Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Šiandien tu per daug vadovauji, – atšauna jis. – Nepamiršk, mažule, kad leidžiu tau reikštis tik iki tam tikro laiko, paskui vadeles perimsiu aš.

– Ir kokias gi tu vadeles manaisi perimsiąs? – klausiu gan pasitikinčiai, nes esu tikra, kad jis blefuoja.

Žvilgteliu į jį ir pasitikėjimas ima bliūkšti, nes jis žiūri į mane sučiaupęs lūpas.

– Nepamiršk, – manieringai taria Endrius, – kad prižadėjai daryti viską, ką liepsiu.

Pasitikėjimo nebelieka nė kvapo.

Endrius šypsosi ir šįkart trukteli už rankos mane.

– O kadangi jau sykį leidai man tave parsiversti ant lovos, – priduria jis, o aš stoviu išsproginusi akis, – tai manau, kad galėčiau liepti tau darkart atsigulti ir išskėsti man kojas. Tu juk paklustum, tiesa?

Man gėda net žvilgtelt į šalį, ar kas praeidamas nenugirdo jo žodžių. Endrius išpyškino ne itin tyliai, tad neabejoju, kad galėjo kas ir išgirsti.

Paskui kiek sulėtinęs žingsnį jis pasilenkia man prie ausies ir sukužda:

– Jeigu nenusileisi man paprastesniuose dalykuose, tai aš priversiu tave pasikankinti, ėmęs braukyti liežuviu po tavo tarpkojį.

Nuo šilto alsavimo į ausį, pagardinto aistrą keliančiais žodžiais, man per kaklą nubėga šiurpuliukai.

– Spręsti tau, mažule.

Jis atšlyja, o man norisi plekštelėt jam per iššieptas lūpas, bet jam turbūt tai sukeltų tik dar didesnį malonumą.

Dilema? Tesižinie ten, kur ne taip sudėtinga, o gal nepasiduoti ir leisti jam vėliau mane „pakankinti“? Hm. Ko gero, esu didesnė mazochistė, nei tikėjausi.

Ateina vakaras, ir aš jau pasirengusi eiti linksmintis į miestą. Užsimoviau naujus siaurus džinsus, užsivilkau juodą seksualią palaidinukę, apnuoginančią pečius, ir apsiaviau nepaprasto dailumo juodus aukštakulnius, gražiausius, kokius tik galėjau rasti prekybos centre.

Endrius spokso į mane nuo tarpdurio išvertęs akis.

– Turėčiau tuojau pat čiupti jautį už ragų, – sako jis ir žengia į kambarį.

Šįkart susipyniau plaukus į dvi laisvas kasytes, jos guli man ant pečių, galais siekdamos krūtis. Kaip visad palikau kelias laisvai krintančias garbanas palei veidą, nes man gražu, kai taip nešioja merginos, tad kodėl ir man nepabandžius?

Endriui, regis, irgi patinka. Ištiesęs ranką paglosto jas pirštu.

Aš truputį paraustu.

– Mažule, aš visai rimtai – tu išties atrodai pritrenkiančiai .

– Ačiū…

Dieve šventas, negi aš ką tik prunkštelėjau?

Nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų ir nors jis vėl mūvi džinsus, vilki paprastus medvilninius marškinėlius ir avi savo juoduosius aulinius, vis tiek man atrodo pats patraukliausias vaikinas, kokį tik teko pažinoti, nors ir su paprasčiausiais drabužiais.

Mes išeinam iš numerio ir leidžiantis liftu bei vestibiulyje susilaukiu kelių įdėmių pagyvenusių vyrų žvilgsnių. Jaučiu, kad Endriui tai labai patinka. Jis žengia šalia manęs visas švytintis, o aš nukaistu kaip ugnis.

Pirmiausia užsukam į alaus restoraną ir gerą valandą klausomės gyvos muzikos. Bet kai manęs paprašo parodyti asmens dokumentą ir paaiškėja, kad čia negalėsiu gerti, Endrius nusiveda mane į kitą barą toje pačioje gatvėje.

– Čia laimės dalykas, – sako jis mudviem einat susikibus už rankų. – Beveik visur prašo parodyt dokumentą, bet kartais laimė nusišypso ir nesivarginama tikrinti, ar tau jau dvidešimt vieni ar dar ne.

– Dvidešimt vieni man sukaks po penkių mėnesių, – atsakau jam ir tvirčiau įsikimbu į ranką, nes žengiam per judrią miesto gatvę.

– Pamatęs tave autobuse pamaniau, kad tau septyniolika.

– Septyniolika?

Visai nenorėčiau atrodyti šitokia jauna.

– Ei, – sako jis darsyk mane nužvelgdamas, – mačiau penkiolikmečių, kurios atrodo kaip dvidešimties. Dabar amžių sunku nuspėti.

