Marguerite Kaye - Niekada nepamiršk manęs

Argailas, Škotija

1914 m. spalis

Kapralas Žeranas Kaselis, buvęs karališkasis Velso fuzilierius, dabar laikinai perkeltas į kariuomenės aprūpinimo korpusą, pro langą žvelgė į įspūdingo dydžio keliu artėjantį tarnybinį automobilį. Kaži kodėl šviesa, besiskverbianti pro šarvuočio pilkumo debesis ir viską užliejanti švelniomis ūkanomis, privertė kapralą prisiminti namus. Nors vaizdingi kaimeliai, kuriuos jie aplenkė keliaudami į šiaurę, buvo visiškai nepanašūs į murziną Velso kalnakasių kaimą, kuriame jis augo ir kur slėnyje spietėsi siauručiai nameliai, o maži jų langai aklai žvelgė į kelią, stačiu šlaitu kylantį aukštyn, link kasyklos viršūnės ir horizonte matomo įvijo rato. Palyginti su visu tuo, balintos Hailando sodybos priminė kažką iš vaikiškos pasakos.

Eilinis Džeimsonas sustabdė automobilį prie Glen Masano dvaro. Žeranas priešiškai nužvelgė statinį, kuris greičiau priminė rūmus nei dvarą. Kaip jis sužinojo iš rekvizavimo paraiškos, pastatas buvo Škotijos barokinio stiliaus ir stovėjo tiesiai ant kyšulio virš Masano ežero. Vienoje pusėje pilką granito pastatą rėmė didžiulis penkių aukštų bokštas su dantyta siena, o visas likęs statinys su stačiais stogeliais ir begale mažesnių, kūgiškų bokštelių, regis, buvo pridurtas bet kaip. Rezultatas išėjo keistai patrauklus. Buvo lengva įsivaizduoti iš masyvaus portiko išeinančias ištisas kartas Karmaiklų dvarininkų su savo languotais sijonais ir prie kojų amsinčiais skalikais, pasiruošusių leistis į elnių medžioklę ar kuo dar užsiimdavo tie škotų dvarininkai.

Čia ištisos kartos ūkininkų ir baudžiauninkų neabejotinai pareigingai tarnavo savo lordams ir šeimininkams, už menką atlygį dirbdavo žemę ir tirtėdavo savo šiaudinėse trobelėse, priminė sau Žeranas. Kad ir ką atneš šis karas, viena buvo aišku – tokiems žmonėms kaip lordas Karmaiklas ir turtinga jo šeima ateis galas.

Jei pasiseks, karas atneš galą ir seniems niekdariams , kaip sakydavo pulkininkas Aičisonas, kurio pakalikai tauškia su generolu Frenču dėl Vakarų fronto. Žeranas pavėluotai pasisuko ir pareiškė pagarbą vadinamajam viršesniam pareigūnui, kuris išsirito iš tarnybinio automobilio, rankose žongliruodamas pirštinėmis, skrybėle ir lazdele. Jokių abejonių, kad Glen Masano dvaro šeimininkai Karmaiklai nesidžiaugs iškraustomi iš dailiųjų savo Hailando rūmų, bet Žeranas jų gailėtis nesirengė.

– Tiesiog negaliu suvokti, kam kariuomenei prireikė mūsų namų. Kodėl Glen Masanas?

Klausimas buvo retorinis, nors nuo pat orderio įteikimo ledi Elizabetė Karmaikl nesiliovė jo kartoti. Jos duktė Flora pakėlė akis nuo laikraščio, kuriame skaitė pirmuosius drąsinančius pareiškimus apie mūšį prie Ipro.

– Gal iki Kalėdų viskas iš tiesų baigsis, – tarė ji, – o tada išsikraustyti tektų vos keliems mėnesiams.

– Keliems mėnesiams! Bet ta sodyba tokia mažutė. Tik trys miegamieji.

– Vadinasi, Robiui teks susimesti su Aleksu, kai kitą kartą atvyks į Londoną, – kantriai tarė lordas Karmaiklas.

– Bet tada mudviem su tavimi teks dalytis miegamuoju.

– Mes juk susituokę , Elizabete, be to, vyksta karas , jei kurio iš tų faktų nepastebėjai. Visi turime pasiaukoti.

Ledi Karmaikl gurkštelėjo arbatos.

– Ar iš tiesų manai, kad karas iki Kalėdų galėtų baigtis, kaip ir kalbama? – paklausė ji dukters.

Floros nuomonės buvo taip retai klausiama, kad akimirką ji pasijuto priblokšta.

