Нора Робертс - Nakties sokis

– Mege, – jis suleido pirštus jai į plaukus. – Neturėtum taip besąlygiškai pasitikėti.

– Tai nėra besąlygiškas pasitikėjimas, – atsakė Megė.

Ji norėjo atsiriboti nuo viso pasaulio, norėjo, kad jame liktų tik juodu. Suėmusi delnais jo galvą priglaudė jo lūpas prie savųjų.

Tikėjosi ugnies, agresijos, bet jo lūpos buvo minkštos ir saldžios. Sutrikusi ir susijaudinusi Megė atsitraukė ir pažvelgė į jį. Kerinčios Klifo akys žvelgė jai tiesiai į akis. Megė svaigo miglose ir rūke. Netardamas nė žodžio jis vėl ją prisitraukė. Neatitraukdamas akių švelniai apibraukė pirštu veidą. Vienintelį veidą, kurį troško matyti visą likusį gyvenimą. Tada švelniai perbraukė per lūpas. Vieninteles lūpas, kurių prisilietimą kasdien norėtų patirti. Švelniai – dar niekada nebuvo toks švelnus nė vienai savo mylimajai – paguldė ją ant žolės. Vienintelį kūną, kurį norėjo turėti. Švelnumas nustebino ją ir atėmė jėgas. Jo lūpos įsisiurbė jai į lūpas taip aistringai, kad ji ištirpo nuo vienintelio bučinio. Žolė po ja buvo vėsi, saulė – šilta. Megė užmerkė akis ir pasinėrė į jausmus, o jo lūpos keliavo jos veidu.

Ar yra kas nors ją taip lytėjęs? Jo rankos glamonėjo ją, tarsi ji būtų iš trapiausio stiklo. Jo lūpos ragavo ją tarsi gardžiausią skanumyną. Megė jautėsi įkliuvusi į šilkinį voratinklį, kuris buvo labiau panašus į meilę nei į aistrą.

– Klifai...

Megė gal ir būtų jam tai pasakiusi, jei jo lūpos nebūtų atėmusios žado saldžiu bučiniu.

Klifas nieko labiau nenorėjo, kaip mėgautis jos kūno skoniu. Kiekvieną sekundę galima buvo pratęsti iki valandos toje kvapnioje pavasario žolėje. Megės skruostai spindėjo, saulės šviesa glostė plaukus. Jos žvilgsniui nebūtų galėjęs atsispirti joks vyras, akys aiškiau nei žodžiai sakė, kad ji priklauso jam. Tereikėjo pasiimti. Jis glamonėjo ją dar lėčiau, lietė dar pagarbiau ir nuvilkęs drabužius saldžiais kaip sapnas bučiniai įkalino malonumų kalėjime. Stebėjo, kaip saulės spinduliai žaidžia ant nuogos jos odos. Didelės išraiškingos Megės akys buvo primerktos. Klifas gėrėjosi lanksčiu jos kūnu, o ji pakėlė rankas ir padėjo jam nurengti ją.

Šįkart jis nejautė to pirmykščio, primityvaus poreikio, kurį ji taip dažnai jame kurstė. Megė išlaisvino švelnes nius jausmus, kuriuos anksčiau jis laikė uždarytus. Dabar Klifas tenorėjo suteikti jai malonumą. Jis pasilenkė prie Megės krūties. Pradėjęs laižyti ir švelniai kandžioti ją girdėjo, kaip Megės širdis beprotiškai daužosi. Spenelis sustandėjo ir apžiojęs jį Klifas išgirdo trūkčiojantį jos kvėpavimą, kuris tuoj vėl išsilygino. Jo ranka glostė jos plaukus, o ji gulėjo atsilošusi, gerdama tuos nerealius pojūčius.

Jos kūnas buvo tarsi lobis, kurį atradęs vyras pirmiausia grožisi, o vėliau užvaldo. Iš lėto jis gundė tą kūną drėgnais bučiniais ir švelniomis rankomis, stabtelėdavo pajutęs virpantį atsaką. Suprato, kad ji skendi neaiškiame audringame pasaulyje, kur plevena aistros, o troškimai viliojamai liepsnoja mažais liepsnos liežuvėliais. Jis norėjo, kad tai tęstųsi valandų valandas, dienų dienas, metų metus.

Megės šlaunys buvo laibos, ilgos ir perlamutriškai baltos. Klifas palengva keliavo vis arčiau prarajos, vesdamasis kartu ir ją. Jis neskubėjo.

Megė pamiršo, kur esanti. Pro primerktas akis nematė nieko, tik miglą ir svajas. Jautė, – o taip, ji jautė, – kiekvieną glamonę, kiekvieną šiltą jo lūpų prisilietimą. Girdėjo švelnų kuždesį, tylius atodūsius, ir sunku buvo atskirti, kuriam iš jųdviejų jie priklauso. Niekas daugiau neturėjo prasmės. Lėtai ir neišvengiamai ji grimzdo į tą kaitrą ir švelnumą. Ji geidė to.

