Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Tai ką man daryt? Suvaidint, kad užmušu?

– Ne, tik… Betgi aš dabar nebegalėsiu čia miegoti. – Sugriebia man už rankos. – Eime iš čia. – Ji visa dreba ir bando juoktis pro ašaras.

– Gerai, eime, – tariu jai ir pasilenkęs nutraukiu nuo žemės paklodę, nes gyvatė jau kažkur nušliaužė. Viena ranka ją gerai pakratau, nes į kitą tarsi skęstantis šiaudo įsikibusi Kemrina. Tada paimu ją už rankos ir mes patraukiam atgal prie automobilio.

– Aš labai bijau gyvačių, Endriau!

– Matau, matau, mažule.

Stengiuosi nesusijuokti.

Einant lauku ji paspartina žingsnį ir ima mane tempti už rankos. Staiga ji garsiai aikteli, nes beveik basa koja užmina ant minkštos žemės kauburio, ir aš jau jaučiu, kad nenualpusi ji vargu ar pasieks mūsų automobilį.

– Eikš, – sustabdau ją. Užeinu iš priekio ir padedu užsiropšti man ant nugaros. Ji apžergia man liemenį ir aš suimu jai už šlaunų.

22

Rytą Kemrina pažadina mane ant priekinės automobilio sėdynės, pajudindama galvą man ant kelių.

– Kur mes? – klausia ji atsisėsdama.

Saulė plieskia pro automobilio langus, nutvieksdama net salono grindis.

– Maždaug pusvalandis iki Naujojo Orleano, – atsakau jai ir atsukęs ranką pamasažuoju apstingusį nugaros raumenį.

Vakar mes grįžom iš pievos į mašiną ir ketinom važiuoti iki pat Orleano, bet aš buvau toks pavargęs, kad vos neužsnūdau prie vairo. Ji smigo anksčiau už mane. Tad aš pasukau į šalikelę, atlošiau galvą ir užmigau. Galėjau daug geriau išsimiegoti vienas ant užpakalinės sėdynės, bet jau geriau atsibusti skaudama nugara ir atmerkus akis išvysti ją šalia.

Na ir pasakiau – skaudama…

Prasitrinu akis ir pasukioju liemenį, kad pramiklinčiau kelis raumenis. Be to, reikia pasirūpinti, kad mano šortai prieky nebūtų aptempti, kitaip pasistojęs daiktas taps neišsemiama pokalbių tema.

Kemrina pasirąžo, nusižiovauja, pakelia nuo grindų kojas ir uždeda basas pėdas ant prietaisų skydelio. Trumpi šortukai visai susibruka ir šlaunys lieka plikos.

Visai negeras sumanymas iš pat ankstaus ryto.

– Tu turbūt vakar labai pavargai, – sako ji pirštais braukdama per plaukus ir išpindama kasą.

– Taip. Jeigu būčiau važiavęs kiek ilgiau, būtume apsiviję pakelės medį.

– Galėtum leisti man pavairuoti, Endriau, kitaip…

– Kas kitaip? – kreivai šypteliu. – Kitaip tu vėl padėsi galvą man ant kelių ir inkšdama maldausi „būk geras“?

– O juk vakar padėjo, tiesa?

Ji teisi.

– Klausyk, aš nieko prieš, kad tu vairuotum, – dirsteliu į ją ir užvedu variklį. – Po Naujojo Orleano, garbės žodis, galėsi ir tu sėst prie vairo. Sutarta?

Jos veidą nušviečia miela, atlaidi šypsena.

Praleidęs prošal skriejantį visureigį, išvažiuoju į greitkelį, o Kemrina ir toliau bando pirštais iššukuoti plaukus. Paskui ima taip greitai nežiūrėdama į veidrodį pinti kasą sau už nugaros, kad man net žadą atima.

Mano akys vis bėgioja jos plikų šlaunų pusėn.

Man tikrai reikia susiimti.

Nusisuku į kitą pusę ir žvilgteliu pro langą. Žiūriu pramaišiui tai į kelią, tai pro langą.

– Mums reikia kur nors susirasti mokamą skalbyklą, – sako ji ir plekšteli ištempta gumele per supintą kasą. – Aš nebeturiu švarių drabužių.

Jau seniai laukiu progos „pasitaisyti kelnes“, ir kai ji pasilenkusi ima kažko ieškoti rankinuke, nedelsdamas tą padarau.

– Tai visgi teisybė? – klausia ji žiūrėdama į mane ir neištraukdama rankos iš rankinuko.

Patraukiu ranką nuo dvišakumos manydamas, kad sėkmingai išsisuksiu, ir ji pagalvos, jog tik taisausi šortus, bet ji užbaigia klausimą:

– …kad visi vaikinai rytais atsibunda su stovinčiu?

Man akys išsprogsta ant kaktos. Žiūriu pro langą ir tyliu.

