Дж. Редмирски - Beveik niekada

Susiraukiu. Jis irgi susiraukia, bet jo veidas vis dar pastebimai linksmas.

– Žinai, ką pasakysiu? – surimtėjęs taria. – Jeigu kurioj nors stoty pasitaikys padorus restoranas, kur galėtų kepsnį iškepti per penkiolika minučių, kad spėtume sugrįžt į autobusą, aš būtinai tave juo pavaišinsiu, o tu, kol valgysim važiuodami autobusu, galėsi spręsti, ar tai pasimatymas, ar ne.

– Na, aš jau dabar galiu pasakyti, kad tai tikrai nebus pasimatymas.

Jis man kreivai šypteli.

– Na ir tegu nebūna, – sako. – Man nuo to nebus blogiau.

Spėju, kad tema išsisėmė, bet jis staiga atsisuka ir klausia:

– O kaip tada pavadintum, jei ne pasimatymu?

– Kaip tai? – nesuprantu jo. – Tiesiog draugiškas pavalgymas, ir tiek. Du žmonės drauge skaniai papietauja.

– Aha, – žybteli akimis. – Vadinasi, mes jau draugai?

Nejučia išsigąstu. O jis gudrus. Neskubu atsakyti ir sučiaupusi lūpas galvoju.

– Kodėl gi ne, – atsakau. – Bent jau iki Vajomingo tikrai galime likti draugais.

Jis ištiesia man ranką. Nenoriai, bet paimu ir spusteliu. Jo delnas švelnus, bet tvirtas, o šypsena nuoširdi, maloni.

– Gerai. Vadinasi, draugai iki Vajomingo, – patvirtina jis ir spustelėjęs ranką paleidžia.

Nelabai suvokiu, kas ką tik įvyko, bet nemanau, kad dėl savo poelgio paskui tektų gailėtis. Kas čia blogo kelionėje įsigyti draugą. Galėčiau įsivaizduoti Endrių vienu iš šimto kitos rūšies žmonių, ir tai būtų blogiau. Bet man jis atrodo nepavojingas, be to, prisipažinsiu, su juo įdomu bendrauti. Jis ne kokia pagyvenusi moteriškė, ieškanti progos papasakoti apie savo gyvenimą, kai buvo mano metų, ar koks kvanktelėjęs seniokas, įsivaizduojąs esantis toks patrauklus, koks buvo septyniolikos, ir manąs galįs prisivilioti mane, nes viliasi esąs toks pat žavus, koks buvo anksčiau. Ne, auksaplaukis Endrius sėdi štai čia ir dabar. Aišku, dėl daugelio priežasčių man būtų geriau, jeigu jo vietoj būtų mergina, bet bent jau jis mano amžiaus ir nėra bjaurus. Ne, Endrius Perišas tikrai ne Pilypas iš kanapių.

Jeigu atvirai, tai jis labiau panašus į Gražuoliuką, ir turbūt kaip tik dėl to man šis reikalas darosi pavojingas.

Visi gerai žinom, kad nė kiek nesvarbu, kas vyksta tavo gyvenime, ko ką tik netekai, kaip baisiai nekenti pasaulio ar kaip nepadoru kuo nors susižavėti, kol širdis dar visai nepagijo. Betgi tu vis tiek esi žmogus, ir vos tik akis pamato kitą patrauklų žmogų, nieko negali padaryti – imi ir prilimpi prie jo. Juk taip gamtos surėdyta.

Tačiau elgtis, kaip liepia gamta, yra visai kas kita. Aš čia dedu tašką.

Šito tai jau tikrai nebus. Tegu nors dangus griūva.

Kita vertus, mane labai nervina tai, kad jis be galo patrauklus, o tai reiškia, kad turėsiu dar labiau stengtis, jog mano veiksmai ar žodžiai nepadėtų jam susidaryti netinkamo įspūdžio apie mane. Patrauklūs vaikinai ir taip žino , kad jie tokie. Net ir tie, kurie viešai to nedemonstruoja. Be to, patraukliems vaikinams įgimta iš karto susidaryti nuomonę, kad nekalta šypsena ar ilgiau nei tris minutes trunkantis pokalbis be nejaukios pauzės jau yra susižavėjimo ženklas.

Šita „draugystė“ privers mane smarkiai paprakaituoti. Noriu pasirodyti mandagi, bet ne per daug. Noriu šypsotis, kai reikia, bet turiu sekti, kad tos šypsenos nebūtų per daug. Noriu juoktis, kai jis pasako ką nors juokingo, bet bijau, kad nepagalvotų, jog mano juokas reiškia „dieve, kaip tu man patinki“.