– Nežinau, – atsakė ji paprastai. – Jei tikėsime laikraščiais… – Ji nutilo sakinio viduryje, nes vis augantys aukų sąrašai ir pareiškimai apie neišvengiamą pergalę, regis, prieštaravo vieni kitiems. Straipsniai laikraščiuose buvo nenumaldomai džiugūs, kupini pagyrų viską atidavusių vyrų drąsai. Kartais jų susikurtas gyvenimas apkasuose priminė skautų stovyklą. Pirmosiomis savaitėmis Flora buvo entuziastinga kaip ir visi kiti, bet dabar, kai vyrai abiejose pusėse ėmė kristi nesuvokiamais skaičiais, ją ėmė kankinti nepatriotiškos abejonės gebėjimais tų, kurie privalėjo atlikti savo darbą.

Nors, žinoma, tėvų akivaizdoje to pasakyti ji nė nesvajotų – jie kalbas apie aukas laikė defetistinėmis. Tad tik palinko per stalą, suėmė motinos ranką ir silpnai šyptelėjo.

– Gal jis tikrai greitai baigsis. Nuoširdžiai to tikiuosi.

– Aš gal ir savanaudė, bet juk žinai, kaip tavo brolis Aleksas nori prisidėti prie vyresnių vaikinų iš jo mokyklos, kurie jau stojo į tarnybą.

– Aleksui tik septyniolika, – kandžiai tarė dvarininkas. – Jam rizikos nėra.

Bet Robiui, vyresniajam Floros broliui, kuriam dabar buvo dvidešimt penkeri ir kuris vadovavo vyno importo verslui Londone, rizika tikrai grėsė. Dvarininkas to nepasakė, bet buvo akivaizdu, kad jie visi trys svarstė apie tai, jog Robio pašaukimas į tarnybą yra labai realus.

– Dar beveik visi metai iki tol, kol Aleksas galės stoti į kariuomenę, – tarė Flora, stengdamasi kalbėti užtikrinčiau, nei jautėsi. – Jei iki Kalėdų karas nesibaigs, tai per metus tikrai baigsis.

– Girdėjau, kad mūsų medžioklės padėjėjo sūnus Piteris Makneras kalba, kad nori prisidėti prie kariuomenės, – tarė ledi Karmaikl. – Ponia Vatson iš kaimo krautuvės man pasakė, kad jie mėgina suformuoti vieną iš tų dalinių, apie kuriuos tiek prišnekėjo Kičeneris.

– Bičiulių batalioną, – numojo ranka dvarininkas. – Kvailas pavadinimas, kvaila mintis. Mūsų bendruomenė maža, negalime sau leisti netekti daug vyrų.

– Negaliu nesutikti, – tarė ledi Karmaikl. – Mūsų vietiniai jaunuoliai geriau pasitarnautų laukuose. Nors, žinoma, už šių keturių sienų ginkdie to neištarčiau, – paskubomis pridūrė ji. – Juk kariaujame. Bet kodėl dėl to turime būti išguiti iš savo namų?..

– Netrukus sužinosime, – griežtai atkirto vyras. – Kariuomenė atvyks šįryt.

Ledi Karmaikl atsiduso. Blyški rudens saulė skverbėsi pro muslino užuolaidas, dengiančias du ilgus langus valgomajame, ir užliejo jį negailestinga šviesa. Flora susimąstė apie tai, kaip gerai išsilaikė griežtas motinos grožis. Jodvi, motina su dukra, buvo tokios nepanašios, jas siejo tik vienodos pilkšvai mėlynos akys. Flora būtų norėjusi turėti bent dalelę motinos apvalumų, bet paveldėjo tėvo sudėjimą – buvo aukšta ir laiba.

– Ar norėtumėte, kad susitvarkyčiau su kariuomenės vyrukais? – paklausė ji, stengdamasi bent kiek pagailėti tėvų ir nieko neįtariančio atsakingojo pareigūno.

Bet ledi Karmaikl atrodė pasibaisėjusi.

– Nebūk juokinga. Tu tikrai negali imtis tokios užduoties, nesi tam pasirengusi.

– Man dvidešimt treji, o kadangi jūs man patikite ne ką daugiau, nei surišti puokštę gėlių, nežinau, kaip galite žinoti, ką sugebu.

– Flora!

Ledi Karmaikl atrodė pasibaisėjusi tokiu netikėtu atkirčiu. Flora ir pati save nustebino, nes nors su motina nesutikdavo dažnai, retai leisdavo sau išsakyti savo nuomonę.

– Atsiprašau, – tarė ji, nors visai nesigailėjo. – Bet būtų malonu pasijusti naudingai, o aš tenorėjau išgelbėti jus nuo iš tiesų skausmingo proceso.

– Flora teisi, – tarė dvarininkas, netikėtai stodamas jos pusėn. – Mums išties bus sudėtinga perduoti namus. Gal ir derėtų šią užduotį pavesti jai.

– Dėkui, tėve.

– Endriau! Juk tu kalbi nerimtai? Flora gi… Ji visai neturi patirties. Be to, pagalvok apie padorumą. Visi tie jauni, stačiokiški kariai.