Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Perišai! Kaip seniai nesimatėme, – prabyla Edis žemu balsu keidžuno tarme. – Kiek jau prabėgo? Metai?

Karla irgi kalbėjo keidžuno tarme, bet ne taip labai jautėsi.

– Beveik, – švytėdamas atsako jam Endrius.

Endrius nepaprastai džiaugiasi čia užsukęs, tarsi šie žmonės būtų jo retai lankomi giminaičiai, su kuriais jis puikiausiai sutaria. Čia net jo šypsena tapo nuoširdesnė ir atviresnė nei anksčiau. Jeigu atvirai, tai supažindinęs mane su Karla ir Edžiu ėmė taip šypsotis, kad, regis, visus ta savo šypsena užkrėtė. Pasijutau taip, lyg būčiau jo vienintelė, kurią jis nusprendė parsivesti į namus ir parodyti saviškiams, o šie, sprendžiant iš šilto jų žvilgsnio, tikrai jam pritarė.

– Ar šiandien pagrosi?

Atsisėdu ir pakėlusi galvą žiūriu į Endrių. Man, lygiai kaip ir Edžiui, smalsu išgirsti jo atsakymą. Besišypsantis Edžio veidas tarsi sako, kad neigiamo atsakymo jis nepriima, o aplink akis ir burną susimetusios gilios raukšlės.

– Matai, šįkart neatsinešiau gitaros.

– Et, – Edis purto galvą, – kuo tu mane laikai? Avinu? – Beda pirštu į sceną. – Žiūrėk, kiek ten jų.

– Aš irgi noriu paklausyti, kaip groji, – prabylu jam už nugaros.

Endrius neryžtingai žiūri į mane.

– Aš rimtai. Labai prašau, – krypteliu galvą į šoną ir nusišypsau.

– Aha, ta mergaičiukė moka vartyt akeles, – šypteli Edis Endriaus pusėn ir šis pasiduoda.

– Gerai, bet tik vieną dainą.

– Tik vieną? Tikrai? – Edis kilsteli smakrą ir priduria: – Jeigu jau vieną, tai leisk man išrinkti, kurią.

Pabaksnoja nykščiu sau į krūtinę virš prasegtų baltų marškinių apykaklės. Iš kišenaitės kyšo cigarečių pakelio kraštas.

Endrius linkteli galva.

– Gerai, išrink tu.

Edis išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įtariai žiūrėdamas į mane sako:

– Nagi tą, kurią anąsyk dainavai merginai, su kuria čia buvai atėjęs.

– Iš „Rolling Stones“ albumo? – klausia Endrius.

– Tą, tą, – patvirtina Edis.

– Kokią gi? – klausiu pasiremdama smakrą ant sulenktų pirštų.

– „Juokas, aš vos nenumiriau“, – atsako Endrius. – Tikriausiai dar nesi jos girdėjusi.

Teisybė. Droviai papurtau galvą.

– Ne, tikrai negirdėjau.

Edis krypteli galvą, kad Endrius sektų paskui jį į sceną. Endrius pasilenkia prie manęs ir nustebina švelniu bučiniu į lūpas, o tada apsisuka ir nueina.

Sėdžiu pasirėmusi alkūnėmis į staliuką ir jaudinuosi, o kartu ir džiūgauju. Aplinkui liejasi kalbos, visi šneka ir atrodo, kad bare aidi nesiliaujantis šurmulys. Tai šen, tai ten pasigirsta sumušamų alaus bokalų ar ant staliuko statomo butelio skimbtelėjimas. Čia ganėtinai tamsu, šviesa krinta tik nuo daugybės reklaminių alaus ženklų ir pro siaurus langus iš gatvės prasiskverbiančios blausios mėnesienos bei žibintų. Retsykiais patalpą užlieja ryškesnė gelsva šviesa scenos dešinėje, kur žmonės varsto duris, kaip spėju, eidami į tualetą.

Endrius su Edžiu užlipa į sceną ir pradeda ruoštis: iš už būgnų komplekto Endrius atsineša dar vieną aukštą baro kėdę ir pasistato vidury scenos priešais mikrofoną. Edis persimeta keliais žodžiais su būgnininku, galbūt pasako, kokią dainą reikės groti, ir šis pritariamai jam linkteli. Iš už scenos ateina dar vienas vyras su gitara, turbūt bosistas, man tos gitaros visos vienodos. Edis paduoda Endriui juodą gitarą, sujungtą su greta stovinčiu garso stiprintuvu, jie apsitaria, bet aš nieko negirdžiu. Tada Endrius įsitaiso ant kėdės, viena koja atsiremia į pakojį. Edis irgi įsitaiso ant savosios.

Jie pabrauko per stygas, pasiderina, ir būgnininkas kelis kartus neritmingai suduoda lazdele per lėkštes. Pasigirsta šaižus cypimas, turbūt kas nors įjungė garso kolonėlę ar tiesiog padidino garsą, o tada Endrius kelis kartus patuksena pirštu per mikrofoną.