– Tai sakai, man duotum tik septyniolika?

– Ne, tu atrodai kaip dvidešimties, – prisipažįsta jis. – Aš tik pajuokavau.

Palengvėjo.

Šis baras truputį mažesnis už ankstesnįjį ir žmonės čia įvairūs – nuo šviežiai iškeptų koledžo absolventų iki persiritusių per trečią dešimtį. Prie galinės sienos stovi keli pulo stalai, viduje tvyro prietema, lempos skleidžia šviesą tik virš stalų ir dešinėje pusėje koridoriuje, prie tualetų durų. Cigarečių dūmų nors kirvį kabink, kitaip nei anam bare, kur rūkalų kvapo visai nesijautė, bet manęs tai neerzina. Pati nerūkau, bet bare dūmų kvapas visai tinka. Be jo barui tarsi ko trūksta.

Iš lubose įrengtų garsiakalbių sklinda pažįstama roko muzika. Salės kairėje įrengta nedidelė scena gyvos muzikos atlikėjams, bet šiuo metu ji tuščia. Tai nė kiek negadina linksmos susirinkusiųjų nuotaikos, nes pro žmonių balsus ir garsų muzikos triukšmą aš vos girdžiu, ką man sako Endrius.

– Moki žaisti pulą? – palinkęs man prie ausies klausia Endrius.

– Teko keliskart. Bet nesu profė! – lygiai taip pat garsiai atsakau jam.

Jis timpteli man už rankos ir mes braudamiesi pro žmones, susispietusius kone visuose laisvuose stovėti tinkamuose tarpeliuose, patraukiame prie stalų, kur daugiau šviesos.

– Prisėsk, – kiek tylesniu balsu pasiūlo Endrius, nors prieš mus trinksi kolonėlės. – Užimk mums staliuką.

Atsisėdu prie nedidelio apskrito staliuko, prispausto prie sienos, kur man virš galvos ir kairėje yra laiptai, vedantys į antrą aukštą. Vienu pirštu nustumiu nuo savęs pilną nuorūkų peleninę. Matau prie manęs ateinančią padavėją.

Endrius prie pulo stalų kalbasi su kažkokiu vaikinu, turbūt prašosi priimamas žaisti.

– Atsiprašau, nesuspėjau, – sako padavėja ir pakeičia kaupiną peleninę nauja. Pastato ją aukštyn dugnu. Paskui nuvalo stalą ir, pakėlusi apverstą peleninę, brūkšteli drėgna pašluoste po ja.

Šypteliu merginai. Daili juodaplaukė, turbūt irgi ką tik sulaukusi dvidešimt vienų, stovi prieš mane su padėklu rankoje.

– Gal ko norėsit?

Turiu vienintelę progą suvaidinti, kad jau ne pirmą kartą užsisakau gėrimų neprašoma parodyti asmens dokumento, todėl skubu ja pasinaudoti ir iškart tariu jai:

– Man prašau „Heinekeno“ alaus.

– Ir man vieną, – nešinas lazda sako Endrius.

Pamačiusi Endrių padavėja nužvelgia jį nuo galvos iki kojų ir aš, lygiai kaip jis viešbučio lifte, visa nušvintu. Linktelėjusi padavėja dėbteli į mane tokiu žvilgsniu, lyg sakytų „na ir pasisekė gi tau, kale“, ir nueina sau.

– Tas vyrukas baigs lošti partiją ir tada stalas bus mūsų, – sako Endrius ir sėdasi ant laisvos kėdės.

Padavėja grįžta su dviem alaus buteliais ir pastato prieš mus.

– Jei ko norėsit, mostelkit man, – pasako ir nueina.

– Neprašė asmens dokumento, – palinkęs virš staliuko, kad niekas negirdėtų, nusistebi Endrius.

– Ne, bet tai dar nereiškia, kad nepaprašys vėliau. Sykį jau taip buvo atsitikę Šarlotėje. Mudvi su Natali jau buvom įšilusios, kai paprašė parodyt dokumentus ir išgrūdo pro duris.

– Na, tuomet džiaukis, kol gali, – sako jis ir kilstelėjęs prie lūpų alų greitai gurkšteli.

Padarau tą patį.

Pradedu gailėtis pasiėmusi rankinę, nes dabar turiu ją visur tampytis, bet atėjus mūsų eilei prie pulo stalo, pametu ją į pastalę. Visą laiką sukiosimės netoliese, todėl nelabai dėl jos jaudinuosi.

Endrius vedasi mane prie stovo su lazdomis.

– Kokia tau patinka? – klausia jis skėstelėjęs rankomis prieš visą jų eilę. – Išsirink tą, kuri geriausiai tinka tavo rankai.

Na, turėtų būti nepaprastai linksma. Endrius mano išmokysiąs mane žaisti.