Нора Робертс - Nakties sokis

Bandydama susitvardyti Megė primerkė akis.

– Kodėl?

– Nes aš to noriu.

– Neteisingas atsakymas, – atmetusi galvą Megė išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. – Eik, atvėsk ir išsimiegok, arba iš viso – eik, kur nori, – šaltai tarė ji. – O aš einu miegoti.

Megė nusisuko nuo jo ir užbėgo išklerusiais laiptais. Paėmusi už rankenos išgirdo nuvažiuojant Klifo automobilį. Tegul sau važiuoja, – pamanė, nors norėjo atsisukti ir pašaukti, kad sugrįžtų. Tu negali leistis taip stumdoma. Tokį vyrą, kuris mano, kad gali liepti moteriai tuoktis su juo, reikia vyti šalin. Geras smūgis jo savimeilei. Tik pagalvokite – santuoka krenta tiesiai iš giedro dangaus. Megė stumtelėjo duris. Santuoka, bet ne meilė. Jis vilioja ją santuoka kaip masalu, kaip saldainiuku. Ji neužkibs. Jei jis jos tikrai nori, turi lošti kur kas geriau.

Aš tave myliu. Atsirėmusi kakta į duris Megė stengėsi nepravirkti. Tai ji norėjo išgirsti, tai jis turėjo ištarti. Supratimas? Ne, jie dar nesupranta vienas kito.

Kodėl neloja šuo? – irzliai pagalvojo ji ir uždarė duris. O dar sako, kad užaugs nuožmus sargis. Susierzinusi ji pasuko link laiptų, svajodama apie karštą vonią ir ilgą gilų miegą. Netikėtai užuodė kažkokį kvapą. Žvakių vaškas, – suglumusi pamanė. O gal rožės? Keista...

Megė turėjo lakią vaizduotę, bet ne tiek, kad iš nieko kurtų kvapus. Ji pasuko į svetainę ir sustojo tarpduryje.

Ant kėdės aukštu atlošu sėdėjo labai tiesi ir manieringa Luela. Vilkėjo ji tamsiai pilką suknelę, kaip šokiuose, o grakščiai sunertas rankas buvo pasidėjusi ant kelių. Išblyškusi, šešėliai po akimis atrodė tarsi kraujosruvos. Jos akys kiaurai pervėrė Megę. Ant stalo beveik baigė degti žvakės – vaškas buvo išsiliejęs į žvakidės stovą. Šalia stovėjo vaza su šviežiomis rožėmis ir vėjelis nuo lango išnešiojo jų kvapą po visą kambarį.

Be galo sutrikusi Megė mėgino surikiuoti mintis. Buvo aišku, kad Luelos dvasinė būsena bloga. Megė prisiartino prie jos tarsi prie sužeisto paukščio – nusprendė elgtis švelniai.

– Ponia Morgan, – tyliai kreipėsi ji ir atsargiai palietė Luelos petį.

– Visada mėgau žvakių šviesą, – Luela kalbėjo ramiu, švelniu balsu. – Tai visai kas kita nei elektra. Dažnai vakarais užsidegu žvakių.

– Tikrai gražu, – Megė atsiklaupė prie jos. – Bet jau rytas.

– Taip, – Luela tuščiu žvilgsniu spoksojo į sau- lės nutviekstą langą. – Dažnai užsisėdžiu per naktį. Man patinka klausytis nakties garsų. Taip gražiai ošia girios.

Jeigu būtų turėjusi laiko pagalvoti, Megė gal nebūtų nieko klaususi. Būtų tiesiog palydėjusi Luelą iki automobilio ir nuvežusi namo. Bet nutiko kitaip.

– Ar dažnai ateinate čia naktį, ponia Morgan?

– Kartais, – svajingai atsakė Luela. – Kartais, kai naktis tokia giedra ir šilta kaip ši, ateinu pėsčia. Kai buvau maža mergaitė, mėgau daug vaikščioti. Džoisė vaikystėje irgi mėgdavo klajoti miško takeliais.

Megė apsilaižė lūpas.

– Ar dažnai sugrįžtate čia naktį, ponia Morgan?

– Žinau, kad turėčiau nesiartinti prie šių namų. Džoisė man nuolat tai kartoja, bet... – Luela atsiduso, liūdna šypsena palietė jos lūpas. – Ji turi Staną. Tikrai gerą vyrą... Jie rūpinasi vienas kitu. Tikra santuoka – tai meilė ir rūpinimasis vienas kitu.

– Taip, – Megė bejėgiškai stebėjo, kaip Luelos rankos virpa iš susijaudinimo.

– Viljamas manęs nemylėjo. Jis tiesiog nebuvo tam sutvertas. Norėjau, kad bent Džoisė turėtų mylintį vyrą, tokį kaip Stanas, – Luela nutilo ir užmerkė akis. Kvėpavo negiliai ir Megė pagalvojo, kad ji užmigo. Nusprendusi, kad geriausia būtų iškviesti Eidžius, Megė norėjo stotis, bet Luelos ranka ją sulaikė.

