Дж. Редмирски - Beveik niekada

Apsimetu drovi ir nieko neišmananti. Nužiūrinėju lazdas kaip knygas ant lentynos ir išsirenku vieną. Perbraukiu ranka išilgai lazdos, palaikau prieš save lyg ruoščiausi mušti kamuoliuką, bandau pajusti, ar ji man tinka. Žinau, kad atrodau it tikra nieko neišmananti blondinė, bet aš kaip tik to ir siekiu.

– Turbūt šita bus gera, – gūžteliu pečiais.

Endrius dėlioja kamuoliukus į trikampį rėmelį, maišo dryžuotus su vienspalviais tol, kol sudeda taip, kaip reikia, paskui nustumia į stalo vidurį. Tada atsargiai nukelia rėmelį ir pakiša po stalu į jam skirtą vietą.

Linkteldamas klausia:

– Nori pradėt?

– Ne, pradėk tu.

Man norisi paspoksoti į jį, tokį seksualų, susikaupusį, palinkusį virš stalo.

– Gerai, – sako jis ir padeda į vietą išmušantįjį kamuoliuką. Paskui kelias sekundes patrina lazdos smaigalį į kreidą ir padeda ją ant stalo krašto.

– Jeigu jau esi žaidusi, – toliau kalba stodamas reikiama poza priešais išmušantįjį kamuoliuką, – tada neabejoju, kad žinai pagrindines taisykles. – Nusitaiko lazdos galu į kamuoliuką. – Aišku, smūgiuoji tik į baltą?

Juokinga. Betgi jis nieko nežino.

Linkteliu.

– Jeigu pasirinksi dryžuotus, tai galėsi kirsti į visas kišenes, bet tik dryžuotus. Nukalsi vienspalvį – uždirbsi tašką man.

– O kam tas juodas? – rodau aštuntąjį stalo vidury.

– Jeigu įmuši jį į kišenę, nespėjusi sumušti visų savo dryžuotų, – patenkintas aiškina jis, – praloši. O jeigu įmuši baltą – prarasi ėjimą.

– Ir viskas? – klausiu gręžiodama lazdos smaigalį į kreidą.

– Kol kas – viskas, – atsako Endrius. Atrodo, bando nutylėti dar kelias svarbias pagrindines taisykles.

Endrius žengia kelis žingsnius atgal ir palinksta virš stalo, atsiremia pirštais į mėlyną aksomą ir padeda lazdos galą ant sulenkto smiliaus. Kelis kartus stumteli lazdą pirmyn atgal, pamiklina ranką, o tada susikaupia ir kerta lazdos galu per išmušantįjį kamuoliuką. Visi kiti pažyra po stalą į šalis.

Nebloga pradžia, mielasis, – mintyse pagiriu.

Įkrenta du kamuoliukai – dryžuotas ir vienspalvis.

– Kokius renkies? – klausia manęs.

– Kaip tai kokius ? – vaidinu kvailutę.

– Dryžuotus ar vienspalvius? Leidžiu tau rinktis.

– A, – tarsi tik dabar suprasčiau. – Man nesvarbu. Gal renkuosi dryžuotus.

Mudu truputį nukrypstam nuo žaidimo „8 kamuoliukas“ taisyklių, bet jis, dedu galvą, tai daro tik dėl manęs.

Dabar mano eilė ir aš einu aplink stalą, ieškodama tinkamo taško.

– Sakyt, ką mušu, ar nereikia?

Endrius smalsiai sužiūra į mane. Gal man reikėjo paklausti aiškiau: ar galiu mušti tuos, kuriuos noriu? Gal jis dar manęs neperkando.

– Išsirink dryžuotą kamuoliuką, kurį norėtum numušti, ir kirsk.

Ką gi, regis, aš dar galiu šiek tiek paspardyt jo dailų, nieko nenutuokiantį užpakaliuką.

– Pala, o iš ko mes lošiam? – klausiu.

Jį tai nustebina, bet netrukus nuostabą keičia suktas žvilgsnis.

– O iš ko norėtum?

– Iš mano laisvės.

Endrius susiraukia. Bet paskui jo lūpų kampučiai užsiriečia, nes turbūt pagalvoja, kad aš vis tiek nelaimėsiu, nes nemoku lošti pulo.

– Na, man truputį gaila, kad tu nori atsilošti laisvę, – sako jis sukiodamas tarp delnų savo lazdą, atremtą į grindis. – Bet tiek to, sutinku.

Kai jau manau, kad mūsų sandėris atliktas, jis kilsteli aukštyn vieną pirštą ir priduria:

– Tačiau jeigu laimėsiu aš , mūsų susitarimas, kad tu turi paklusti mano valiai, pereis į aukštesnį lygį.

Dabar jau aš gerokai nustembu.

– Į kokį aukštesnį lygį? – klausiu įtariai šnairuodama į jį.

Endrius pastato lazdą prie stalo krašto, pasiremia ant rankų ir palinksta į šviesą po lempa. Nuo jo plačios ir paslaptingos šypsenos man per nugarą nubėga šiurpuliukai.

