Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Kaip tu, Kemrina? Ar sveika? Ar jis tavęs neužgavo?

Endrius apžiūrinėja mane iš visų pusių, jo žvilgsnis rūstus ir nenustygstantis.

– Ne, viskas gerai, eime iš čia.

Endrius tvirtai suspaudžia mano ranką, stumteli priešais save ir mes abu einam pro prasiskyrusią minią.

Išėjus į gatvę, į nakties vėsą ir užtrenkus paskui save duris, nebegirdėti kurtinančios muzikos ir triukšmo. Tiedu avigalviai mušeikos jau drožia gatve prieky mūsų. Dramblotasis laiko ranka užsidengęs sukruvintą veidą. Neabejoju, kad Endrius sulaužė jam nosį.

Endrius sustoja ant šaligatvio ir suima man už pečių.

– Nemeluok, mažule, sakyk tiesiai. Ar tikrai jie tavęs neužgavo? Prisiekiu visais šventais, jeigu užgavo, patiesiu juos kaip šunis.

Nuo jo kreipinio „mažule“ man širdis sąla. Ir dar nuo susirūpinusio žvilgsnio… Taip ir knieti jį išbučiuoti.

– Tikrai neužgavo, – patvirtinu. – Aš pati puoliau vanoti tą blondiną, kai jis šoko tau ant nugaros.

Endrius paleidžia mano pečius ir suima delnais veidą, darsyk atidžiai apžiūri, tarsi negalėtų patikėti.

– Aš sveika, – darsyk patvirtinu.

Jis priglunda lūpomis man prie kaktos ir karštai pabučiuoja. Paskui griebia man už rankos ir taria:

– Grįžtam į viešbutį.

– Nereikia, – bandau atkalbėti. – Mums buvo smagu, be to, po tų muštynių aš visai išblaivėjau.

Pakreipęs ant šono galvą jis kiek atlaidžiau žiūri į mane.

– Kur norėtum eiti?

– Eime į kitą klubą, – pasiūlau. – Tik gal jau ramesnį.

Endrius giliai atsidūsta ir suspaudžia man ranką. Vėl nužvelgia nuo galvos iki kojų. Jo žvilgsnis apsistoja prie nulakuotų kojų pirštų, kurie matyti pro atviras aukštakulnes basutes, paskui iš lėto kyla aukštyn siaura juoda berankove palaidinuke, kurią iš priekio reikėtų pasitaisyti.

Ištraukiu iš jo ranką ir suėmusi už viršutinio krašto timpteliu ant krūtinės į viršų, kad geriau priglustų.

– Gražiai atrodai, – pagiria. – Bet turi pripažinti, be reikalo trauki tų pusgalvių dėmesį.

– Nenorėčiau grįžti tokį kelią į viešbutį vien tam, kad pasikeisčiau palaidinę.

– Ne, išties neverta, – pritaria jis ir vėl paima man už rankos, – bet jeigu nori eiti į klubą, tai turi pažadėti man vieną dalyką, gerai?

– Kokį?

– Apsimesk , kad esi mano mergina, – sako jis, o mano veidą nušviečia guvi šypsena. – Bent jau niekam nekils noras prie tavęs kabintis.

Paskui kiek patylėjęs priduria:

– Na, nebent tu pati norėtum, kad prie tavęs kibtų, ką?

Nedelsiant suskantu purtyti galvą.

– Ne, ne, nieku gyvu nenoriu, kad prie manęs kabinėtųsi nepažįstami vaikinai. Nekaltas flirtas – nieko blogo, jis skatina pasitikėjimą savimi. Bet su avigalviais tikrai nenoriu prasidėti.

– Puiku. Tuomet sutarta. Tu šį vakarą būsi mano patrauklioji mergina, o tai reiškia, kad parsivedęs į viešbutį galėsiu mažumėlę pakirkinti.

Ir vėl jo veide ta valiūkiška, man taip patinkanti šypsena. Man ima dilgčioti tarpkojį. Lėtai nuryju seilę ir primerkusi akis sutinku.

Džiugu jo skruostuose vėl regėti duobutes. Jos daug geriau nei tas nuožmus – bet drauge ir neįtikėtinai patrauklus – žvilgsnis, vos prieš valandėlę niaukęs jo veidą.

– Nors man tai ir patiko – sakau „patiko“ bendrąja prasme, – vis tiek daugiau neleisiu tau to daryti.

Jis nepatikliai ir truputį įsižeidęs žiūri į mane ir klausia:

– Kodėl?

– Ogi todėl, Endriau… na, neleisiu, ir tiek… Ateik čia, – abiem rankom apkabinu jam kaklą ir pritraukiu prie savęs.

O tada švelniai pabučiuoju jam į lūpas.

– Ką čia sumanei? – klausia jis spitrydamas man į akis.

Meiliai šypsodamasi atsakau jam:

– Bandau įsijausti į savo vaidmenį.

