Дж. Редмирски - Beveik niekada

Jos balse girdėti širdgėla. Suprantama, ji kalba nuoširdžiai, ir aš linkusi jai atleisti, bet dar nesu pasirengusi duoti jai suprasti, kad atleidžiu, ir pulti pasakoti apie Endrių. Nežinau, kas man darosi, bet jaučiu, kad šiuo metu Endrius yra svarbiausias žmogus mano gyvenime. Myliu Natali visa širdimi, bet dar neketinu jai nieko pasakoti. Nenoriu dalytis juo su Natali. Ji turi savybę, jei taip galima pasakyti, viską sumenkinti.

– Klausyk, Natali, – tariu jai, – aš ant tavęs nepykstu ir noriu tau atleisti, bet tam dar reikia laiko. Tu mane pernelyg smarkiai įskaudinai.

– Suprantama.

Ji nusileidžia, bet balse girdėti nusivylimas. Natali visada buvo didžiausia nekantruolė, gebanti tuojau pat atsileisti.

– Sakyk, kaip jautiesi? – klausia manęs. – Niekaip neįsivaizduoju, ko pabėgai net į Naująjį Orleaną. Gal jau prasidėjo uraganų sezonas?

Girdžiu Endriaus numeryje iš dušo kliokiant vandenį.

– Jaučiuosi puikiai, – atsakau galvodama apie Endrių. – Kalbant atvirai, Nat, tai dar niekada gyvenime nesijaučiau tokia laiminga ir patenkinta kaip pastarąją savaitę.

– Dieve mano… Tai dėl vaikino! Susiradai vaikiną, ar ne? Kemrina Meribet Benet, pasiutėle tu prakeikta, nedrįsk slėpti nuo manęs tokių dalykų!

Kaip tik tai ir turiu omeny sakydama, kad ji moka viską sumenkinti.

– Kuo jis vardu? – Ji garsiai aikteli, tarsi ką tik jai į sterblę būtų nukritęs atsakymas į didžiausią pasaulio mįslę. – Tu su juo dulkinaisi? Ar jis patrauklus?

– Natali, liaukis, – užmerkiu akis ir bandau įsivaizduoti ją dvidešimtmetę subrendusią merginą, o ne vidurinės laikų plevėsą. – Nesirengiu su tavim dabar apie tai kalbėti, supratai? Palauk dar keletą dienelių ir aš pati tau paskambinsiu ir papasakosiu, kaip man sekasi, bet dabar…

– Sutinku! – sušunka ji, bet nepagauna mano užuominos, kad derėtų santūriau reikšti savo emocijas. – Jeigu tik ant manęs daugiau nebepyksi ir tau viskas bus gerai, tai aš tikrai sutinku dar kiek palaukti.

– Ačiū.

Pagaliau ji nusileidžia žemėn nuo nešvankių paskalų debesies.

– Labai tavęs atsiprašau, Kem. Būk gera, atleisk man.

– Gerai, tikiu tavim. Kai vėliau paskambinsiu, galėsi man papasakoti, kas tau nutiko su Deimonu. Žinoma, jeigu norėsi.

– Gerai, – sako ji. – Sutarta.

– Tada iki kito karto… Ir dar, Nat.

– Kas?

– Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Velnioniškai tavęs pasiilgau.

– Aš irgi.

Mes baigiam kalbėti, bet aš dar ilgai žiūriu į telefoną, kol mintys nuo Natali palengva nukrypsta prie Endriaus. Kaip jau minėjau: užsisvajojus mintyse iškyla tik Endriaus veidas.

Išėjusi iš dušinės užsimaunu džinsus, kurių taip ir nesugebėjau išsiplauti, bet jie dar nedvokia, todėl tuokart pravers. Bet jeigu artimiausiu metu neišsiskalbsiu turimų drabužių, teks vėl eiti į parduotuvę pirktis naujų. Gerai, kad jau bent kelnaičių įsimečiau krepšin net dvylika.

Pradedu dažytis ir visa kita, bet ūmai rankos nusvyra ant praustuvo ir aš imu spoksoti į save veidrodyje, bandau pamatyti tai, ką manyje rado Endrius. Jis matė mane pačios blogiausios formos: be makiažo, su juodais ratilais po akimis nuo ilgų nemigo naktų kelionėje, dvokiančia burna ir susivėlusiais, netrinktais plaukais. Pagalvojus apie tai suima juokas, bet paskui bandau įsivaizduoti jį stovintį man už nugaros ir taip pat žiūrintį į veidrodį. Regiu jo galvą palinkstant man prie kaklo ir iš nugaros man liemenį apkabinat jo tvirtas rankas, pirštus spaudžiant man šonus.

Iš svajonių pažadina pasigirdęs beldimas į kambario duris.

– Ar jau susiruošusi? – klausia Endrius, kai atidarau.

Jis drąsiai žengia į mano kambarį.

– O kur eisim? – klausiu jo grįždama į vonią, kur guli mano makiažo reikmenys. – Man reikia švarių drabužių. Aš visai rimtai.

