Дж. Редмирски - Beveik niekada

– O, ne, – sušunka ji ir vėl kilsteli nuo pagalvės. – Man reikia į tualetą. – Kemrina įsitveria manęs ir bando atsistoti, aš, aišku, jai padedu.

Palydžiu ją į tualetą, čia ji puola prie klozeto ir užsikniaubia, abiem rankom įsitveria jo kraštų. Smarkiai žiaukčiojant jos nugara kilnojasi, iš akių rieda ašaros.

– Reikėjo kartu su manim valgyt kepsnį, mažule.

Stoviu jai už nugaros ir laikau suėmęs kasas, kad nepakliūtų po čiurkšle, spaudžiu prie sprando šaltą drėgną rankšluostį. Man jos gaila – regiu, kaip skausmingai trūkčioja kūnas, vargšelė nori vemti, o skrandis tuščias. Žinau, paskui jai perštės gerklę, skaudės krūtinę ir suks vidurius.

Išsitąsiusi Kemrina sukniumba ant šaltų vonios grindų.

Noriu ją pakelti, bet ji priešinasi.

– Ne, nereikia, nekelk. Noriu gulėti čia. Šaltos grindys gerai gaivina.

Kvėpavimas jos lėtas, o vos vos įdegusi oda išblyškusi, kaip plaučių uždegimu sergančio ligonio. Paimu švarų rankšluostį, suvilgau ir nuvalau jai burną, veidą, kaklą, nuogus pečius. Atsegęs džinsus numaunu, kad nespaustų pilvo, šlaunų ir blauzdų.

– Nebijok, neišprievartausiu, – pajuokauju, bet ji man nieko neatsako.

Kemrina smigo gulėdama ant šono ir padėjusi galvą ant grindų.

Žinau, kad jeigu ją dabar pajudinsiu, tai ji atsibus ir vėl ims žiaukčioti, bet nenoriu palikti jos vienos prie unitazo, todėl atsigulu šalia ir dar ilgai šluostau jai kaktą, pečius ir rankas, kol galiausiai pats užmiegu kartu su ja.

Niekada nepagalvojau, kad galėtų tekti blaivam miegoti tualete ant grindų, bet buvau teisus sakydamas, kad su ja galėčiau miegoti bet kur.

Kemrina

Atsidaro mano kambario durys. Kitoj pusėj pro siaurą plyšelį tarp užuolaidų vidun plūsta saulės šviesa. Krūpteliu nuo jos kaip vampyrė ir prisimerkusi nusisuku. Po akimirkos susivokiu gulinti savo lovoje tik su vakarykščia berankove palaidinuke ir siauromis violetinėmis kelnaitėmis. Patalynė nuvilkta, guliu tik ant vienos paklodės, užklota kita paklode, ji skaniai kvepia, tarsi būtų ką tik išskalbta. Tikriausiai viską apvėmiau, todėl Endriui teko eiti pas kambarių tvarkytoją prašyti naujos.

– Kaip jautiesi? Geriau? – klausia Endrius žengdamas į kambarį, nešinas kibirėliu ledo vienoj rankoj ir keliais plastikiniais puodeliais bei buteliu „Sprite“ kitoje.

Atsisėda šalia manęs ir padeda viską ant spintelės, o tada atsuka „Sprite“.

Mano galvoj tvinkčioja ir, atrodo, tuoj vėl vemsiu. Nekenčiu pagirių. Geriau jau nusigėrus griūti ir susigūrinti nosį, nei kentėti tokias baisias pagirias. Jau sykį esu tą patyrusi: yra taip bloga, kad mažai kuo skiriasi nuo apsinuodijimo alkoholiu. Bent taip jau sako Natali, ji jau sykį buvo apsinuodijusi ir apibūdino tai šitaip: „Kitą rytą atrodo, kad tau pats velnias į burną prišiko.“

– Nė kiek, – atsakau jam ir ištarus šiuos du žodžius per pakaušį ir už akių perskrodžia nepakeliamas skausmas. Kambary viskas pradeda dvejintis ir aš smarkiai užsimerkiu.

– Labai prastai atrodai, mažule, – taria Endrius ir aš pajuntu ant kaklo vėsų rankšluostį.

– Būk geras, užtrauk užuolaidą, ką?

Jis tuoj pat pakyla nuo lovos, girdžiu, kaip jis eina prie lango ir traukia sunkią užuolaidą, taiso, kad neliktų tarpo. Sulenkiu kelius ir pritraukiu prie krūtinės, subraukiu paklodę ir susirietusi į kamuoliuką apsikloju, galvą padedu ant minkštos pagalvės.

Endrius nuplėšia nuo vienkartinių puodelių celofaną ir išgirstu barškant į puodelį metamą ledą. Tada jis užpila ant ledo „Sprite“ ir paima į rankas vaistų buteliuką.

– Nuryk šituos, – sako jis, ir aš jaučiu, kaip jam atsisėdus šalia sujuda lova. Uždeda ranką man ant kojos.

Lėtai pramerkiu akis. Iš plastikinio puodelio kyšo šiaudelio galas, kad man nereikėtų geriant kelti galvos. Paėmusi nuo jo delno tris „Advil“ tabletes sumetu burnon ir užgerdama nuryju.

– Būk geras, pasakyk, ar neprišnekėjau vakar baruose ko nepadoraus?

Galiu į jį žiūrėt tik pro siaurą plyšelį tarp vokų.

Jaučiu, kad jis šypsosi.