Iš susijaudinimo suspaudžia skrandį, tarsi man, o ne jam, reikėtų lipti į sceną ir dainuoti susirinkusiems nepažįstamiems žmonėms. Bet turbūt aš labiau jaudinuosi dėl to, kad esu su Endriumi. Jis žvelgia į mane nuo scenos, mūsų žvilgsniai susitinka ir kurį laiką sustingsta, o paskui būgnininkas duoda ženklą kelis kartus pažvangindamas lėkštėmis ir tada Edis pradeda groti gitara, lėtai ir jausmingai veda melodiją, visi stoviniuojantys suklūsta, atsisuka, nes pasigirsta nauja daina – tikriausiai jau ne kartą girdėta ir jiems gerai pažįstama, bet niekada nenusibostanti. Endrius su Edžiu sugroja kelis akordus ir aš pajuntu, kaip mano kūnas ima siūbuoti melodijos ritmu.

Endriui pradėjus dainuoti mano galva spragteli aukštyn lyg spyruoklės iššauta. Nustojusi siūbuoti pakeliu galvą ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu. Jo balsas toks svajingas ir užburiantis. Endrius dainuoja užsimerkęs, linksėdamas galva į aistringos, dvasingos melodijos ritmą.

Pasigirdus priedainiui, Endriaus balsas man atima žadą.

Mano nugara prisiploja prie kėdės atkaltės, akys išsiplečia, nes su kiekvienu žodžiu ir kiekvienu muzikos taktu Endriaus siela vis labiau jaudina man širdį. Veido išraiška keičiasi su kiekviena aukšta nata ir atsipalaiduoja melodijai nurimus. Dabar bare visiška tyla, niekas nekalba. Negaliu atplėšti nuo Endriaus akių ir pasidairyti, bet man ir nereikia, nes ir taip jaučiu, kad nuotaika iš esmės pasikeitė, kai Endrius užtraukė dainingą priedainį seksualiu ir bliuziškai žemu balsu, kokio nė neįsivaizdavau jį turint.

Pradėjus antrą posmą ir melodijai sulėtėjus, Endrius sulaukia visų aliai vieno bare susirinkusių lankytojų dėmesio. Aplink mane žmonės šoka ar linguoja dainos ritmu, porelės vis arčiau glaudžiasi kūnais ir lūpomis, nes kitaip klausytis šios dainos tiesiog neįmanoma. O aš… aš be žado spoksau į sceną ir visa savo esybe, visais kaulais ir odos poromis tarsi nuodą siurbiu į save Endriaus balsą. Apstulbusi ir apžavėta klausausi jo dainos, nors aiškiai žinau, kad ji perskros man sielą, bet vis tiek geriu šią nuodų taurę iki dugno.

Endrius dainuoja užsimerkęs, tarsi nenorėtų matyti šviesos, nes ji trukdo jam įsijausti į melodiją. Prasidėjus antrajam priedainiui, jis dar labiau atsiduoda dainai ir, atrodo, tuoj tuoj pakils nuo kėdės, bet lieka sėdėti, kaklas ištemptas prie mikrofono, veide giliai įsirėžusi kiekviena emocija, o rankos brauko į šlaunis atremtą gitarą.

Edis, būgnininkas ir bosistas pritaria jam dvi paskutines priedainio eilutes, o kartu su jais pasigirsta ir pritariantys balsai iš baro.

Skambant trečiam posmui man jau norisi verkti, bet negaliu. Ašaros spaudžia gerklę, regis, tuoj tuoj prasiverš, bet taip ir lieka toliau mane kankinti.

Juokas, aš vos nenumiriau…

Endrius dainuoja be atvangos, taip aistringai, kad aš pati vos nemirštu, o širdis vis smarkiau daužosi krūtinėje. Paskui vėl įsilieja muzikantų balsai, vėliau jie nutyla ir girdėti tik būgnai, sodrūs, žemi bosinio būgno dūžiai tvinksniais ataidi per grindis iki manęs. Pasigirdus būgnui, jaunimas plūsteli į šokių aikštelę ir kartu garsiai traukia priedainį. Visi vieningai suploja rankomis, o man per nugarą nuvilnija šiurpuliukai. Suploja dar kartą. Endrius užtraukia: „je je“, ir staiga jo balsas ir muzika nutyla.

Pratrūksta garsus riksmas, švilpimas, pritarimo šūksniai ir net keletas „Jergau šventas!“ Per nugarą nubėga šiurpuliai ir nuvilnija per visą kūną.

Juokas, aš vos nenumiriau…

Niekada gyvenime šitos dainos nepamiršiu.

Negi visa tai tikra?

Laukiu, kada spragtelės mygtukas, kada atsibusiu Deimono automobilyje ant užpakalinės sėdynės, o Natali, persisvėrusi virš manęs iš priekinės, burbės apie tai, kad Bleikas vos manęs nepatvarkė ant „Pogrindžio“ baro stogo.