Jis ateina paskui mane ir aš net krūpteliu, nes man tai primena vos prieš kelias akimirkas mintyse regėtas fantazijas. Palinkusi virš praustuvo prie veidrodžio pradedu dažyti blakstienas. Primerkusi kairę akį, tepu tušą ant dešiniosios, o Endrius apžiūrinėja mano užpakalį. Ir daro tai nė kiek nesivaržydamas. Jis nori pasirodyti man nedoras. Pabaltakiuoju į jį ir toliau dažausi kitą akį.

– Dvyliktam aukšte yra vieša skalbykla, – sako jis.

Endrius apkabina rankom man klubus ir žiūri į veidrodį šelmiškai šypsodamasis, prikandęs dantimis apatinę lūpą.

Atsisuku į jį.

– Tada tuojau pat ten ir varom, – sušunku.

– Ką? – nusivylęs klausia. – Na jau ne, aš noriu išeiti į miestą, pasivaikščioti, išgerti alaus, paklausyti gyvos muzikos. Skalbtis manęs nepriversi.

– Baik inkšti, – atkertu jam ir nusisukusi į veidrodį išsitraukiu iš krepšelio lūpdažį. – Dar net pietūs neatėjo, negi esi iš tų, kurie maukia alų per pusryčius, ką?

Endrius krūpteli ir pridėjęs ranką prie širdies apsimeta įskaudintas.

– Tikrai ne! Paprastai ištveriu bent iki pietų.

Kraipydama į šalis galvą išstumiu jį iš vonios, o jis šypsosi duobutėmis skruostuose, ir uždarau mus skiriančias duris.

– Kodėl tu šitaip? – klausia jis iš anapus.

– Leisk pasisiot!

– Na, aš gi galėjau nusisukt.

– Eik į savo kambarį ir susirink nešvarius skalbinius, Endriau!

– Bet…

– Tuoj pat, Endriau! Kitaip mes niekur neisim!

Mintyse regiu jį patempiant lūpą, bet iš tikrųjų turbūt yra kitaip. Jis šypsosi už durų kaip mėnulis.

– Gerai jau! – sušunka jis ir aš girdžiu atsidarant ir vėl užsidarant mano kambario duris.

Atlikusi reikalus tualete, susirenku nešvarius drabužius, sukišu juos į medžiaginį krepšį ir apsiaunu šlepetes.

23

Pirmiausia einam skalbti drabužių. Ištraukusi iš džiovyklės aš vis dėlto sulankstau juos, užuot netvarkingai sukišusi į kelionkrepšius. Endrius mėgina priešintis, bet aš šįsyk išsireikalauju savo. Paskui mes drožiam į miestą ir jis vedžioja mane po visas įžymybes, nuveda net į Šv. Liudviko kapines. Ten antkapiai stūkso iškilę aukštai virš žemės, ko nesu regėjusi niekur kitur. Vėliau drauge žingsniuojam Kanalo gatve iki pat Naujojo Orleano Pasaulio prekybos centro ir vandenyno pakrantės, kur aptinkam išsvajotąją „Starbucks“ kavinę. Susėdę prie kavos ilgai plepam ir aš jam papasakoju apie Natali skambutį. Apkalbam ją ir Deimoną, kuris Endriui pradeda labai nepatikti.

Vėliau, einant pro kepsnių restoraną, Endrius mėgina mane įvilioti vidun primindamas mūsų sandėrį, sudarytą autobuse. Tačiau aš visai nesijaučiu alkana ir bandau paaiškinti keptos mėsos ištroškusiam Endriui, kad mano skrandis turi būti visiškai tuščias, jeigu nori, kad sutikčiau sušveisti kepsnį.

Netrukus prieinam parduotuvių rajoną Kanalo gatvėje, kur aš tiesiog šoku iš laimės, kad galėsiu apsipirkti, nes jau pabodo visą savaitę vaikščioti su tais pačiais drabužiais.

– Betgi mes ką tik išsiskalbėm, – šiaušiasi Endrius mums žengiant į vidų. – Kam tau nauji drabužiai?

Užsimetu rankinuką ant kito peties ir įsitveriu jam į parankę.

– Jeigu šįvakar ruošiamės kur nors išeiti, – sakau tempdama paskui save, – tai norėčiau nusipirkti ką nors, su kuo atrodyčiau bent jau pusėtinai padoriai.

– Bet juk ir šitie tavo drabužiai visai padorūs, – priešgyniauja jis.

– Man reikia naujų džinsų ir palaidinukės. – Stabteliu ir įsmeigiu į jį akis. – Galėsi padėti man išsirinkti.

Mano pasiūlymas jį sudomina.

– Gerai, – šypsosi jis.

Vėl stumiu į vidų.

– Tik nedėk per daug vilčių, – perspėju ir timpteliu už rankos. – Sakiau: galėsi padėti išrinkti, bet ne išrinksi.