Klifas pajuto, kaip kažkas pasikeitė jos viduje, išgirdo tai ir atodūsiuose, kurie veržėsi jai iš lūpų. Jis lietė savo lūpomis jos šlaunis, vis aukščiau ir aukščiau, neskubėdamas. Ji gaus viską, ko trokšta, ką tik jis gali jai duoti.

Megė išsilenkė nuo neįtikėtinai stipraus malonumo. Tai, ką pajuto, buvo dieviška, o jos valia, visa jos asmenybė liko kažkur šalia. Jis to norėjo, reikalavo – ir tai buvo svarbiausia. Juos apėmė pamišimas, jie dar kartą ėmė kopti į viršūnę. Klifas neskubėjo, žinojo, kad gali duoti šiai moteriai tai, apie ką ji gal tik pasvajodavo. Jos kūnas buvo gyvas pojūčiais, kuriuos tik jis galėjo jai suteikti, o galvoje sukosi mintys tik apie jį.

Suprasdamas tai ir tuo mėgaudamasis jis paėmė ją, ir palaimai, rodės, nebus pabaigos.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Šeštadienio rytą Megė būtų norėjusi likti lovoje ir iki pat vakaro snūduriuoti. Jautė jos liemenį apsivijusių Klifo rankų svorį, šiltą jo kvėpavimą į skruostą. Neatmerkdama akių prisiglaudė prie jo, mėgaudamasi tingulio malonumu.

Jei būtų žinojusi, kad jis gali būti toks švelnus, būtų iškart įsimylėjusi. Bet kaip malonu patirti tokį švelnumą, kai jau esi atidavusi jam savo širdį. Kiek daug jausmų jame kunkuliuoja. Gal ir slepia juos, bet ji daug stipriau gali jį mylėti žinodama, kad jie yra, buvo ir bus – kad jie nuolat gali ją pasiekti, net tada, kai ji mažiausiai to tikisi.

Ne, ne įmantrių frazių, o pastovumo jai reikia. Ir ne nuolatinio žavėjimosi ja. Radusi tokį vyrą – aistringą ir švelnų – tik paskutinė kvailė galėtų atsisakyti. O Megė Ficdžerald nėra kvailė, – pamanė ji ir nusišypsojo.

– Ko šypsaisi?

Atsimerkusi Megė sutiko Klifo žvilgsnį. Jo akys buvo budrios, žvilgsnis aiškus, ir ji suprato, kad jis jau kurį laiką nemiega. Ji pabandė prablaškyti miglas akyse ir vėl nusišypsojo.

– Kaip gera, – sumurmėjo glausdamasi dar arčiau. – Kaip gera būti šalia tavęs.

Klifas paglostė jos nugarą, klubą, šlaunį. Taip, tikrai geras jausmas.

– Tu kaip šilkinė, – tyliai tarė Klifas. – Tokia švelni ir glotni.

Ir kaip jis galėjo tiek metų gyventi jos nelietęs, tokios aptingusios, šiltos, nuogos? Megė buvo tokia atsipalaidavusi, be menkiausios įtampos ar nerimo – tai jis būtų iškart atpažinęs. Troško, kad Megė visą laiką taip jaustųsi. Visai nelauktai ji buvo įtraukta į sūkurį, ir jis pats prie to buvo prisidėjęs. Klifas troško bent vieną dieną neprileisti prie jos jokių rūpesčių. Jis užvirto ant jos ir prispaudė prie čiužinio, o ji nusijuokė ir ėmė priešintis.

– Ar neketini ruošti pusryčių? – paklausė jis.

Megė pasikišo rankas po galva ir žvelgė į jį papūtusi lūpas.

– Tu nemėgsti mano ruošto maisto.

– Šįryt nusprendžiau būti tolerantiškas.

– Tikrai? – ji pakėlė antakius. – Kaip man pasisekė.

– Nesuskrudinto kumpio ir skystų kiaušinių, – pareikalavo Klifas ir priglaudė lūpas jai prie kaklo.

Megė pasisuko mėgaudamasi tuo, kaip jo smakras šiurkščiai kutena odą.

– Ką pasakei?

– Nemėgstu, kai kumpis būna per daug sukepintas, – jis perbraukė per gyslelę ant jos kaklo, – ir kieto kiaušinių trynio.

Atsidususi Megė užmerkė akis. Būtų norėjusi užkonservuoti šią akimirką, pasilaikyti ateičiai, kai vėl norės pasijusti laiminga.

– O aš mėgstu labai sukepintą kumpį. Kiaušinių išvis nemėgstu.

– Tau būtų į naudą, – Klifas atitraukė lūpas jai nuo kaklo ir sugriebė ausies lezgelį. – Gal prisiaugintum šiek tiek mėsytės, – jis vėl paglostė jai šoną.

– Reiški nepasitenkinimą?

– Ne, – perbraukė jai per krūtį. – Nors tu liesoka. Bet mes galėtume tai pataisyti. Geras maistas triskart per dieną ir šiek tiek mankštos padėtų.

– Man nereikia maisto tris kartus per dieną, – išdidžiai pradėjo Megė. – O dėl mankštos...