Дж. Редмирски - Beveik niekada

Endrius negarsiai nusijuokia.

Paskui jis ima dairytis į kelio ženklus ir, regis, jo galvoje gimsta skubotas sprendimas. Mes nuvažiuojam nuo greitkelio ir pasukam į kitą. Dabar abipus driekiasi platūs laukai – medvilnės, ryžių, kukurūzų ir dar nežinia kokie. Aš visai nepažįstu lauko kultūrų, na, nebent tik kelias pagrindines. Žinau, kad medvilnė balta, o kukurūzai auga aukšti. Mes važiuojam ištisas valandas, kol saulė ima slinkti vakarop, o tada Endrius sukteli į šalikelę. Pakelės žvyras sugurgžda po automobilio ratais.

– Pasiklydom? – klausiu jo.

Jis palinksta prie manęs ir ištiesia ranką prie daiktadėžės. Alkūne ir apatine rankos dalimi atsiremia man į koją, atidaro dangtelį ir išsiima visai nučiupinėtą kelių žemėlapį. Sulankstytas bet kaip, panašu, kad kaskart išlanksčius niekada nebuvo sulenktas taip, kaip turėtų. Endrius išskleidžia žemėlapį ir pasidėjęs ant vairo įdėmiai žiūri, vesdamas per jį pirštu. Įsikanda dešinę pusę žando ir įtartinai sučepsi lūpomis.

– Pasiklydom, ar ne?

Mane ima juokas; ne iš jo, o apskritai iš šitos situacijos.

– Tu kalta, – sako jis apsimesdamas rimtas, bet jam tai nepavyksta, nes akys išdavikiškai šypsosi.

Aš garsiai atsidūstu.

– Ir kodėl gi aš kalta? – klausiu. – Juk vairas tavo rankose.

– Na, jeigu nebūtum blaškiusi manęs savo kalbomis apie seksą ir slapčiausias aistras, pornografiją ir tą kekšę Dominiką Starlą, tai jau seniai būčiau pamatęs, kad pasukau į 20-ąjį, užuot toliau važiavęs 59-uoju. – Endrius pabaksnoja pirštais per žemėlapio vidurį ir palingavęs galvą priduria: – Dvi valandas mynėm ne ta kryptimi.

– Dvi valandas? – mane suima juokas ir aš plekšteliu delnu per prietaisų skydelį. – O tu tik dabar pamatei?

Tikiuosi, jo ego smarkiai neužgavau. Be to, aš juk nei supykusi, nei nusiminusi, man nesvarbu – galim neteisinga kryptimi važiuoti nors dešimt valandų.

Endrius atrodo įsižeidęs. Esu tikra, kad apsimeta, bet aš pasinaudoju proga ir padarau tai, apie ką svajojau nuo tos akimirkos, kai mudu gulėjom po lietumi ant automobilio stogo Tenesyje. Pasisuku šonu, atsisegu saugos diržą ir nusliuogiu sėdynės kraštu prie jo. Truputį nustebęs Endrius žiūri į mane, bet paskui pakelia ranką ir leidžia man prisiglausti prie jo šono.

– Aš tik erzinu tave, kad bijau pasiklysti, – sakau ir padedu galvą jam ant peties. Man truputį neramu, bet jo ranka nusileidžia ir apkabina mane.

Kaip gera štai taip sėdėti šalia jo. Per daug gera…

Nuduodu nejaučianti, kaip mums abiem malonu taip sėdėti, o jis dedasi abejingas kaip anksčiau. Žiūriu kartu su juo į žemėlapį, pirštu vedu naujuoju maršrutu.

– Galim važiuoti štai šituo keliu, – pasiūlau braukdama pirštu į pietus, – ir 55-uoju greitkeliu pasiekti Naująjį Orleaną. Ar ne?

Kilsteliu galvą, kad pažvelgčiau jam į akis, ir man širdis suspurda krūtinėje, nes pamatau, kad mūsų veidai visai arti vienas kito. Nusišypsau ir laukiu jo atsakymo.

Jis man irgi nusišypso, bet kažkodėl jaučiu, kad negirdėjo, ką jam sakiau.

– Taip, pasuksim į 55-ąjį.

Jo akys, klaidžiojusios mano veidu, apsistoja prie lūpų.

Paimu žemėlapį ir pradedu lankstyti, paskui įjungiu radiją, o Endrius nuima nuo manęs ranką ir įjungia pavarą.

Kai išvažiuojam į kelią, jis uždeda man ant šlaunies delną ir mudu taip važiuojam ilgai ilgai, pakelia jį tik tuomet, kai reikia smarkiau pasukti vairą ar paieškoti muzikos, bet paskui ir vėl padeda atgal.

Ir man norisi, kad jis tai darytų.

9 Amerikietiški pornografiniai filmai „Legally Boned“ ir „Friday Nigh Dikes“.

21

– Ar mes tikrai važiuojam 55-uoju? – jau sutemus klausiu Endriaus, nes gan seniai nei viena, nei kita kryptimi nebuvo matyti nė vienos mašinos.