– Neslėpsiu, tikrai prišnekėjai, – sako jis ir man iš siaubo apmiršta širdis. – Vienam vyrukui dievagojaisi sėkmingai už manęs ištekėjusi ir kad mes susilauksime mažiausiai keturių vaikų, o gal penkių, gerai nepamenu. Paskui prie manęs prikibo kažkokia pana, tu pašokai nuo kėdės ir taip puolei ją koneveikti, kad gražu buvo klausytis.

Dabar tai jau tikrai vemsiu.

– Endriau, ar tu nemeluoji? Man baisiai gėda!

Dar labiau tvinksi galvoje. Skauda tiesiog nepakeliamai.

Girdžiu jį juokiantis, pasistengiu praplėšti akis ir jį pamatyti.

– Aišku, kad meluoju, – sako jis ir pakėlęs ranką vėsiu pavilgu nušluosto man kaktą. – Tiesą pasakius, elgeisi visai padoriai. Iki pat lovos. – Pastebiu jį įdėmiai nužvelgiant mano kūną. – Dovanok, turėjau tave nurengti. Na, man šis darbas labai patiko, bet atlikau jį tik iš pareigos. Matai, kas nors juk turėjo tai padaryti. – Jis atrodo apsimestinai rimtas ir aš nesusilaikiusi nusijuokiu.

Užmerkiu akis ir numiegu dar kelias valandas, kol į duris pabeldžia kambarių tvarkytoja.

Įdomu, ar Endrius buvo bent trumpam nuo manęs pasitraukęs.

– Užeikit, užeikit. Aš ją nusinešiu į gretimą numerį, kol jūs sutvarkysite šitą.

Į kambarį įžengia prastai nudažytais raudonais plaukais kambarinė tvarkytojos uniforma. Endrius prieina prie manęs.

– Eikš, mažule, – sako jis ir pakelia mane nuo lovos, iki pusės suvyniotą į švarią paklodę. – Leiskim poniai sutvarkyti kambarį.

Turbūt galėčiau ir pati paeiti, bet nenoriu su juo ginčytis. Jau verčiau tegu neša.

Praeinant pro televizoriaus staliuką ištiesiu ranką savo rankinuko, Endrius stabteli, paima jį ir mes išeinam iš kambario. Padedu galvą jam ant krūtinės, rankomis apsiveju kaklą.

Stabtelėjęs prie durų Endrius atsisuka ir sako tvarkytojai:

– Atleiskite, kad prišnerkštėm prie lovos, – kreivai šyptelėjęs linkteli galvą ton pusėn. – Bet jums bus dosniai sumokėta.

Endrius nusineša mane į savo kambarį.

Paguldęs mane ant lovos, pirmiausia nueina ir užtraukia užuolaidas.

– Tikiuosi, iki vakaro atsigausi, – sako jis vaikščiodamas po kambarį, tarsi kažko ieškotų.

– O kas bus šįvakar?

– Eisim į barą, – sako Endrius.

Suradęs MP3 grotuvą prie minkšto fotelio padeda ant televizoriaus staliuko, prie savo kuprinės.

Nepatenkinta suinkščiu.

– O ne, Endriau, šįvakar jau į jokį barą neisiu. Ir gyvenime daugiau niekada nieko nebegersiu.

Matau, kaip jis man plačiai nusišypso.

– Visi taip sako, – pareiškia. – Net jeigu ir norėtum, aš vis tiek šįvakar neleisčiau tau gerti. Tarp pagirių reik padaryti nors dienos pertrauką, kitaip pirma laiko būsi įtraukta į AA klubą.

– Tikiuosi, man nereikės kiaurą dieną drybsoti lovoj, kol išsipagiriosiu, tačiau perspektyva kol kas labai miglota.

– Na, pirmiausia tau reikia pavalgyti. Nors dabar vien nuo minties apie maistą tave gali supykinti, vis tiek turi ko nors užkąsti, kitaip silpnumas nepraeis visą dieną.

– Teisingai kalbi, – sakau jam, nes jaučiu, kaip viskas kyla. – Vien pagalvojus apie maistą, mane pradeda pykinti.

– Kiaušinienės su skrebučiu, – taria jis eidamas prie lovos, – ko nors lengvo. Pati žinai.

– Taip, žinau, – abejingai ištariu, baisiai trokšdama, kad galėčiau spragtelti pirštais ir tas blogumas dingtų kaip nebuvęs.

26

Pavakare pasijuntu geriau. Atsigaunu ne visu šimtu procentų, bet jau pakankamai gerai, kad su Endriumi galėčiau pasivažinėti miesto tramvajum ir pasidairyti po įžymybes, kurių neteko pamatyti vakar. Šiaip ne taip sugrūdus į skrandį keletą kąsnių kiaušinio ir skrebučio, sėdom į krantine važiuojantį tramvajų ir patraukėme į Amerikos Audubono akvariumą, kur pėsčiomis ėjome dešimties metrų ilgio stikliniu vandens tuneliu, iš visų pusių plaukiojant būriams žuvų. Paskui iš rankos lesinome ilgauodeges papūgas ir vaikštinėdami po atogrąžų girią apžiūrinėjome retus augalus. Šėrėm pelėdines rajas ir fotografavomės mobiliaisiais telefonais, laikydami juos ištiestose prieš save rankose. Vėliau ilgai žiūrėjau į tas nuotraukas ir grožėjausi mūsų suglaustais veidais ir juokingomis šypsenomis, tarsi būtume eilinė zoologijos sode linksmai šėliojanti porelė.