Дж. Редмирски - Beveik niekada

Keletas vaikinų priešingoj stalo pusėj santūriai šūkteli iš džiaugsmo, tarsi aš jų negirdėčiau.

Endrius irgi stovi kitam stalo gale ir plačiai man šypsosi.

– O tu šaunuolė, mano miela, – pagiria ir ima stumdyti kamuoliukus krūvon. – Ką gi, tu laisva.

Negaliu nepastebėti, kad jis truputį nuliūdęs, veidas gal ir šypsosi, bet akyse matyti liūdesys.

– Nea, – sakau jam. – Aš atsisakau laisvės, jeigu neversi valgyti vabalų ir rodyti pro langą nuogo užpakalio pravažiuojančioms mašinoms. Bet visaip kitaip mano laisvę gali varžyti.

Endrius šypsosi.

24

Sulošiam dar vieną partiją, Endrius ją pelnytai laimi, ir galiausiai nusprendžiu eiti pasėdėti prie staliuko, kol naujieji aukštakulniai nepritrynė pūslių. Geriu jau antrą butelį alaus, bet jaučiu apgirtimą tik pirštų galiukuose ir skrandžio apačioje. Kol kaukštelės į galvą, teks išgerti dar vieną.

– Sulošiam partiją? – priėjęs prie Endriaus klausia vyrukas, šiam jau sėdantis su manim prie staliuko.

Endrius žvilgteli į mane ir aš jam pamoju eiti.

– Eik eik, aš pabūsiu – pasitikrinsiu telefoną ir pailsinsiu kojas.

– Gerai, mažule, – atsako jis. – Jeigu norėsi išeiti man dar nebaigus partijos, tik pasakyk, ir išeisim.

– Sutarta, – ir paraginu eiti. – Eik ir lošk.

Jis man šypteli ir nueina prie pulo stalo, esančio už kelių žingsnių. Pasiimu iš pastalės rankinuką ir pasidėjusi ant staliuko imu ieškoti jame telefono.

Kaip ir tikėjausi, Natali užtvindžiusi mano telefoną žinutėmis – net šešiolika, bet skambinti neišdrįso. Mama irgi neskambino, bet prisiminiau ją šį savaitgalį išvykus su naujuoju draugu į kelionę laivu. Tikiuosi, smagiai leidžia laiką. Norėčiau, kad ir jai būtų lygiai taip pat linksma kaip man.

Pro garsiakalbius palubėje pasigirsta nauja daina. Pastebiu, kad nuo mūsų atėjimo bare žmonių patrigubėjo. Nors Endrius visai netoli manęs, aš jo negirdžiu, tik matau, kaip kruta jo lūpos, kai jis kažką sako vaikinui, su kuriuo lošia pulą. Prie manęs prieina padavėja ir aš paprašau dar vieno alaus, ji nueina man jo atnešti, o aš lieku viena su žinučių rašymo karaliene. Mudvi su Natali apsikeičiam informacija, ką ji šiandien veikia ir kur vakare eis, bet aš jaučiu, kad čia tik įžanga į svarbiausią pokalbį, per kurį ji išpeštų iš manęs svarbesnių dalykų: ką aš veikiu Naujajame Orleane su paslaptinguoju vaikinu, į ką jis panašus (ne „kaip atrodo“, nes ji paprastai vaikinus lygina su kokiom nors įžymybėm) ir ar jau esu „po juo gulėjusi“. Atsakinėju užuolankom, tiesiog noriu ją pakankinti. Šiaip ar taip, ji to nusipelnė. Be to, aš dar nepasirengusi su ja atvirauti apie Endrių. Nei su ja, nei su kuo kitu. Man atrodo, jeigu tik kam apie jį prasižiosiu ar bent patvirtinsiu, kad tikrai turiu vaikiną ir dabar esu su juo, tai visa, ką patyriau ir išgyvenau, išlėks į orą lyg dūmas. Prisišauksiu bėdą. Arba atsibusiu ir pamatysiu, kad Bleikas buvo man kažko įpylęs į gėrimą tą vakarą, kai abu užlipom ant stogo pasikalbėti, o visa ši kelionė su Endrium – mano haliucinacijų padarinys.

– Mičelas, – išgirstu sau virš galvos ir pajuntu į nosį tvokstelint stiprų viskio ir pigaus odekolono dvoką.

Vyras vidutinio sudėjimo, dramblotas, bet ne per daugiausiai. Jo ir šalia stovinčio blondino akys pasruvusios krauju.

Nemaloniai šypteliu ir dėbteliu į Endrių, jis jau eina prie manęs.

– Aš ne viena, – atsakau.

Dramblotasis dėbteli į tuščią Endriaus kėdę, paskui vėl į mane, tarsi pabrėžtų, kad joje niekas nesėdi.

– Kemrina! – šūkteli Endrius jiems už nugaros. – Ar viskas gerai?

– Taip, gerai, – atsakau.

Dramblotasis pasisuka į Endrių.

