Дж. Редмирски - Beveik niekada

Tačiau ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip ir aš, gal kiek jaunesnė, bet ne per daugiausiai.

Po perkūnais! Kodėl aš suku galvą, kad ji gali man patikti? Mano tėvas merdi, o aš sėdžiu šalia jos ant žolės. Nederėtų galvoti apie ką nors kitą, o ne apie savo tėvą ir apie tai, ką jam pasakysiu, kai galų gale nusibelsiu į Vajomingą, jeigu dar spėsiu.

– Kuo tu vardu? – klausiu jos ir pastatau ant žolės limonado skardinę. Bandau nuvyti šalin mintis apie tėvo mirtį.

Ji trumpam susimąsto, tikriausiai svarsto, sakyti man tiesą ar ne.

– Kem, – pagaliau atsako.

– Čia kokio vardo trumpinys?

– Kemrinos.

– Aš Endrius. Endrius Perišas.

Ji atrodo drovoka.

– Kiek tau metų? – klausia, ir mane tai labai nustebina. Gal ji vis dėlto ir nėra mažvaikė, nes paprastai merginos, norėdamos nuslėpti tikrąjį amžių, visaip stengiasi šios temos išvengti.

Dabar jau viliuosi, kad ji, ko gero, jau pilnametė. Taip, labai norėčiau, kad taip būtų…

– Dvidešimt penkeri, – atsakau. – O tau? – Staiga man ima trūkti oro.

– Dvidešimt, – sako ji.

Sučiaupęs lūpas susimąstau. Man vis dar neaišku, ar ji nemeluoja, bet gal kiek daugiau laiko praleidus šioje kelionėje, kuri mus netikėtai suvedė draugėn, pavyks pagaliau išsiaiškinti tiesą.

– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.

Nusišypsau. Mes dar pasikalbam apie šį bei tą kelias minutes, tiksliau – aštuonias, ir aš dar pavedžioju ją už nosies, nes man patinka tas jos ūmus charakteris.

Jeigu atvirai, tai man atrodo, kad jai netgi patinka, kaip aš su ja elgiuosi. Jaučiu, kad ją kažkuo traukiu. Nors ir labai silpnai, bet vis tiek jaučiu. Ir ne tik dėl savo išvaizdos – po galais, man iš burnos dabar turbūt dvokia kaip iš arklio subinės, o šiandien aš dar net nesiprausiau, – todėl kalbant apie išvaizdą, tai kitaip nei visos merginos, kurioms aš patinku, ji jau seniai mane nurašė. Nenorėjo, kad sėdėčiau šalia jos autobuse. Nesidrovėjo paprašyti pritildyti muziką. Be to, šiurkščiai kalbėjo. Supyko, kai paerzinau dėl Biberio (mane ima siutas vien dėl to, kad žinau, kas jis per vienas, – ir dėl to kaltinu visuomenę), dar aš jaučiu, kad jai nebūtų sunku net spirti man į kiaušus, jeigu netinkamai prie jos prisiliesčiau. Bet aš to ir nedarysiu. Po velnių, tikrai ne. Tačiau gera žinoti, kad ji kaip tik tokia.

Po galais, man šita mergina patinka.

Įlipam į autobusą ir aš vėl sudrimbu į savo kėdę, kojas ištiesiu per tarpą į kitą pusę ir netrukus pamatau ir jos baltus sportinius batelius, kyšančius per sėdynės kraštą. Pats sau nusišypsau – esu jai bent tiek įdomus, kad skolinasi mano idėjas. Kai po dvidešimties minučių dirsteliu, pamatau, kad, kaip ir tikėjausi, ji kietai pučia į akį.

Pasigarsinu muziką ir besiklausydamas užmiegu, o rytą atsibundu gerokai anksčiau už ją.

Ji kyšteli virš sėdynės atlošo galvą ir aš jai nusišypsau, pamoju pirštu.

Dienos šviesoj ji dar gražesnė.

Kemrina

8

– Dar dešimt minučių, – sakau aš, – ir ištrūksim lauk iš šitos skardinės.

Endrius plačiai nusišypso, atplėšia nugarą nuo sėdynės atlošo ir įsikiša krepšin MP3 grotuvą.

Nesuprantu, kodėl man užėjo noras jam tai pasakyti.

– Ar geriau miegojai? – paklausia užsegdamas krepšį.

– Taip, visai neblogai, – atsakau aš ir atsukusi ranką pasitrinu sprandą, kurio šįkart jau nebeskauda. – Ačiū už neprašytą gerą idėją.

– Nėr už ką, – atšauna jis ir plačiai nusišypso.

– Denveris? – kilstelėjęs galvą po kiek laiko paklausia.

Suprantu, kad jis nori sužinoti, ar mano kitas sustojimas bus Denveryje.

– Taip. Dar liko septynios valandos kelio.