– Tai lažinamės ar ne? – klausia.

Nė kiek neabejoju, kad jis pralaimės, bet kažkodėl dabar pradedu jo velnioniškai bijoti. O kas, jeigu jis lošia geriau už mane ir aš pralaimėsiu? Kas bus, jeigu jis lieps man ėsti vabalus ir rodyti pro langą nuogą užpakalį pravažiuojančioms mašinoms? Aš labiausiai ir bijojau, kad jis privers mane daryti kaip tik šita. Niekada nepamiršiu, kaip jis man tąkart pasakė – ateis ir tam laikas. Aišku, galiu ir nepaklusti, juk jis pats man taip sakė prieš išvažiuojant iš Vajomingo. Betgi aš tikrai nenoriu, kad reikėtų iki to nusiristi.

Ar… pala… O jeigu tai kaip nors susiję su seksu?

Na, bet ledai jau pajudėjo… Beveik tikiuosi, kad laimės jis.

– Sutarta.

Endrius kreivai šypteli ir atsitraukia nuo stalo, pasiima į rankas lazdą.

Prie gretimo stalo būrelis vaikinų ir dvi merginos baigė lošti partiją ir keletas iš jų sustojo paspoksoti į mus.

Pasilenkiu virš stalo, padedu lazdą panašiai kaip Endrius, pastumdau pirmyn atgal ant piršto ir kertu per kamuoliuką tiesiai į stalo vidurį. Vienuoliktas atsimuša į penkioliktą, šis į dešimtą ir abu lekia į kampinę kišenę.

Endrius žiūri į mane. Laiko lazdą prieš save vertikaliai tarp pirštų. Kilsteli antakius, klausia:

– Ar čia tik pradedančiojo sėkmė, ar vedžioji mane už nosies?

Šypsodamasi apeinu stalą iš kitos pusės ir žvalgausi kito smūgio. Nieko jam neatsakau. Tyliai šypsausi ir nepakeliu akių nuo stalo. Tyčia pasirenku kamuoliuką arčiausiai Endriaus, pasilenkiu priešais jį virš stalo (vogčiom dirsteliu sau į krūtinę, ar mano papai per daug nebado priešais stovintiems vaikinams akių), nusitaikau ir stipriu smūgiu pasiunčiu devintą kamuoliuką į šoninę kišenę.

– Tu vedžioji mane už nosies, – taria Endrius man už nugaros, – ir dar erzini .

Pakylu nuo stalo ir šypsodamasi akimis žiūriu į jį, paskui iš lėto nueinu prie kito stalo galo.

Šįkart tyčia nepataikau. Kamuoliukai išsidėstę puikiai, lengvai galėčiau laimėti partiją, bet nenoriu, kad viskas baigtųsi taip paprastai.

– O, ne, mano miela, – prieidamas prie manęs sako Endrius, – daugiau jokių apgaudinėjimų. Juk laisvai galėjai įmušti tryliktą.

– Pirštas slystelėjo, – apsimestinai droviai pažvelgiu į jį.

Endrius linguoja galva ir primerkęs akis žiūri į mane, aiškiai suvokdamas, kad meluoju.

Paskui mes lošiam taip: jis nepriekaištingai įmuša iš eilės tris kamuoliukus, paskui nepataiko į septintą, aš įmušu dar vieną, jis irgi. Taip ir stumdomės vienas kitą aplenkdami, neskubėdami, pasirengdami kiekvienam smūgiui, kartkartėm nepataikydami, kad žaidimas būtų įdomesnis.

Bet dabar jau prie reikalo. Mano eilė, ir ant stalo likę tik trys kamuoliukai: jo ketvirtas, mušamas ir aštuntas. Aštuntas guli penkiolika centimetrų per toli nuo abiejų mušimo pozicijų, bet aš žinau, kad galėčiau pasiųsti jį atsimušti į stalo kraštą, sugrįžti prie manęs ir įkristi į kairiąją kišenę.

Dar du vaikinai atėjo paspoksoti. Neabejoju, kad dėl mano aprangos (ausis vis pasiekia žiūrinčiųjų replikos apie papus ir užpakalį, ypač kai pasilenkiu virš stalo), bet mano dėmesio jie neblaško. Vis dėlto pastebiu Endrių vis dažniau dėbčiojant į juos ir suprantu, kad jis pavyduliauja.

Bedu lazda į stalą ir paskelbiu:

– Į kairę kišenę.

Apeinu iš kitos pusės, pritupiu visai žemai, kad akys būtų vienam lygyje su stalo paviršium, ir pasitikrinu, ar tinkama trajektorija. Tada vėl atsitiesiu, darsyk pasitikslinu mušančiojo ir aštuntojo kamuoliukų trajektoriją iš kito taško, ir pasilenkiu virš stalo. Vienas. Du. Trys. Su skaičium keturi stumteliu lazdą į mušantįjį kamuoliuką ir šis puikiausiu kampu trinkteli į aštuntą, pasiunčia jį riedėti prie dešinio stalo krašto, kur atsitrenkęs gražiai nurieda ir įkrenta į kairę kišenę.