Дж. Редмирски - Beveik niekada

Jaučiu, kad dabar jam prieš akis stovi tėvo atvaizdas, nes jo žvilgsnis blausus, paskendęs prisiminimuose. Paskui jis atsisuka į mane ir nusišypso. Bet po jo šypsena slepiasi ne skausmas, o malonūs prisiminimai.

– Užuot nusivedęs į beisbolą, tėvas nutempė mane į bokso ringą.

– Šit kaip? – pajuntu, kaip veide nušvinta šypsena. – Papasakok.

Jis ir vėl nuduria akis prieš save, bet veidas spinduliuoja malonia šiluma.

– Tėvas norėjo, kad mes išmoktume kautis… – dirsteli į mane. – Ne kaip boksininkai ar kieti mušeikos, nors ir tam nebūtų priešinęsis, bet turiu galvoje kautis plačiąja prasme. Už gyvenimą. Metaforiškai.

Linkteliu nuduodama, kad suprantu.

– Aštuonerių metų sėdėjau prie ringo ir apstulbęs žiūrėjau, kaip du vyrai talžo vienas kitą, o tėvas šalia manęs garsiau už žiūrovus be perstojo kartojo: „Jie nieko nebijo, sūnau… Jų kiekvienas judesys gerai apskaičiuotas. Kerta smūgį – ir jis arba pasiekia tikslą, arba ne, tačiau jie mokosi iš kiekvieno kirčio, kiekvieno savo priimto sprendimo.“

Endrius trumpam sugauna mano žvilgsnį ir jo šypsena išblėsta. Veidas surimtėja.

– Jis man aiškino, kad tikras kovotojas niekada neverkia ir nesileidžia bet kokio smūgio parklupdomas. Išskyrus tą lemiamą, neišvengiamą kirtį, bet ir po jo kovotojas palieka ringą kaip tikras vyras.

Man irgi visai nebejuokinga. Sunku pasakyti, kokios mintys dabar sukasi Endriaus galvoje, bet mus apninka ta pati niūri nuotaika. Noriu paklausti, kaip jis jaučiasi, nes matau, kad jam nelabai gera, bet tam dar neatėjo laikas. Jaučiuosi keistai, nes dar jo nepažįstu taip gerai, kad drįsčiau kapstytis po jo emocijas.

Tyliu.

– Turbūt laikai mane visišku mulkiu, – prabyla jis.

Nustebusi sumirksiu.

– Ne, – skubu atsakyti. – Kodėl taip manai?

Jis iškart pasikeičia ir jo veide vėl šmėsteli rimta išraiška, paskui ją pakeičia palengva pražystanti šypsena.

– Aš dar spėsiu jį pamatyti, kol neatidavė galų, – sako jis, o jo žodžiai mane truputį sukrečia. – Juk visiem taip bus, ar ne? Įprastas dalykas, kaip čiaudinčiam pasakyti „į sveikatą“ ar pasiklausti, kaip prabėgo savaitgalis, nors tau visai nė motais.

Viešpatie, iš kur visa tai?

– Reikia gyventi šia akimirka, – tęsia jis. Sėdžiu nustebusi ir tyliu. – Ar tau taip neatrodo?

Atsigręžia į mane ir žiūri. Atsitokėju tik po kelių akimirkų, bet ir tada nežinau, ką jam pasakyti.

– Gyventi šia akimirka, – pakartoju jo žodžius, o pati svarstau apie „mylėti šią akimirką“. – Ko gero, tu teisus.

Bet man vis tiek neaišku, ar jis pats tiki tuo, ką kalba.

Atsisėdu tiesiai ir kilsteliu galvą, kad galėčiau įdėmiau į jį pažiūrėti. Staiga man užeina nenumaldomas noras sužinoti visa, kuo jis tiki. Sužinoti viską apie jį.

– O ką tau reiškia gyventi šia akimirka? – paklausiu.

Pastebiu, kaip krusteli vienas jo antakis, veido išraiška pasikeičia, nes mano klausimas jį nustebina, o gal pribloškia jo rimtumas ar mano smalsumas. O gal ir viena, ir kita.

Jis irgi atsisėda tiesiai ir kilsteli galvą.

– Tikra nesąmonė gyventi pagal planą, – sako jis. – Knaisiojies po praeitį ir negali žengti į priekį. Daugybę laiko sugaišti planuodamas ateitį ir vis žengi atgal, o geriausiu atveju visą gyvenimą trypčioji vietoje. – Įremia žvilgsnį į mane. – Reikia gyventi šia akimirka, – sako jis, tarsi konstatuotų rimtą faktą, – kur viskas teisinga. Niekur neskubėk, perkratyk ir atsijok blogus prisiminimus, o tada keliausi pirmyn gerokai sparčiau ir neklupčiosi kelyje pasitaikančiose duobėse.

Tarp mūsų stoja tyla, nes dvi galvos savaip interpretuoja pasakytas mintis. Įdomu, ar jo mintys sutampa su maniškėmis? Dar man labiau, nei galiu sau pripažinti, įdomu, kodėl klausydamasi jo minčių jaučiuosi taip, tarsi žiūrėčiau į jį lyg į veidrodį.