– Tą naktį sekiau paskui jį iki šių namų, – sušnabždėjo Luela. Dabar jos akys buvo rimtos, susikaupusios. Megės gerklė išdžiūvo.

– Sekėte?

– Nenorėjau, kad kas nutiktų. Džoisė labai jį mylėjo.

Megė stengėsi išlikti rami.

– Sekėte savo vyrą?

– Viljamas atėjo į šią vietą, – tarė jai Luela. – Jis atėjo čia su pinigais. Nujaučiau, kad ketina nedorai pasielgti – tai diktavo jo prigimtis. Norėjau sukliudyti, – jos pirštai mėšlungiškai suvirpėjo, ji atlošė galvą ir staiga atsipalaidavo. – Pinigų nebuvo galima palaidoti kartu su juo. Pamaniau, jeigu ras jį, tegu neranda bent jo pinigų. Taigi paslėpiau juos.

– Čia? – sulemeno Megė. – Palėpėje?

– Senojoje skrynioje. Paskui visai pamiršau, – ištarė Luela. Jos balse galėjai justi nuovargį. – Buvau pamiršusi iki to laiko, kai darbininkai pradėjo kasti daubą. Tada atėjau ir pasiėmiau pinigus, o paskui sudeginau. Tą reikėjo padaryti jau prieš dešimt metų.

Megė pažvelgė į ranką, kuri suglebusi gulėjo ant jos rankos. Ji atrodė bejėgė, mėlynos išpampusios kraujagyslės švietė po plona dramblio kaulo spalvos oda. Argi ta ranka galėjo nuspausti gaiduką ir paleisti kulką į žmogų? Megė pakėlė akis į Luelą ir pamatė, kad ji ramiai miega.

Ką daryti? – klausė savęs Megė, atsargiai nuleisdama Luelos ranką šiai į sterblę. Iškviesti policiją? Žvelgdama į ramiai kėdėje miegančią bejėgę moterį suprato: negali to padaryti. Jos širdis nėra tokia šalta, tokia plieninė. Reikia paskambinti Džoisei.

Nuėjusi prie telefono Megė paprašė operatorės Džoisės numerio. Eidžių namuose niekas neatsiliepė. Megė atsiduso ir per petį žvilgtelėjo į miegančią Luelą. Nekentė savęs už tai, ką daro, bet paskambino leitenantui Reikeriui. Jis taip pat neatsiliepė ir ji paliko jam žinutę.

Grįžusi į svetainę Megė aiktelėjo netikėtai išvydusi link jos judantį siluetą.

– Ak, išgąsdinote mane.

– Atleiskite, – Stanas susirūpinęs pažvelgė į Megę, tada į savo uošvę. – Įėjau pro galines duris. Šuo virtuvėje ramiai miega. Atrodo, Luela bus sušėrusi jam migdomųjų, kad netriukšmautų.

– Ak, – Megė nesąmoningai žengė žingsnį link virtuvės.

– Jam nieko bloga nenutiko, – užtikrino Stanas. – Kai pabus, gal kurį laiką slampinės kiek apdujęs.

– Šerife... Stanai, – pasitaisė ji manydama, kad be formalumų bus lengviau. – Aš kaip tik skambinau jums. Regis, Luela čia praleido beveik visą naktį.

– Atsiprašome, – Stanas kumščiais pasitrynė mieguistas akis. – Nuo tos dienos, kai viskas prasidėjo, ji eina vis blogyn. Mudu su Džoise nenorime laikyti jos uždarytos namuose.

– Žinoma, – Megė susirūpinusi palietė jo ranką. – Luela man sakė, kad klajoja naktimis ir...

Nutilusi ji perbėgo akimis kambarį. Ar reikia jam sakyti, ką pasakojo Luela? Jis jos žentas, bet juk ir šerifas. Apie tai priminė ženklelis ir ginklas.

– Aš girdėjau, ką ji sakė jums, Mege.

Ji pažvelgė į jį užuojautos ir susirūpinimo pilnomis akimis.

– Ką darysime? Luela tokia silpna. Nenorėčiau, kad būtų nubausta už tai, kas nutiko taip seniai. Vis dėlto jeigu ji nužudė... – sąžinė plėšė Megės sielą į gabalus ir ji nusisuko.

– Nežinau, – kasydamasis sprandą Stanas spoksojo į Luelą. – Tai, ką ji pasakė jums, nebūtinai yra tiesa.

– Bet panašu į tiesą, – Megė laikėsi savo. – Ji žinojo apie pinigus. Slėpė juos skrynioje, buvo apie tai pamiršusi, ištrynusi iš atminties, nes jie priminė jai... – Megė nutilo, paskui papurtė galvą ir prisivertė tęsti: – Stanai, tik taip įmanoma paaiškinti aną naktinį įsibrovimą. – Ji užsidengė veidą delnais. Sieloje grūmėsi teisingumas ir paprastas žmogiškumas. – Luelai reikia pagalbos, – netikėtai tarė ji. – Nereikia policijos ar teisininkų. Jai reikia medikų pagalbos.