Нора Робертс - Nakties sokis

Kai saulė nusileido dar žemiau, lempos, pakabintos virš šokėjų galvų, užliejo juos šviesa. Grindys po kojomis drebėjo, jai atrodė, kad ji jau šoka. Klifas laikė ją apkabinęs, o ji dairėsi aplink be galo susižavėjusi, tarsi būtų atradusi kažką nauja ir jaudinama. Ji atpažino pašto viršininkę. Rūstoka pusamžė moteris sukosi kaip vijurkas ir flirtavo tarytum jauna panelė. Flirtas yra dalis viso to, – suprato Megė, pakėlusi akis nuo šokėjų kojų į jų veidus. Labai svarbus akių kontaktas, lengvabūdiškos šypsenos, galvos krestelėjimas. Šis šokis, kaip tikriausiai ir visi kiti, kažkuo buvo panašus į poravimosi ritualą.

Klifas nesitikėjo, kad šokiai Megę sužavės ar sujaudins, bet kaip tik tai įžvelgė jos akyse. Ir pajuto begalinę palaimą žinodamas, kad jis šitai jai dovanojo. Jos veidas buvo įraudęs, kūnas jau judėjo pagal ritmą, o akys greitai bėgiojo po paviljoną. Dabar Klifas negalvojo apie Megę Ficdžerald, žvaigždžių dukterį ir išpuikusią įžymybę, jis galvojo apie Megę – moterį, su kuria šoks iki vėl patekės saulė.

Muzika nutilo ir Megė įsitraukė į triukšmingą aplodismentų šurmulį. Linksmai nusiteikus ji atsisuko į Klifą ir paėmė jį už rankos.

– Turiu pamėginti ir aš, net jei ir apsikvailinsiu.

– Klausyk šaukinių ir sek muziką, – paprastai pasakė jis, kai eilės vėl pradėjo formuotis. – Jie visada vienąkart pabando šokti prieš muzikai užgrojant.

Megė klausėsi, kaip kvietėja aiškina kito šokio judesių seką. Nors daug ko nesuprato, bet pabandė mintyse judesius sieti su po to einančiais. Klifas iš lėto demonstravo, o ji džiaugėsi draugiška aplinka ir tuo, kad niekas nesivaržo. Nors ir jautė esanti stebima, nors ir suprato, kad apie ją kalba, ja domisi, nesileido, kad tai ją trikdytų. Jie turi teisę spoksoti. Šiaip ar taip, ji pirmą kartą dalyvauja miestelio ceremonijoje, o jos partneris yra visų gerai pažįstamas vyriškis.

– Dabar „Viskis prieš pusryčius", – sušuko kvietėja. – Jei esate tai išbandę, žinote, kad šokti geriau, – ji sutrypė kojomis ant pakylos – vienas, du, trys – ir muzika užgrojo.

Šokis buvo greitas ir energingas. Jis įtraukė Megę jai dar nespėjus dorai perprasti, kaip šokti. Į dešinę, tada į kairę; susikibkite kaire ranka su savo kaimynu ir dukart apsisukite. Paeikite. Įsisiūbuokite ir sukitės.

Kai Klifas pirmąkart ją apsuko, Megė veidu pajuto oro gūsį ir nusijuokė.

– Žiūrėk man į akis, – įspėjo jis. – Antraip apsisuks galva, nugriūsi ir nebegalėsi atsikelti.

– Man patinka! – ji metėsi atgal, tada – ach! – nevykusiai atliko kitą judesį ir užskubėjo, kad pataikytų su visa eile.

Megė nekreipė dėmesio į tai, kad susipainiojo, nesuko galvos dėl to, ką pamanys minia. Pečiais atsitrenkdavo į kažkieno kito pečius, kojos pynėsi, apkabinę per liemenį ją suko vyrai, kurių niekad nebuvo mačiusi. Paaugliai šoko su močiutėmis. Merginos puošniomis suknelėmis sukosi su vyrais, mūvinčiais džinsus ir į kišenėles įsikišusiais dideles spalvotas skepetas. Be abejo, visiems užteko vietos toje eilėje ir tame šokyje. Megė pastebėjo, kad moterys kviečia vyrus taip pat dažnai kaip vyrai moteris. Čia galėjo dalyvauti kiekvienas, taisyklės nebuvo griežtos.

Šokio figūros pradėjo vis dažniau kartotis, tapo paprastesnės, ir Megei šokis ėmė patikti dar labiau. Jos žingsneliai pasidarė gyvesni, ji pati mažiau galvojo apie judesius, o daugiau – apie muziką. Suprato, kas verčia žmones šokti. Pagal tokį ritmą kojos tiesiog pačios kilnojasi. Kai Klifas pačiupo ją ir ėmė smarkiai sukti, ji pagalvojo, kad galėtų taip šokti valandų valandas.

– Viskas, – tarė jis, o ji tvirtai laikėsi įsikibusi į jį.

– Jau? – Megė buvo uždususi, bet dar nebuvo gana. – Nuostabu, bet negana. Kada vėl šoksime?

– Kada nori.

– Dabar, – tarė ji ir įsiterpė į naujai besiformuojančią eilę.