Autobusas sunkiai rieda greitkeliu, visąlaik burgzdamas ir retai aprimdamas. Tačiau po tokios ilgos kelionės jau pradedi pamiršti, kaip nemalonu kratytis autobusu, ir nebelygini jo su lengvojo automobilio prabanga. O kai imi rikiuoti mintyse teigiamus, o ne neigiamus kelionės autobusu aspektus, tai lengvai pamiršti, kad neigiamų apskritai esama. Šalia manęs sėdi vaikinas žaviom žaliom akim ir dailiu veideliu bei puikia mąstysena. Kai važiuoji su maloniu žmogum, kelionė negali būti nemaloni.

Dieve, neturėčiau čia būti…

Endrius

9

Negaliu patikėti, kad ji užvedė kalbą apie tėvą. Ne, dėl to visai nepykstu, tiesiog stebiuosi, kad jai rūpi apie jį klausinėti. Kad apskritai jį prisiminė. Nekamantinėjo manęs, kuo verčiuosi, kad suskaičiuotų mano uždirbamus pinigus, neprunkštė, neraudo ir nevaidino kvailutės liesdama mano tatuiruotes, ir tai darydama neieškojo dingsties paliesti mane . Siaubingas bodėjimasis. Na taip, nebloga būtų dingstis, jeigu nori parsiversti į lovą – taip viskas paprasčiau, – bet kažkodėl labai džiaugiausi, kad Kemrina to nepadarė.

Kas, po galais, šita mergina?

Ir kodėl mano galvoje sukasi tokios mintys?

Ji užmiega anksčiau už mane, atrėmusi galvą į autobuso stiklą. Bandau atsispirti norui žiūrėti į ją, bet vis tiek matau, kokia miela ir nekalta ji man atrodo, ir dėl to aš tik dar labiau noriu ją saugoti.

Tas iškrypėlis liovėsi į ją spoksojęs, kai pamatė, kad per paskutinį sustojimą laukimo salėje mudu sėdėjom drauge. Vyriškai kalbant, jis dabar ją regi kaip „mano teritoriją“, mano nuosavybę. O tai jau gerai, nes tai reiškia, kad nelįs prie jos tol, kol būsime kartu. Deja, jeigu po teisybei, tai mes būsime drauge tik iki Vajomingo, o tai mane labai gąsdina. Tikiuosi, kad tas senis persės į kitą autobusą, kol mudu su Kemrina pasuksime skirtingais keliais. Nuo čia iki Denverio dar dvi tarpinės poilsio stotelės, todėl aš velniškai tikiuosi, kad Denveryje jis išlips ir nebegrįš, o jeigu sugrįš, teks nenuleisti nuo jo akių iki pat Vajomingo.

Iki Aidaho jis tikrai nenuvažiuos. Nudėsiu tą šiknių kaip šunį.

Nutilusiam autobuse spoksau į tamsą. Vyriokas užmigo atrėmęs galvą į kraštinės sėdynės atlošą. Greta jo prie lango sėdi moteris, bet per sena, kad jis kreiptų į ją dėmesį. Jam patinka jaunos, turbūt net labai jaunos. Mane net ima pykinti pagalvojus, ką jis jau galbūt yra padaręs jaunoms merginoms.

Nors autobusas visąlaik garsiai burzgia, metaliniais jo šonais švilpia vėjas, o guminiams ratams greitai riedant asfaltu nuolat girdėti gurgždėjimas, galingas variklis įkyriai ūžia, nes jam tenka traukti keliu didžiulę metalo krūvą, šiaip viduje ramu. Kone tylu. Na, taip tylu, kaip gali būti važiuojant autobusu.

Susikišu į ausis MP3 grotuvo kištukus ir įsijungiu, pasirenku funkciją „Išmaišytai“. Kas pasigirs? Kas gi pasigirs? Paprastai pirmoji daina užduoda man nuotaiką. Šiame daikčiuke telpa per tris šimtus dainų. Trys šimtai skirtingų nuotaikų. Sakyčiau, mano grotuvas man pataikauja, nes dažniausiai pirma daina būna arba grupės „Kansas“ gabalas „Dulkės vėjyje“, arba „Zeppelin“ – „Pakeliui į Kaliforniją“, arba kas nors iš „The Eagles“.

Kantriai laukiu, į dainų sąrašą nežiūriu, tarsi žaisčiau spėliones ir nenorėčiau savęs apgaudinėti. O, puikiai parinkta. „Aerosmith“ daina „Pasvajokime“. Atremiu galvą į kėdės atlošą ir užsimerkiu. Pats nepajuntu, kaip pirštu nevalingai spusčioju garso pritildymo mygtuką. Aš juk nenoriu prižadinti Kemrinos.

Atmerkiu akis ir matau, kaip net per miegus ji smarkiai spaudžia ant kelių pasidėtą kuprinę. Įdomu, kas joje galėtų būti, pagalvoju. Gal ten esantys daiktai galėtų man daugiau apie ją papasakoti. Gal ten yra kaip tik tai, kas padėtų sužinoti apie ją tiesą .