Pro langą skrieja tik nesibaigiantys laukai, medžiai ir kur ne kur viena kita karvė.

– Taip, mažule, mes vis dar lekiam 55-uoju. Esu tuo tikras.

Iškart po jo žodžių mums prieš akis švysteli kelio ženklas su nuoroda, patvirtinančia, kad mes tikrai esame 55-ajame greitkelyje.

Atšlyju nuo Endriaus rankos, kur pastarąją valandą gulėjo mano galva, ir pradedu miklinti rankas, kojas ir nugarą. Pasilenkusi į priekį trinu apstingusias blauzdas ir man atrodo, kad visi kūno raumenys ant kaulų sukietėjo lyg cementas.

– Nori išlipti ir pamankštinti kojas? – klausia Endrius.

Jo veidas skendi prietemoje, apšviestas tik blausios melsvos švieselės. Tamsoje dar labiau išryškėja dailūs skruostų kontūrai.

– Taip, – atsakau ir pasilenkusi arčiau prietaisų skydelio bandau pro langą įžiūrėti kraštovaizdį. Be abejonės, vien laukai ir medžiai – o, štai ir dar viena karvė. Galėjau numanyti. Bet paskui pakeliu akis į dangų. Dar labiau prisiploju prie prietaisų skydelio ir žiūriu į juodame danguje spindinčias žvaigždes, pastebiu, kad jos puikiai matomos, kad jų čia nepaprastai daug ir kad aplinkui toli toli nematyti jokio kito šviesos šaltinio.

– Nori išlipt ir pasivaikščiot? – klausia jis ir laukia mano atsakymo.

Šį tą sugalvojusi nusišypsau jam ir linkteliu.

– Taip, būtų išties nuostabu – ar turi bagažinėje kokį patiesalą?

Jis smalsiai žiūri į mane.

– Taip, turiu, visada vežiojuos su būtiniausiais daiktais avarijos atveju. O kodėl klausi?

– Na, gal nuskambės ir nuvalkiotai, – tariu jam, – bet aš visada svajojau apie vieną dalyką. Ar tau teko kada nors miegoti po žvaigždėmis?

Man truputį nesmagu šito klausti, nes tai tikrai nuvalkiota, o Endriui nė iš tolo nebūdingi įprasti ir nuvalkioti dalykai.

Jo veidą nušviečia maloni šypsena.

– Jeigu atvirai, tai ne. Man dar tikrai niekada neteko miegoti po žvaigždėmis. Ar tik neperši man romantiškų minčių, Kemrina Benet? – ir valiūkiškai dėbteli į mane.

– Ne! – nusijuokiu. – Baik, aš visai rimtai. Tiesiog manau, kad dabar tam puikiausia proga. – Skėsteliu rankom į priekinį langą. – Tik pažvelk, kokie laukai.

– Taip, bet negi tiesim paklodę vidury medvilnės ar kukurūzų lauko? – nustemba jis. – Be to, šiuose laukuose dažniausiai būna iki kulkšnių vandens.

– Tik ne tuose, kur želia žolė ir primėtyta karvės bombų, – atšaunu.

– Nori miegoti lauke, kur šika karvės? – atsainiai, bet akivaizdžiai juokaudamas klausia jis.

Prunkšteliu.

– Ne. Tik ant žolės. Nagi… – paskui bandau paerzinti: – Negi išsigandai paprasto mažo karvašūdžio?

– Cha cha, – purto galvą. – Kemrina, mažų karvašūdžių nebūna.

Prisislenku prie jo ir padedu galvą jam ant kelių. Papučiu lūpas ir žiūriu jam į akis.

– Labai prašau, – suklapsiu akimis.

Ir beviltiškai bandau nekreipti dėmesio į tai, į ką remiasi mano pakaušis.

Endrius

Kad tave perkūnai, aš visiškai susileidžiu, kai ji taip į mane žiūri. Argi galima jai pasakyti ne ? Su ja aš miegočiau bet kur – tegu ir šalia karvašūdžio ar po tiltu šalia girto benamio.

Tačiau yra viena bėda.

Sakyčiau, ta bėda atsirado tą pačią akimirką, kai ji sutiko sėsti į mašiną šalia manęs. Manau, kad tada ji pasikeitė, tada ji pradėjo tikėti, kad nori iš manęs daugiau nei oralinio sekso. Tegu aš jai tą suteikiau Birmingame, bet leisti jai norėti kažko daugiau tikrai negaliu. Negaliu jai leisti liestis prie manęs, o juo labiau miegoti su ja.

Aš iš tiesų jos geidžiu. Trokštu jos visais įmanomais būdais, bet negaliu pakęsti minties, kad galėčiau užduoti jai širdį. Kas kita – kūnas, jį paniurkyti galėčiau, bet jeigu ji kada man ir atsiduos, tai neišvengiamai jai (o kartu ir man) galiausiai iš skausmo plyš širdis.