Дж. Редмирски - Beveik niekada

Kemrina vėl žiūri į žvaigždes. Aš irgi pakeliu akis į dangų, kad duočiau jai laiko pamąstyti.

– Gal aš iš tiesų nelabai mylėjau Ijaną, – prabyla ji. – Na, aš jį mylėjau, bet jeigu būčiau jį įsimylėjusi iki ausų, galbūt tebemylėčiau ir dabar.

– Neblogai pasakyta, – šykščiai šypteliu ir viliuosi, kad ji taip pat nusišypsos, nes man nepatinka regėti ją paniurusią.

Kemrinos veidas lieka blyškus, susimąstęs.

– Sakyk, kas verčia tave manyti, kad galbūt niekada jo dorai nemylėjai?

Kemrina žiūri man į akis, tyrinėja žvilgsniu mano veidą, o paskui taria:

– Nes kai būnu su tavim, apie jį daugiau nebegalvoju.

Aš ūmai krentu aukštielninkas ir vėl įsmeigiu akis į juodą dangų. Galėčiau suskaičiuoti visas jame spindinčias žvaigždes, kad nusiraminčiau, bet negaliu nusiraminti, kai šalia guli ji, todėl tam man neužtektų net visų visatoje spindinčių žvaigždžių.

Reikia tam padaryti galą, ir kuo greičiau.

– Na, aš moku palaikyt žmonėm draugiją, – lengvai šypsodamasis sakau jai. – Be to, anąvakar puikiai priverčiau tave rangytis ant lovos, tad man dabar aišku, kodėl tu labiau linkusi regėti mano galvą sau tarp kojų, o ne kieno nors kito.

Man vėl norisi praskaidrinti jai nuotaiką, net jeigu už tai ir sulaukčiau antausio ar priekaišto, kad sulaužiau pasižadėjimą daugiau niekada apie tai neužsiminti.

Ji iš tiesų man uždrožia; pašoka nuo žemės, atsiremia ant alkūnių kaip aš ir plekšteli.

Juokdamasi sušunka:

– Šiknius!

Aš juokiuosi garsiau. Jeigu negulėčiau ant žemės, tai atloščiau galvą ir kvatočiausi.

Paskui ji pasislenka arčiau manęs, pasiremia ant vienos alkūnės ir žiūri į mane. Jaučiu jos plaukus švelniai glostant man ranką.

– Kodėl manęs nebučiuoji? – klausia ji ir mane tuo smarkiai nustebina. – Vakar tu glamonėjai mane, bet nė sykio nepabučiavai. Kodėl?

– Bučiavau.

– Tik pakštelėjai, – sako ji ir jos lūpos taip arti, kad man norisi ją išbučiuoti, bet susilaikau. – Nežinau, kaip man jaustis. Neišmanau, kaip turėčiau jaustis, ir man nepatinka, kaip tu verti mane jaustis.

– Na, galiu pasakyti tik tiek, kad turėtum jaustis normaliai, – kuo abstrakčiau atšaunu jai.

– Bet kodėl? – neatlyžta ji ir jos veidas surimtėja.

Galiausiai pasiduodu ir atsakau:

– Nes bučiavimasis yra labai intymus veiksmas.

Ji pakreipia galvą ant šono ir vėl klausia:

– Išeina, kad manęs nebučiuoji ir su manim nesimyli dėl tos pačios priežasties?

Man iškart pasistoja. Velniai rautų, tikiuosi, ji to nepastebės.

– Taip, – atsakau ir nesuspėju daugiau nieko pridurti, nes ji jau ropščiasi man ant pilvo. Velnias, jeigu iki šiolei nesumojo, kad man stovi kaip kuolas, tai dabar tą tikrai pajus. Apžergusi man klubus ji klūpo ant paklodės, pasilenkusi atsiremia rankomis man prie galvos ir aš vos nemirštu, kai jos lūpos švelniai paliečia manąsias.

Paskui ji įdėmiai pažvelgia man į akis ir sako:

– Neversiu tavęs mylėtis, bet labai noriu, kad pabučiuotum. Tik vieną bučinį.

– O kam? – klausiu.

Ji nedelsiant turi nulipti nuo manęs. Ot, velnias… Dabar dar blogiau, nes mano pasididžiavimas įsispraudęs griovely tarp jos sėdmenų. Jeigu ji pasislinks atgal bent kelis centimetrus…

– Nes aš noriu pajusti tavo bučinio skonį, – kužda ji man į burną.

Mano rankos sliuogia aukštyn jos šlaunimis, paskui klubais ir tuomet pirštai apglėbia jos liemenį. Dieve, kaip gardžiai ji kvepia. Ir man nepaprastai gera, kai ji taip sėdi. Man net sunku įsivaizduoti, kaip būtų gera įėjus į ją. Vien apie tai pagalvojus man svaigsta galva.