Lūpų kampučiuose šmėsteli šypsena ir jis apsuka mane, apkabina per liemenį ir mudu patraukiame Burbonų gatve.

Endrius

25

Gal man padaryti tai su Kemrina. Kodėl turiu kankintis ir neleisti sau to, ko neapsakomai trokštu, juo labiau dabar tas metas, kai galiu mėgautis tuo, ko labiausiai nusipelniau? Gal viskas pasisuks kitaip ir ji neliks užgauta? O aš galėsiu vėl nueiti pas Mastersą. Kas bus, jeigu ją paleisiu ir daugiau niekada nebepamatysiu, o Mastersas pasirodys neteisus?

Perkūnai trenktų! Oi, atsiprašau.

Mudu su Kemrina aplankom dar porą barų prancūzų kvartale ir abiejuose jai pavyko prasmukti kaip pilnametei. Tik vienam paprašė parodyti asmens dokumentą, bet kadangi jos gimtadienis gruodį, tai padavėja nusprendė nekreipt dėmesio.

Tačiau dabar ji gerokai įkaušusi ir aš abejoju, ar įstengs grįžti į viešbutį.

– Iškviesiu taksi, – pasiūlau spausdamas ją prie savęs ant šaligatvio.

Į barą ir iš jo grūdasi poros ir grupelės žmonių, kai kurie stoviniuoja tarpdury.

Laikau tvirtai apkabinęs Kemriną per liemenį. Ji pakelia ranką ir apkabina man kaklą iš priekio, pati vos nulaiko galvą ant pečių.

– Taksi gal būtų ir visai neblogai, – vos atplėšdama besimerkiančias akis sutinka ji.

Vargšelė arba tuoj smigs, arba apsivems. Viliuosi, kad dar spėsime parlėkti į viešbutį.

Taksi priveža mus iki pat viešbučio durų ir aš padedu jai išlipti, paskui paimu ant rankų, nes ji visai nebegali paeiti, ir nešu iki lifto. Jos kojos tabaluoja man ant rankos, o galva padėta ant krūtinės. Žmonės spokso į mus.

– Gerai pasilinksminot? – mesteli vyras lifte.

– Aha, neblogai, – linkteliu. – Vieni pakelia daugiau, kiti mažiau.

Pasigirsta skambtelėjimas ir durims atsidarius vyras išeina. Dar du aukštai ir aš taip pat išnešu ją iš lifto, einu prie mūsų kambarių.

– Kur tavo raktas, mažule?

– Rankinuke, – išveblena ji.

Gerai, kad dar susikalbėt galima.

Nepaleisdamas iš rankų, prisitraukiu jos rankinuką ir atsegu užtrauktuką. Paprastai suskelčiau kokį šmaikštų juokelį apie tai, ką jinai jame nešiojasi, ir ar kas neįkąs man į ranką, bet žinau, kad jai dabar ne iki juokų. Jai baisiai bloga.

Regis, naktis bus sunki ir ilga.

Man už nugaros trinkteli durys ir aš nešu ją tiesiai prie lovos, paguldau.

– Dieve, kaip man bloga, – vaitoja ji.

– Suprantu tave, mažule. Išsimiegosi, ir praeis.

Nuaunu basutes ir pastatau ant grindų.

– Oi, aš tuoj… – Kemrina pasilenkia per lovos kraštą ir pradeda lupti ožius.

Griebiu prie spintelės šalia lovos stovinčią šiukšlių dėžę ir pakišu jai po burna, bet vis tiek valytoja rytoj pyks. Kemrina išvemia viską iki paskutinio lašo, ir mane tai truputį nustebina, nes ji visą dieną praktiškai nieko nevalgė. Baigusi vemti atsilošia ir vėl krenta ant pagalvės. Akių kampučiais nuo vėmimo rieda ašaros. Bando pažiūrėti į mane, bet ji tokia girta, kad negali sutelkti žvilgsnio.

– Čia labai tvanku, – sako ji.

– Supratau, – sakau aš ir nustatau kondicionierių ant aukščiausios padalos.

Paskui nueinu į vonią ir po šaltu vandeniu sudrėkinu rankšluostį, išgręžiu, grįžtu į kambarį ir atsisėdęs šalia Kemrinos šluostau jai veidą.

– Atleisk man, – burbteli ji. – Po degtinės reikėjo daugiau nebegerti. Dabar tu turi valyti mano vėmalus.

Šluostau jai kaktą, skruostus, patraukiu nuo akių išsidraikiusius ir prie veido prilipusius plaukus, paskui drėgnu rankšluosčiu nuvalau burną.

– Neatsiprašinėk, – liepiu. – Svarbu, kad tau buvo linksma, – šypsodamasis priduriu. – Be to, dabar galėčiau daryti su tavim, ką tik noriu.

Ji nusišypso ir pabando pakelti ranką, norėdama man suduoti, bet yra tokia silpna, kad net nepajuda. Kreiva šypsena ūmai dingsta nuo veido, jame šmėsteli rūpestis, kaktą išpila prakaito lašeliai.