– Na, ne kiekvieną rytą, – atsakau stengdamasis nežiūrėti jai į akis.

– Tai kada? Tik antradieniais ir penktadieniais ar dar kaip?

Jaučiu, kad juokauja, bet nenoriu to pripažinti.

– Šiandien kas? Antradienis ar penktadienis? – toliau erzina mane.

Galiausiai atsisuku į ją ir abejingai ištariu:

– Penktadienis.

Ji atsidūsta suirzusi.

– Aš ne kekšė, – taria ji ir nukelia kojas nuo prietaisų skydelio. – Manau, kad tu manęs tokia nelaikai, nes kaip tik pats ir paskatinai mane atvirai rodyti savo seksualumą bei pasakoti, ko noriu… – jos balsas pamažu nutyla, sakytum laukia, kad patvirtinčiau jos žodžius, nes jai neramu, ką galiu apie ją pagalvoti.

Pažvelgiu jai į akis.

– Ne, aš nemanau, kad esi kekšė, nebent imtum lakstyti paskui bernus ir dulkintis, o tada man tektų sėsti už grotų, nes aš tuoj pat pulčiau malti jiems marmūzių. Ne, aš tikrai taip negalvoju. O kodėl klausi?

Ji nukaista kaip žarija ir kone paslepia galvą tarp pečių.

– Na, man šovė mintis… – ji ir vėl dvejoja, sakyti ar ne.

– Ar pamiršai, ko tave mokiau, mažule? Sakyk viską, kas ant liežuvio.

Kemrina pakreipia ant šono galvą ir švelniai žiūri į mane.

– Na, kad jau tu man padarei gerą darbą, tai gal ir aš galėčiau tau kaip nors atsidėkoti? – Paskui mikliai pakeitusi balsą, tarsi išsigandusi dėl to, ką galiu pagalvoti, priduria: – Be jokių įsipareigojimų. Tarsi nieko nebūtų atsitikę.

Ak, velnias! Kodėl šito nenumačiau?

– Ne, – skubiai atšaunu.

Kemrina susigūžia. Kiek atsileidęs tariu:

– Negaliu tau leisti to daryti, supranti?

– Kodėl, po perkūnais, negali?

– Negaliu, ir tiek. Dieve, labai norėčiau, tu nė neįsivaizduoji, kaip aš to norėčiau, bet negaliu.

– Nesąmonė.

Dabar ji jau visai pyksta.

– Palauk… – pakreipusi galvą klausiamai žiūri man į veidą, – tau ten apačioj kažkas negerai ?

Aš net žiopteliu.

– Ką? Ne! – atsakau išpūtęs akis. – Velniai rautų, galiu suktelti į šoną ir parodyt.

Kemrina juokiasi net atlošusi galvą, paskui vėl surimtėja.

– Na, nenori su manim mylėtis, nenori, kad pasmaukyčiau, ir dar jėga turėjau įsisiūlyti, kad pabučiuotum.

– Nieko tu jėga man nesiūlei.

– Teisybė, – drėbteli ji. – Tiesiog sugundžiau.

– Bučiavau tave dėl to, kad pats norėjau, – prisipažįstu. – Mielai daryčiau su tavim viską viską, Kemrina. Patikėk! Vos per kelias dienas įsivaizdavau su tavim daugiau sueičių, nei aprašyta Kamasutroje. Labai norėjau… – pastebiu, kaip pabąla vairą spaudžiančių rankų krumpliai.

Ji atrodo įskaudinta, bet aš nepasiduodu.

– Aš gi tau sakiau, – atsargiai tariu, – nieko negaliu su tavim daryti, kol…

– Kol aš pati tau visiškai neatsiduosiu, – piktai užbaigia mano mintį. – Taip, puikiai pamenu, ką man sakei. Bet ką tiksliai reiškia tas tavo pasakymas? Ką reiškia visiškai atsiduoti?

Neabejoju, kad Kemrina gerai žino, bet nori išgirsti iš manęs.

Pala pala… Ji vedžioja mane už nosies. Arba ji su manim žaidžia, arba pati nežino, ko nori – nei seksualiai, nei kitaip, – todėl yra tokia sutrikusi ir neryžtinga, lygiai kaip ir aš pats.

Kemrina

Egzaminą jis išlaikė. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nenoriu su juo mylėtis ar pamaloninti taip, kaip pamalonino mane – be jokios abejonės visa tai padaryčiau ir jam, tačiau man labai magėjo išsiaiškinti, ar jis užkibs ant kabliuko. Neužkibo.

Dabar aš jo bijau.

Bijau dėl savo jausmų jam. Man nederėtų šitaip jaustis jo atžvilgiu, dėl to pykstu ant savęs.

Sakiau, niekada daugiau neįklimpsiu. Daviau sau žodį.