Staiga net ir pro drabužius pajuntu ją smarkiai glaudžiantis prie mano kūno; klubai lengvai subanguoja, krusteli tik kartelį, kad mane įtikintų, paskui ji nurimsta ir laukia. Aš visas skausmingai tvinkčioju. Kemrina žvilgsniu tyrinėja mano veidą, lūpas, o man kyla pasiutiškas noras nuplėšti nuo jos drabužius ir sugrūsti į ją savo pagaikštį.

Paskui ji vėl palinksta prie manęs ir prisiglaudžia lūpomis, savo šiltu liežuviu prasibrauna pro mano nepasiduodančias lūpas. Mano liežuvis lėtai juda jos burnoje, iš pradžių skanauja, paskui mėgaujasi šilta burnos drėgme ir galiausiai liežuviai apsiveja vienas kitą. Mes giliai kvėpuojam vienas kitam į burną, ir aš, negalėdamas atsispirti šiam vieninteliam jos bučiniui ar jį nutraukti, suimu abiem rankom jos veidą ir smarkiai prispaudžiu prie savojo, aistringai apžioju jos lūpas ir nepaleidžiu. Ji vaitoja man į burną, o aš imu ją bučiuoti dar karščiau, apkabinu jos nugarą ir stipriai priglaudžiu prie savęs.

Staiga bučinys nutrūksta. Mes dar ilgokai liečiamės lūpomis, bet staiga ji atšlyja ir tokiu paslaptingu žvilgsniu žiūri į mane, kaip dar niekada nežiūrėjo, ir mano krūtinėje įvyksta tai, ko nebuvo tekę patirti.

Paskui jos veidas ūmai pasikeičia, apniūksta, jame šmėsteli sumišimas ir lyg nuoskauda, tačiau ji stengiasi visa tai pridengti šypsena.

– Po tokio bučinio, – valiūkiškai šypsosi ji, tarsi norėtų paslėpti gilius jausmus, – tikriausiai niekada nebenorėsi su manim miegoti.

Nesusilaikau ir nusijuokiu. Kvailai pasakyta, bet tiek to, tegu sau turi, kaip nori.

Kemrina nulipa nuo manęs ir atsigula šalia, pasideda galvą ant sulenktų rankų.

– Jos labai gražios, ar ne?

Kartu su ja žiūriu į žvaigždes, bet aš jų nematau, mano galva užimta ja ir jos bučiniu.

– Taip, jos išties nepaprastai gražios.

Lygiai kaip ir tu…

– Endriau?

– Ko?

Abu žiūrim į dangų.

– Noriu tau padėkoti.

– Už ką?

Kiek patylėjusi atsako:

– Už viską. Už tai, kad privertei sugrūsti kuprinėn tavo drabužius nesulankstytus, už automobilyje pritildytą muzikos grotuvo garsą, kad manęs neprižadintų, ir už dainą apie razinas.

Ji pasuka galvą į mane, aš į ją. Žiūri tiesiai man į akis ir sako:

– Ir už tai, kad pažadinai mane gyvenimui.

Mano veidą sušildo šypsena. Nusisukęs nuo jos ištariu:

– Na, kartais reikia padėti žmogui atsibusti ir vėl pradėti gyventi.

– Ne, – sako ji visai rimtai, ir aš vėl atsisuku į ją. – Aš nesakau „vėl“, Endriau. Dėkoju už tai, kad apskritai pažadinai mane naujam gyvenimui.

Nuo jos žodžių man suspurda širdis ir atima žadą. Negaliu atplėšti nuo jos akių. Protas vėl garsiai šaukia kuo greičiau padaryti tam galą, kol nevėlu, bet aš jam nepaklustu. Esu pernelyg didelis savanaudis.

Kemrina man meiliai šypteli, aš jai irgi, ir mes abu vėl žiūrime į žvaigždes. Liepos naktis be galo šilta, lengvas vėjelis glosto pažemę, o danguje nė debesėlio. Tūkstančiai svirplių, varlių ir keletas amerikinių lėlių traukia naktyje savo giesmes. Man labai patinka klausytis šių paukščių trelių.

Staiga nakties tylą sudrebina baisus Kemrinos klyksmas ir ji strykteli nuo paklodės greičiau už vandenin įmestą katę.

– Gyvatė! – Viena ranka rodo į žemę, o kitą laiko prispaudusi prie burnos. – Endriau! Va ji! Nudėk!

Aš irgi pašoku nuo paklodės ir ant jos krašto pamatau vingiuojant kažką juodą. Atšoku žingsnį atgal nuo to gyvio ir imu trypti jį koja.

– Ne, ne, ne, ne! – šaukia ji mosuodama prieš save rankomis. – Neužmušk!

Sutrikęs sumirksiu.

– Betgi tu ką tik liepei ją nudėti.

– Na, aš tik taip pasakiau.

Ji baisiai išsigandusi, stovi susikūprinusi, tarsi mėgintų apsisaugoti nuo gyvatės, nors tai tiesiog juokinga.

Kilsteliu rankas delnais į priekį ir juokdamasis iš jos elgesio klausiu: