Дж. Редмирски - Beveik niekada

Tapo dar sunkiau, kai ji papasakojo apie savo buvusį vaikiną…

– Labai prašau, – maldauja ji.

Užuot tvirtai nusprendęs nepasiduoti, pakeliu ranką ir glostydamas piršto pagalvėle jos skruostą, ištariu:

– Gerai.

Niekados nesivadovauju sveiku protu tuomet, kai reikalas liečia mano norus, tačiau su Kemrina keliskart dažniau siunčiu velniop sveiko proto patarimus.

Pavažiavus dar dešimt minučių pamatau puikų lauką, primenantį bekraštę žolės jūrą, ir sustoju kelkraštyje. Mes tiesiogine prasme esame „nežinia kur“. Išlipam iš automobilio ir, viską palikę jame, užrakinam dureles. Atidarau bagažinę ir imu ieškoti tarp atsarginių daiktų suvyniotos antklodės, atsiduodančios senu automobiliu ir benzinu.

– Fe, kaip dvokia, – ištariu pauostęs.

Kemrina pasilenkia, taip pat pauosto ir suraukusi nosį sako:

– Ai, nieko. Na ir kas?

Man irgi vienodai. Neabejoju, kad su ja nieko neužuosiu.

Nieko negalvojęs čiumpu ją už rankos ir mudu leidžiamės nuožulniu pakelės šlaitu, perlipam griovį, paskui vėl lipam į viršų ir einam prie neaukštos lauką nuo kelio skiriančios tvoros. Aš dairausi, kur būtų Kemrinai lengviau ją perlipti, bet nespėjęs susivokti matau, kad ji ištraukia ranką ir jau pati ropščiasi per tvorą.

– Greičiau! – ragina mane ir nušokusi nuo tvoros pritupia.

Negaliu susiturėti nenusijuokęs.

Peršoku tvorą, nusileidžiu šalia jos ir mudu leidžiamės bėgti per platų lauką. Ji skuodžia kaip grakšti gazelė, o aš vejuosi ją šuoliais lyg liūtas. Girdžiu jos šlepetes plekšint per basų kojų padus ir matau šviesias palaidų plaukų garbanas, kedenamas vakarinio vėjo, šmėsčiojant palei veidą. Su antklode vienoj rankoj bėgu paskui ją, atsilikdamas per kelis žingsnius, kad jeigu kartais ji suklups, galėčiau skambiai nusijuokti ir spėti sugriebti, kad nepargriūtų. Lauke visiškai tamsu, tik mėnesiena blausiai glosto gamtovaizdį. Tačiau šviesos pakanka, kad matytume, kur statom kojas, kad neįpultume į duobę ar neatsitrenktume į medį.

Beje, aplink nematyti nė vienos karvės, o tai reiškia, kad lauke nebus primėtyta bombų, ir aš tuo džiaugiuosi.

Mes taip toli nubėgom nuo paliktos mašinos, kad dabar matau tik mėnesienoje blyksint sidabrinius ratlankius.

– Man atrodo, jau pakankamai toli, – sako Kemrina ir sustoja.

Artimiausi medžiai už gerų trisdešimt ar keturiasdešimt metrų.

Kemrina iškelia aukštyn rankas, pakelia galvą ir leidžia vėjui glostyti kūną. Stovi užsimerkusi, plačiai šypsodamasi, ir aš bijau prasižioti, kad nesutrukdyčiau nuostabiam jos suartėjimui su gamta.

Išskleidžiu paklodę ir patiesiu ant žolės.

– Pasakyk man teisybę, – prabyla ji, suima man už riešo, vedasi prie paklodės ir sodina šalia savęs. – Ar esi kada nors nakvojęs su mergina po žvaigždėmis?

Papurtau galvą ir atsakau:

– Nesu, gryna teisybė.

Jai tai patinka. Regiu, kaip ji man šypsosi, o lengvas vėjelis ūžteli tarp mūsų ir užpučia jai ant veido palaidų plaukų sruogą. Pakėlusi ranką ji užkiša pirštą prie burnos ir patraukia plaukus nuo veido.

– Aš nesu iš tų, kurie mėgsta puošti guolį rožių žiedlapiais.

– Nesi? – nustemba ji. – O man atrodo, kad tu nepaprastai romantiškas.

Gūžteliu pečiais. Čia ji man žeria komplimentus? Ko gero, taip.

– Nelygu, kas kaip tą romantiką supranta, – atkertu. – Jeigu mergina tikisi, kad pakviesiu ją vakarienės prie žvakių ir dar skambant Maiklo Boltono dainoms, tai susidėjo ne su tuo vaikinu.

Kemrina suprunkščia ir sako:

– Na, tai jau per daug romantiška. Bet aš vis tiek tikiu, kad galėtum nustebinti ir romantiškai.

– Galbūt, – atsakau, nors šią akimirką negalėčiau sugalvoti nieko romantiško.

Kemrina pakreipia ant šono galvą ir žiūri į mane.

– O tu tikrai esi toks.

– Koks?

– Kuris nemėgsta kalbėti apie savo buvusias meiles.

– Nori ką nors sužinoti apie mano buvusias meiles?

– Žinoma.

Kemrina atsigula aukštielninka ir patapšnoja šalia savęs, kviesdama mane. Jos pliki keliai sulenkti, pakelti aukštyn.

Lygiai tokia pat poza atsigulu šalia jos.

– Papasakok man apie savo pirmąją meilę, – prašo ji ir aš kažkodėl jaučiu, kad turėtume kalbėti visai ne apie tai, bet kad ji jau taip nori, tiek to, pasistengsiu jos smalsumą patenkinti.

Ko gero, taip būtų sąžininga, nes ji man irgi papasakojo apie savąją meilę.

– Na, – pradedu žiūrėdamas į žvaigždžių nusėtą dangų, – jos vardas buvo Danielė.

– Tu ją mylėjai? – pasukusi galvą į šoną Kemrina žiūri į mane.

Aš spoksau į žvaigždes.

– Taip, aš ją mylėjau, bet mums nebuvo lemta likti drauge.

– Ar ilgai judu draugavot?

Įdomu, kodėl jai maga tą žinoti. Paprastai, prakalbus apie buvusias meiles, merginos, su kuriomis teko draugauti, užsiplieskia ir pradeda pavyduliauti, o aš sukuosi kaip įmanydamas.

– Dvejus metus, – atsakau. – Nutrūko abiejų iniciatyva, nes pradėjome ieškoti naujų pažinčių ir, ko gero, supratom, kad vienas kito nemylim taip, kaip turėtume.

– Ar tiesiog meilė ėmė ir užgeso.

– Ne, mes apskritai vienas kito nemylėjom.

Dabar jau aš atsisuku į ją.

– Kaip tu tą pastebėjai? – klausia ji.

Trumpam susimąstau, įdėmiai žvelgiu jai į akis, kurios yra vos už kelių centimetrų nuo mano veido. Jai kvėpuojant, užuodžiu cinamono skonio dantų pastą, kuria ji šįryt valėsi dantis.

– Aš nemanau, kad meilė gali visiškai užgesti, – ištariu ir pastebiu jos akyse žybtelint kibirkštėlę. – Turbūt jeigu jau pamilsti žmogų, tikrai jį įsimyli, tai ir ta meilė turi tęstis visą gyvenimą. O visa kita tik potyriai ir nusivylimai.

– Nemaniau, kad esi toks filosofas, – šypteli Kemrina. – Turiu pripažinti, tai labai romantiška.

Paprastai raudonuoja ji, tačiau šįkart nukaitau aš. Stengiuosi į ją nežiūrėti, bet man nesiseka.

– Tai ką tada tu tikrai buvai įsimylėjęs? – klausia ji.

Ištiesiu prieš save kojas ir sukryžiuoju per kulkšnis, susidedu ant pilvo rankas ir suneriu pirštus. Žvelgiu aukštyn į dangų, bet akies krašteliu matau, kad ir Kemrina padaro tą patį.

– Sakyt atvirai?

– Be abejo, – atšauna ji. – Man tiesiog smalsu.

Neatitraukdamas akių nuo ryškaus būrelio žvaigždžių prisipažįstu:

– Nieko.

Iš jos krūtinės išsiveržia tylus atodūsis.

– Ai, Endriau, liaukis. Maniau, kad tikrai kalbėsi atvirai.

– Aš ir kalbu atvirai, – žvilgteliu į ją. – Kelis kartus maniau įsimylėjęs, bet… Beje, kodėl mes apie tai kalbam?

Kemrina vėl pasuka galvą į šoną, bet šįkart visai nebesišypso. Atrodo kažko nuliūdusi.

– Turbūt aš vėl tavim naudojuos kaip psichologu.

Prisimerkiu.

– Kaip tai?

Kemrina nusisuka. Jos daili šviesių plaukų kasa nuslenka nuo peties ir nusvyra ant paklodės.

– Nes aš pradedu manyti, kad gal irgi nebuvau… Ne, man nedera taip kalbėti…

Čia jau visai kita Kemrina, nebe ta besišypsanti ir laiminga, su kuria atbėgau į šitą lauką.

Pasikeliu nuo žemės ir atsiremiu ant alkūnių. Smalsiai žiūriu į ją.

– Tu privalai kalbėti viską ir visada. Gal kaip tik tau reikia išsikalbėti.

Ji į mane nežiūri.

– Bet mane vien apie tai pagalvojus graužia sąžinė.

– Matai, sąžinė yra bjaurus dalykas, bet ar tu nemanai, kad jeigu apie tai susimąstai, vadinasi, gali būti tiesa?

Ji vėl atsisuka į mane.

– O tu imk ir pasakyk. Jeigu pasakius tau nepalengvės, tai spręsime kartu, bet jeigu tu laikysi tai širdyje, nežinojimas taps didesne našta nei sąžinės graužatis.