Taip, man iš tiesų reikės gerokai paplušėti. Gerai pagalvojus, su senute gal ir būtų lengviau…

Kone valandą stotyje laukiam su Endrium kito autobuso. Ir, kaip tikėjomės, neatrodo, kad šitam galėsim abu įsitaisyti per dvi vietas. Eilutė nutįso tokia, kad panašu, jog visiems ir vietų gali nebeužtekti. Dilema. Velnias. Staiga mudu su Endriumi tampame laikinais draugais, bet aš negaliu prisiversti pakviesti jo sėstis kartu. Tai gali būti viena iš dingsčių susidaryti apie mane netinkamą įspūdį. Taigi, eilutei vis slenkant artyn prie autobuso, o jam mindžikuojant man iš paskos, viliuosi, kad jis pats susipras ir atsisės greta manęs. Verčiau jau sėdėti su juo, nei su kokiu nepažįstamu pakeleiviu.

Einu į autobuso vidurį, kur matau dvi laisvas vietas, ir praėjusi pro kraštinę atsisėdu prie lango.

Jis įsitaiso šalia manęs ir man gerokai palengvėja.

– Kadangi esi mergina, – sako jis numesdamas ant grindų kelionkrepšį, – leisiu tau sėdėti prie lango.

Ir nusišypso.

Kai autobusas jau sausakimšas ir ankštoje erdvėje jau jaučiu nuo daugybės žmonių sklindančią šilumą, pasigirsta uždaromų durų cypimas ir autobusas pajuda iš stoties.

Kelionė nebeatrodo tokia ilga ir kankinamai sunki, nes jau turiu su kuo pasikalbėti. Per valandą nepertraukiamo pokalbio mudu aptariam, kokios jam patinka klasikinio roko grupės, kodėl aš mėgstu Pink ir kodėl jos dainos geresnės už „Boston“ ar „Foreigner“, nes man jų muzika skamba vienodai. Gal dvidešimt minučių dėl to abu karštai ginčijamės. Jis užsispyręs kaip ožys, bet, anot jo, aš irgi nė kiek ne geresnė, tad išeina – abu labu tokiu. Vėliau aš jam papasakoju, kas ta Nat, bet apie siaubingus mūsų draugystės epizodus neužsimenu.

Sutemus pastebiu, kad per visą pokalbį, kai įlipom į autobusą ir jis atsisėdo prie manęs, nebuvo nė vienos nejaukios pauzės.

– Ar ilgai ketini pasilikti Aidahe?

– Keletą dienų.

– Tada vėl grįši atgal autobusu?

Keista, Endriaus veide neliko nė kruopelytės linksmumo.

– Taip, – atsakau. Nenoriu plačiau liesti šitos temos, nes iš anksto dar neturiu paruošusi atsakymų.

Girdžiu jį atsidūstant.

– Aišku, čia ne mano reikalas, – atsigręžęs į mane sako jis, ir aš pajuntu, kad tarpas tarp mudviejų gerokai sumažėjo, nes jis dabar sėdi labai arti, – bet tau nederėtų vienai keliauti tokį tolimą kelią.

Nežiūriu į jį.

– Na, bet reikia.

– Kodėl? – klausia jis. – Ginkdie, nesiperšu į kompaniją, bet tokiai jaunai ir velniškai žaviai merginai kaip tu be galo pavojinga vaikštinėti vienai po apšiurusias Amerikos autobusų stotis.

Pajuntu, kaip mano veidą papuošia šypsena, bet labai stengiuosi to neparodyti. Pažvelgiu į jį ir sakau:

– Matau, kad į kompaniją nesiperši, bet pavadinai mane „velniškai žavia“ ir dar tame pačiame sakinyje išpyškinai tradicinę frazę‚ „ką tokiai jaunai ir gražiai merginai veikti apleistose stotyse“.

Jis truputį užsigavo.

– Aš kalbu rimtai, Kemrina, – sako, ir mano veide šypsena akimirksniu dingsta. – Tave kas nors gali smarkiai nuskriausti.

Mėgindama nuvyti šalin nemalonaus pokalbio temą, nusišypsau jam ir sakau:

– Dėl manęs nesijaudink. Nuoširdžiai tikiu, kad užpulta rasiu jėgų taip garsiai paleisti gerklę, jog visi apkurs.

Jis pakraipo į šalis galvą ir atsidūsta, pamažėl pasiduodamas mano norui praskaidrinti pokalbį.

– Papasakok apie savo tėvą, – paprašau.

Vos pastebima šypsena visai dingsta nuo jo veido ir jis nusisuka nuo manęs. Ne atsitiktinai aš jo to paprašiau. Nežinau, bet kažkodėl jaučiu, kad jis nuo manęs kažką slepia. Kai dar Kanzase jis man trumpai užsiminė apie merdintį tėvą, atrodė, kad jam tai nelabai rūpi. Tačiau jis leidosi į tokią tolimą kelionę ir dar autobusu, kad prieš mirtį pasimatytų su tėvu, taigi, matyt, labai jį myli… Atleiskite, bet dar nesutikau nė vieno, kuris būtų abejingas mylimo žmogaus mirčiai ar jam sunkiai sergant.

Keistos mintys sukasi mano galvoje. O juk aš nemoku verkti.

– Geras jis žmogus, – prabyla Endrius žvelgdamas tiesiai prieš save.