Endrius palinguoja galvą, lygiai taip pat nepatenkintas tokiu ilgu tarpsniu kaip ir aš.

Po dešimties minučių autobusas įlinguoja į Garden Sičio stotį ir sustoja. Čia triskart daugiau žmonių nei prieš tai buvusioje, todėl aš pradedu nervintis. Prasibraunu pro aikštelę ir krentu į pirmą laisvą vietą, nes jų jau tuoj nebeliks. Endrius šmurkšteli už kampo prie užkandžių automatų ir netrukus ateina nešinas skardinėle „Mountain Dew“ ir pakeliu bulvių traškučių.

Klesteli šalia manęs ir spragteli skardinėlės dangtelį.

– Kas yra? – klausia atsisukęs į mane.

Nė nepajutau, kad pasibaisėjusi žiūriu, kaip jis geria tą bjaurų limonadą.

– Nieko, – atsakau ir nusisuku. – Man tiesiog šlykštu.

Girdžiu, kaip jis tyliai šalia manęs prunkšteli, ir tada pasigirsta atplėšiamo traškučių pakelio garsas.

– Kaip matau, tau daug kas šlykštu.

Vėl atsisuku į jį, kuprinę užsikeliu ant kelių.

– Kada pastarąjį kartą valgei ko nors… mažiau prišaukiančio širdies smūgį?

Jis sukramto kitą traškutį ir nuryja.

– Valgau tą, ką noriu. O kas tu tokia? Gal viena iš tų pasipūtėlių vegetarių, kurios skelbia, kad greitas maistas tukina mūsų piliečius?

– Aš ne iš tų, – atšaunu. – Vis dėlto manau, kad tos pasipūtėlės vegetarės skelbia tiesą.

Jis sučiaumoja dar kelis traškučius, užsigeria gazuotu gėrimu iš skardinėlės ir atsisukęs man šypsosi.

– Greitas maistas žmonių netukina, – ramiai toliau sau kramtydamas pareiškia. – Kiekvienas gali rinktis tą, ką nori. Greito maisto restoranai tiesiog naudojasi neišprusimu tų kvailų amerikiečių, kurie nemoka tinkamai pasirinkti, ką valgyti.

– Tai tu vadini save kvailu amerikiečiu? – šypteliu jam.

Endrius gūžteli pečiais.

– Ko gero, taip, nes dabar galiu rinktis tik užkandžių automatus ir mėsainių užkandines.

Užverčiu akis.

– Ak, galima pamanyti, kad turėdamas galimybę pasirinktum sveikesnį maistą. Nesinori tuo tikėti.

Man turbūt geriau sekasi atsikirsti nei jam.

Endrius garsiai nusijuokia.

– Po galais, aišku, kad pasirinkčiau ką nors geresnio. Su mielu noru vakarykštį mėsainį išmainyčiau į penkiasdešimt dolerių kainuojantį kepsnį, o šitą birzgalą – į bokalą alaus.

Pakraipau galvą, bet negaliu susilaikyti nenusišypsojusi.

– Beje, o ką tu pati dažniausiai valgai? – klausia jis. – Salotas ir sojų varškę?

– Nesąmonė, – neskaniai susiraukiu. – Nė už ką gyvenime nevalgyčiau sojų varškės, o salotos yra tiems, kurie meta svorį. – Patylėjusi šypteliu jam ir klausiu: – Sakyt atvirai?

– Taip. Rėžk, – paragina.

Jis žiūri į mane taip, lyg būčiau koks keistas ar įdomus, gilesnės analizės vertas egzempliorius.

– Man patinka spagečiai su mėsos kukuliais ir sušiai.

– Kaip tai? Viskas kartu ? – dabar jau jis pasibjaurėjęs susiraukia.

Kurį laiką nesuprantu, ką jis turi omeny.

– Oi, ne, – susizgrimbu ir imu purtyti į šalis galvą. – Viskas kartu tikrai būtų bjauriai neskanu.

Dabar jis patenkintas šypsosi.

– Kepsnių aš nelabai mėgstu, – tęsiu. – Bet jei kas pavaišintų, tai gal ir neatsisakyčiau.

– Aha. Vadinasi, siūlaisi pakviečiama į pasimatymą?

Jo šypsena dabar nuo ausies iki ausies. Iš nuostabos išverčiu akis ir net išsižioju.

– Ne! – pradedu rausti. – Aš tik sakau, kad…

Endrius pradeda juoktis ir gurkšteli gėrimo.

– Gerai jau, gerai, – ramina. – Nesijaudink. Aš niekada nekviesiu tavęs į pasimatymą.

Aš dar labiau išsižioju ir nukaistu kaip žarija. Jis garsiai juokiasi.

– Po galais, mergaite, – prabyla jis nesiliaudamas juoktis, – tu nelabai supranti juokus, ar ne?