Дж. Редмирски - Beveik niekada

Kad mūsų pokalbis vėl vyktų lengvai ir sklandžiai, bandau jam maloniai šypsotis. Gaila, kad negaliu atsiimti pasiūlymo ir susigrąžinti tos nuotaikos, kuria mėgavomės iki šaunant tai minčiai. Naudos tiek, kad šį tą sužinojau: Endrius Perišas mane gerbia ir geidžia taip, kaip aš nelabai galėčiau jam atsiduoti.

Sulenkiu kelius ir užsikeliu kojas ant odinės sėdynės. Nenoriu, kad jis atsakytų į mano pastarąjį klausimą: ką reiškia jam visiškai atsiduoti? Viliuosi, kad jis tą klausimą pamiršo. Aš ir pati žinau, ką tai reiškia, ar bent jau įsivaizduoju, kad žinau: atsiduoti jam – reiškia būti su juo taip, kaip buvau su Ijanu. Tačiau būdama su Endrium giliai širdyje tikiu, kad galiu jį pamilti karštai, ištikimai. Nė pati to nepajusčiau. Jau dabar baisu pagalvoti, kad reikės išsiskirti. Užsisvajojusi mintyse regiu tik Endriaus veidą. Labiausiai bijau tos dienos, kai mūsų kelionė baigsis, kai jis turės grįžti į Galvestoną ar Vajomingą, o aš liksiu viena.

Kodėl aš taip šito bijau? Kodėl staiga man taip ima mausti paširdžius?

– Apgailestauju, mažule. Atleisk man. Nenorėjau tavęs įskaudinti. Patikėk.

Pakeliu į jį akis, nužvelgiu nuo galvos iki kojų ir ryžtingai papurtau galvą.

– Tu nė kiek manęs neįskaudinai. Neturėk tokių minčių, gerai?

Paskui priduriu:

– Endriau, esmė ta… – įtraukiu giliai į plaučius oro ir matau, kad jam sunku susikaupti ir stebėti kelią. – Esmė ta, kad aš… na, pirmiausia, nemeluodama galiu pasakyti, kad patenkinti tave man būtų didelis malonumas – tikrai tą padaryčiau. Tačiau turiu prisipažinti – apsidžiaugiau, kad atsisakei.

Man regis, jis suprato. Matau tai iš jo veido.

Endrius švelniai šypteli ir ištiesia man ranką. Aš ją paimu ir skubiai prisiglaudžiu prie jo, ir jis apkabina mane per pečius. Kilsteliu galvą, pažiūriu jam į akis ir uždedu ranką ant jo šlaunies.

Man jis nepaprastai gražus…

– Tu mane gąsdini, – pagaliau prisipažįstu.

Po šių žodžių jo akyse žybteli smagi kibirkštėlė.

– Daviau sau žodį niekada daugiau to nedaryti. Suprask mane. Prisiekiau niekada daugiau su niekuo nesuartėti.

Jaučiu, kaip jis smarkiau spusteli man pečius, širdies tvinksniai gerokai padažnėja, jos dūžiai intensyviai muša man į kaklą.

Paskui jo veidą nušviečia šypsena ir jis man sako:

– Sakyk, Kemrina Benet, ar tu mane įsimylėjai?

Nukaitusi kaip žarija kietai sučiaupiu lūpas ir tvirtai prisispaudžiu prie jo kietos raumeningos krūtinės.

– Dar ne, – linksmai atšaunu, – bet jau nedaug trūksta.

– Tu tikra pasiutėlė, – sako jis ir darsyk spusteli man pečius.

Paskui pakšteli man į viršugalvį.

– Taip, žinau, – lygiai taip pat juokais atšaunu jam, o paskui lėtai nutęsdama pakartoju: – Žinau…

Pirmieji Naujojo Orleano vaizdai krinta į akis dar iš labai toli: Pončartreino ežeras ir už jo plytintis gamtovaizdis, nusėtas vasarnamių, privačių namų ir vienaaukščių pastatų. Sužavėta ryju viską akimis: nuo didžiojo sporto ir parodų komplekso „Superdome“, kurio niekada nesupainiosiu su niekuo kitu po to, kai regėjau jį per televiziją pranešinėjant žinias apie uraganą Katrina, iki milžiniško dydžio plačiašakių ąžuolų, tokių baugių, senų, o kartu įspūdingų, taip pat prancūzų kvartalu skubančių praeivių, nors, mano galva, dauguma – turistai.

Pakely žaviuosi nuostabiais balkonais, juosiančiais namus per visą ilgį. Atrodo lygiai kaip per televizorių, tik šiuo metu nevyksta Užgavėnių šventė, nešmėsčioja nuogi papai ir niekas nebarsto pro balkonus spalvoto stiklo karoliukų.

Matydamas, kaip aš džiūgauju, Endrius žiūri į mane ir šypsosi.

– Man jau dabar čia patinka, – sakau jam ir vėl prisiglaudžiu prie jo, nes kelias pastarąsias minutes spoksojau pro langą, priplojusi nosį prie stiklo.

– Nuostabus miestas, – sako jis, o jo veidas išdidžiai švyti. Įdomu, ar jis gerai pažįsta jį kraštą?

– Stengiuosi atvažiuoti kasmet, – sako Endrius. – Dažniausiai per Užgavėnes, bet čia smagu visais metų laikais.

– Aha, vadinasi, dažniausiai čia važiuoji tada, kai pilna nuogų papų? – mirkteliu.

– Kaltas! – prisipažįsta jis ir paleidęs vairą kilsteli abi rankas, lyg pasiduotų.

Užsisakom du kambarius viešbutyje „Holiday Inn“ vos už kelių žingsnių nuo garsiosios Burbonų gatvės. Šįkart vos susilaikiau nepasiūliusi jam imti vieną kambarį su dviem atskirom lovom. Ne, Kemrina, tai tik dar labiau kurstys aistrą. Neapsistok su juo vienam kambary. Susilaikyk, kol dar nevėlu.

O abiem stovint prie registratūros stalo ir administratoriui paklausus, „ko pageidautume“, Endrius akimirksnį tarsi padelsė, ir mane apėmė keistas jausmas. Tačiau viskas baigės kaip ir anksčiau – mes pasiėmėm du gretimus didelius kambarius.

Aš žygiuoju prie savo numerio durų, o Endrius – prie savo. Koridoriuje stabtelim su kortelėm rankose ir žiūrim vienas į kitą.

– Palįsiu po dušu, – sako jis, kitoj rankoj už grifo laikydamas gitarą, – bet jeigu tu susiruoši greičiau, tai gali drąsiai ateiti pas mane.

Linkteliu ir abu viens kitam nusišypsoję pradingstam savo kambariuose.

Gal po kokių penkių minučių išgirstu rankinėje skambant mobilųjį telefoną. Visiškai tikra, kad skambina mama, išsitraukiu jį ir pasiruošiu skubiai atsakyti, kad esu gyva ir linksmai leidžiu laiką, bet matau, kad skambina ne ji.

Skambina Natali.

Tvirtai spaudžiu saujoj telefoną ir spoksau į nušvitusį jo ekraną. Atsiliepti ar ne? Reikia greičiau apsispręsti.

– Alio.

– Kem? Čia tu? – pasigirsta nedrąsus balsas kitam gale.

Niekaip nerandu žodžių. Turbūt dar per mažai prabėgo laiko, nes negaliu apsispręsti, ar man vaidinti užsigavusią, ar kalbėti mandagiai.

– Ar mane girdi? – klausia ji, man vis dar tylint.

– Taip, Nat, girdžiu.

Natali atsidūsta, ir aš išgirstu tą keistą inkščiantį garsą, kurį jį paprastai išleidžia, kai nežino, kaip pasielgti ar ką pasakyti.

– Aš visiška bukaprotė, – sako ji. – Prisipažįstu, esu bjauriausia draugė, ir dabar turėčiau raitytis tau prie kojų ir melsti atleidimo. Tik aš… na, toks buvo mano planas, bet tavo mama pasakė, kad esi išvykus į… Virdžiniją ? Kokio velnio nusitrenkei net į Virdžiniją?

Klesteliu ant lovos ir nusispiriu nuo kojų šlepetes.

– Aš visai ne Virdžinijoj. Tik niekam nesakyk. Nei mamai, niekam.

– Tai kur tu? Kur pradingai ilgiau nei savaitę?

Oho, negi prabėgo dar tik savaitė? O man atrodo, kad su Endrium keliaujam jau mažiausiai mėnesį.

– Dabar esu Naujajam Orleane, bet tai ilga istorija.

– Hm, ką gi, – sarkastiškai vypteli ji. – Pasakok. Turiu marias laiko.

Mane ji erzina, todėl skubiai atšaunu:

– Natali, tu pati man paskambinai. Ir, jeigu neklystu, kaip tik tu mane išvadinai melage ir nenorėjai patikėti, kai papasakojau, ką Deimonas man iškrėtė. Atleisk, bet nemanau, kad dabar būtų teisinga grįžti prie senos draugystės ir apsimesti, kad nieko neįvyko.

– Suprantama, tu teisi. Dovanok man.

Natali nutyla, susimąsto, ir kažkur toli fone pasigirsta atidaromos gėrimo skardinėlės spragtelėjimas. Gurkšteli.

– Taip atsitiko ne dėl to, kad tavim netikėčiau, Kemrina. Aš tiesiog labai užsigavau. Deimonas – tikras gyvulys. Aš spjoviau į jį.

– Kodėl? Nes užklupai apgaudinėjant, bet nepatikėjai savo geriausia drauge nuo antros klasės, kai ji įrodinėjo, kad jis tikras kiaulė?

– Aš to nusipelniau, – prisipažįsta ji. – Bet ne, aš jo nesugavau mane apgaudinėjant. Tiesiog labai pasiilgau savo geriausios draugės ir supratau nusižengusi Geriausių draugių taisyklių kodeksui. Galiausiai prirėmiau jį prie sienos, bet jis, aišku, išsisukinėjo, o aš vis tiek jį kamantinėjau, nes norėjau, kad prisipažintų. Ne dėl to, kad siekčiau patvirtinti faktą, bet tiesiog… Kem, aš norėjau, kad jis man pasakytų tiesą. Norėjau išgirsti tai iš jo paties lūpų.