– Girdėjai? Ji sako: gerai.

Jo balse girdėti iššūkis.

Aš tikrai nenorėjau pasakyti: „Man viskas gerai, Endriau, palik mane ramybėj“, Endrius tą supranta, bet vaikinai – ne.

– Ji su manim, – ramiai sako Endrius, bet turbūt tik man taip atrodo, nes jo akyse jau neklystamai šmėsčioja įtūžio kibirkštys.

Blondinas ima juoktis.

Dramblotasis atsisuka į mane, rankoje „Budweiser“ alaus butelis.

– Čia tavo vaikinas ar kaip?

– Ne, bet mes…

Dramblotasis pašaipiai nusivaipo ir neleidęs man baigti atsisuka į Endrių:

– Tu jai niekas, supratai? Tad nešdinkis iš kur atėjęs.

Įtūžį ūmai pakeičia mirtį nešantis įsiūtis. Vargu ar Endrius sugebės susitvardyti.

Atsistoju.

– Gal ji nori su mumis pasikalbėti, – sako dramblotasis ir gurkšteli alaus. Jis dar negirtas, tik pakaušęs.

Endrius žengia prie jo ir pakreipęs į šoną galvą nužvelgia jį nuo galvos iki kojų. Atsisukęs į mane klausia:

– Kemrina, ar nori su jais kalbėtis?

Žino, kad nenoriu, tačiau taip tik žeria druskos ant žaizdos, kuri tuoj tuoj atsiras ant to vaikino kūno.

– Ne, nenoriu.

Endrius kietai sukanda dantis ir išpučia šnerves, žengia artyn prie dramblotojo ir taria:

– Nešdinkis, kitaip savo dantų tuoj nesurinksi.

Kiek atokiau, pasitraukusi nuo pulo stalų, jau būriuojasi grupelė žioplių.

Blondinas, regimai nuovokesnis iš jųdviejų, uždeda ranką dramblotajam ant peties ir paragina:

– Eime iš čia, – ir linkteli ton pusėn, iš kur turbūt atėjo.

Anas numeta sau nuo peties draugo ranką ir žingteli prie Endriaus.

Tiek ir tereikėjo.

Endrius iš visų jėgų užsimoja lazda ir šnioja vaikinui per krūtinę, šis žioptelėjęs lošteli aukštielninkas ir vos neužvirsta ant mano staliuko, stveriasi už jo krašto, kad nepargriūtų. Išsigandusi dar spėju pagriebti nuo staliuko rankinuką, nes kitą akimirką jis sutrupa į šipulius nuo užvirtusio vyro svorio. Alus krenta ant grindų. Dramblotasis nespėja atsistoti, nes Endrius puola prie jo ir atsivėdėjęs vanoja kumščiais jam veidą.

Aš strykteliu tolyn nuo jų ir prisiploju prie laiptų, bet žmonės plūsta paspoksoti ir neleidžia man atsitraukti.

Blondinas užšoka Endriui ant nugaros, griebia jį už kaklo ir bando atplėšti nuo draugo. Aš puolu ant jo ir savo mažu kumšteliu talžau jam skruostą, bet man labai trukdo ant peties užmestas ir į šalis besiplakantis rankinukas. Endrius lengvai ištrūksta iš blondino gniaužtų, apsisuka kaip vijurkas ir spiria jam į nugarą, šis plojasi veidu į grindis.

Endrius griebia man už riešo.

– Traukis, mieloji!

Nustūmęs mane kuo toliau prie susispietusių žmonių, kitą akimirksnį atsisuka į tuodu mušeikas.

Dramblotajam pagaliau šiaip ne taip pavyksta atsistoti ant kojų, bet neilgam, nes Endrius abiem rankom pakaitomis smogia jam į veidą, o paskui dar kerta mirtiną smūgį iš apačios. Pasipila kraujai. Matau, kaip ant grindų nukrenta kruvinas dantis. Susigūžiu. Vyras vėl atbulas žnekteli ant kito staliuko, nulaužia jį nuo metalinės kojos. Kai blondinas ruošiasi pulti Endrių, šiam į pagalbą atskuba vaikinas, su kuriuo jis lošė pulą, ir griebia jį už krūtų, palikdamas Endriui doroti dramblotąjį.

Kol apsaugininkai prasibrauna pro minią išskirti besimušančiųjų, Endrius spėja pamušti dramblotajam abi akis ir paleisti iš nosies kraują. Susiėmęs ranka už nosies tas svirdinėja į šonus, bet apsaugininkas suima jį už peties ir nusiveda pro minią.

Endrius nustumia kito apsaugininko ranką, šis jau taikosi jį išvesti.

– Supratau, – sako Endrius ir kilsteli aukštyn delną, duodamas apsaugininkui suprasti, kad geriau trauktųsi nuo jo, o pats kita ranka nusibraukia iš nosies ištryškusį kraują. – Žinau, kur durys. Pats išeisiu.

Pribėgu prie jo ir jis paima man už rankos.