Megė įsiliejo į šokančiųjų gretas taip sklandžiai, tarsi visą gyvenimą būtų šokusi kaimiškus šokius parkuose. Gal ir nereikėtų stebėtis: ji jau ne kartą buvo paneigusi ir sugriovusi jo išankstinę nuomonę. Vis dėlto kartais ir jis būna teisus, pamanė Klifas.

Ta moteris turi kažkokios elegancijos, pernelyg įsišaknijusios, kad galėtum nepastebėti. Ir nesvarbu, ar ji plėšia linoleumą, ar guli jo glėbyje. Manieros rafinuotos, jas nugludino ją nuolat supusi prabanga, madingos mokyklos ir universitetai, ir tai aiškiai skyrė ją nuo kitų moterų. Tas jos išskirtinumas jį ir viliojo, ir pykdė. Savo jausmams jis negalėjo surasti priežasties. Dabar, stebėdamas, kaip ji pradeda kitą šokį – sklandžiai, tarsi būtų šokusi jį daugybę kartų – jis negalėjo paaiškinti, kodėl ji nuolat verčia jį būgštauti dėl jos.

Aplinkybės, – tarė sau ir apsuko ją pusę apsisukimo, o tada aplink kaip drugelį. Nuo tos akimirkos, kai jie susitiko, aplinkybės itin dažnai jiems būdavo ne visai palankios. Jos veikė jį, jo poelgius, jo mintis. Jis galvojo apie ją daug dažniau, nei to būtų norėjęs, o žiūrėjo į ją daug rečiau. Kasryt prabudus jausti jos šilumą, o grįžus namo girdėti jos muziką – ar būna dar nuostabesnių dalykų? Jeigu būtų buvęs išmintingesnis, kiekvienąkart būtų prisiminęs ir jų skirtumus. Jokio bendro pagrindo, jokių bendrų interesų. Bet kai ji įsisukdavo į jo glėbį juokdamasi, atrodė, kad tik jos jis laukė visą gyvenimą. Keli pirmieji šokiai buvo spalvų, garsų ir muzikos fejerverkas. Megė pasijuto visiškai laisva ir suprato, kad jau daugybę savaičių nesijautė tokia dėl įtampos ir rūpesčių. Ji buvo šokusi madinguose klubuose su garsenybėmis, sukinėjusis pobūviuose su karališkaisiais asmenimis, bet niekada dar nebuvo patyrusi tokio paprasto žemiško džiaugsmo kaip dabar, paklusdama kvietėjos nurodymams bei muzikai.

Pasisukusi į kitą partnerį Megė atpažino, kad tai Stanas Eidžis. Be ženkliuko ir ginklo jis atrodė kaip patrauklus sportiškas vyriškis pačiame jėgų žydėjime. Kai jis apkabino, Megė įsitempė, pati nežinodama kodėl.

– Džiugu jus čia matyti, panele Ficdžerald.

– Dėkui, – Megė buvo pasiryžusi nepasiduoti jo peršamai nuotaikai ar pokalbio temai ir nusišypsojo, o kai pradėjo ją sukti, uždėjo ranką jam ant peties. Ji pajuto jo kvapą, jai puikiai pažįstamą odekoloną, bet šįkart tai jos nenuramino.

– Jūs greitai perpratote šokį.

– Jis nuostabus. Negaliu patikėti, kad iki šiol jo nemokėjau.

Akies kampučiu Megė stebėjo su Džoise besisukantį Klifą. Įtampa neatlėgo.

– Vėliau dar norėčiau su jumis pašokti, – pasakė Stanas ir jie grįžo prie savo partnerių tęsti šokio.

Klifas ją apkabino ir pajuto, kad jos raumenys įsitempę.

– Kas atsitiko?

– Nieko.

Nieko ir neatsitiko, – pagalvojo Megė, nes ir pati nesuprato, kas darosi. Bet dabar, sukdamasi eilėje iš vienos poros rankų į kitas ji galvojo, kad gal jau šoko ir su žudiku. Iš kur jai žinoti? Tai galėjo būti bet kuris iš čia esančių – nekilnojamojo turto agentas, pardavęs jai namą, mėsininkas, praėjusią dieną pasiūlęs kiaulienos kapotinio, pašto viršininkė, banko kasininkė. Iš kur jai žinoti?

Megės mintys susijaukė. Vieną akimirką jos žvilgsnis užkliuvo už leitenanto Reikerio, kuris stovėjo nuošalyje ir stebėjo ją. Kodėl jis čia, paklausė ji savęs, kai vėl kažkas pačiupo ją ir ėmė sukti. Kodėl jis čia atėjo? Gal ją seka – bet kodėl? Saugo – nuo ko?

Ji vėl atsidūrė Klifo glėbyje ir pajuto palengvėjimą, kad jos kojos gali sekti beprasmišką žingsnelių kartojimąsi, o žvilgsnis nevaržomai šaudyti į visas puses. Argi Klifas nesakė, kad į festivalį žmonės suvažiuoja iš tolimiausių kampelių? Galbūt ir Reikeris – kaimiškų šokių mėgėjas. Greičiausiai jam rūpėjo pamatyti visus miestelio žmones vienoje vietoje – stebėti, tyrinėti. Ji suvirpėjo. Toks jo darbas, priminė. Jis tik dirba savo darbą. Bet ji labai norėjo, kad jis pasišalintų.