Дж. Редмирски - Beveik niekada

Bet tiek to. Vajominge mes išsiskirsime ir ji turbūt net mano vardo neprisimins. Tačiau aš žinau, kad taip bus geriau. Mano gyvenimo istorija labai sudėtinga, o jai, kaip draugei, nebūtina dalytis šita našta. Niekam to nelinkėčiau.

Žemas, melodingas Stiveno Tailerio balsas mane beveik užmigdo. Bet pasigirdus tam jo spiegimui plonu balsu palaukiu, kol nutils, ir tada visą kelią ramiai snaudžiu.

– Ei, žmogau, – staiga išgirstu balsą.

Kažkas man smarkiai spaudžia petį. Atsibundu ir matau Kemriną, savo mažomis rankutėmis stumiančią mane nuo savęs. Juokingai atrodo iš ryto atsibudusiame veide kreivas žvilgsnis, kai ji iš visų jėgų bando mane nustumti, bet esu toks sunkus, kad neįstengia nė pajudint.

– Atleisk, – atsiprašau vis dar iki galo neatsibudęs. Sutrikęs atsisėdu tiesiai ir pasičiupinėju kietą kaip pliauska sprandą. Visai nenorėjau, kad mano galva atsidurtų ant jos peties, bet aš dėl to taip labai nesikremtu, kaip ji nuduoda esanti. Galvą dedu, kad apsimetinėja. Labai stengiasi neprajukti.

Nieko, aš jai padėsiu.

Plačiai nusišypsau.

– Tau labai juokinga? – klausia ji nustebusi. Dailioje kaktoje suraukia antakius.

– Taip, man iš tiesų labai juokinga, – šypsausi nuo ausies iki ausies, ir galiausiai jos veidą taip pat nušviečia švelni šypsena. – Bet vis tiek atleisk man. Tikrai.

Kalbu iš širdies. Ji primerkia vieną akį ir pašnairuoja į mane, spėlioja, ar tikrai kalbu nuoširdžiai. Mane tai labai žavi.

Nusisuku nuo jos ir iškėlęs virš galvos rankas imu rąžytis, paskui nusižiovauju.

– Fe, kaip bjauru! – sako ji, bet tas žodis manęs nebestebina. – Tau dvokia iš burnos kaip iš arklio užpakalio.

Garsiai nusijuokiu ir atšaunu:

– Po galais, mergyt, iš kur tau žinoti, kaip dvokia arklio užpakalis?

Tai ją užčiaupia. Aš vėl nusijuokiu ir, įmetęs MP3 grotuvą į kelionkrepšį, susirandu jame dantų pastos tūtelę, atvožiu dangtelį ir, išspaudęs truputėlį, nugriebiu liežuvio galiuku, gerai pavolioju po burną ir nuryju. Aišku, Kemrina stebi mane su pasidygėjimu, bet aš kaip tik to ir siekiau.

Didžioji autobuso keleivių dalis, regis, pabudo anksčiau už mane. Pats stebiuosi, kaip taip ilgai išmiegojau ir nė karto neatsibudau, kad pakeisčiau kūno padėtį į patogesnę, ko niekada nepavyksta padaryti.

Laikrodis rodo dvi minutes po devintos.

– Kur mes dabar esam? – klausiu žiūrėdamas pro langą, prie kurio sėdi Kemrina, ir dairydamasis kokių nors kelio ženklų.

– Iki Denverio dar keturios valandos kelio, – atsako ji. – Vairuotojas ką tik pranešė, kad po dešimties minučių stosim pailsėti.

– Puiku, – tariu ir ištiesęs koją iškišu ją į tarpą. – Reikia pasivaikščiot. Sustingau į kuolą.

Pastebiu, kad ji šypsosi, bet greitai nusisuka į langą. „Sustingau į kuolą.“ Aišku. Jos galvoj – irgi „plaukuotos“ mintys. Apie tai pagalvojęs, net garsiai nusijuokiu.

Kito sustojimo vieta nė kiek nesiskiria nuo prieš tai buvusių. Abiejose kelio pusėse kelios degalinės ir du greito maisto restoranai. Negaliu patikėti, kad šitos merginos dėka imu svarstyti, ar verta ten eiti, ką anksčiau būčiau daręs nė nesudvejojęs. Sunku pasakyti, kaip iš tiesų yra: ar dėl to, kad noriu jai įrodyti, jog galiu, kai noriu, pasirinkti ir sveikesnį maistą, ar dėl to, kad bijau, jog ji vėl mane apšauks.

Pala pala. Kieno galva sprendžiamas šitas klausimas?

Aiškiai jos. Po paraliais!

Visi kulniuojam iš autobuso, Kemrina žengia prieky manęs. Apėjusi autobusą iš priekio, stabteli, grįžteli atgal ir susidėjusi ant krūtinės rankas, sučiaupusi lūpas žiūri į mane.

– Na, jeigu tokia protinga, – prabylu kaip koks trečiaklasis, – pažiūrėsim, ar tau katroj iš šitų skylių pavyks rasti kokio nors sveikesnio maisto nei šūde pamirkytas gumos gabalas.

Vienam jos lūpų kamputy susirango šypsena.

– Ot ir pažiūrėsim, – priima mano mestą iššūkį.

Nuseku jai įkandin į milžinišką degalinės parduotuvę, o ji pirmiausia patraukia prie gėrimų šaldytuvų. Kaip ta blondinė iš televizijos žaidimo (nežinau kokio, nes tokių nežiūriu, bet visi tą blondinę žino), Kemrina skėsteli rankomis į šaldytuvo duris, tarsi pirmą kartą supažindindama mane su vaisių sulčių ir geriamo vandens pasaulio turtais.

– Kaip matai, galima rinktis iš gausybės visokiausių sulčių, – tikru TV žaidėjos balsu taria ji. – Bet kokios sultys yra geriau už limonadą. Rinkis.

– Aš sulčių nemėgstu.

– Nenusišnekėk. Žiūrėk, kokia čia jų gausa. Neabejoju, kad rasi tai, ką tavo skrandis mielai suvirškins.

Paskui ji žengia porą žingsnių atgal ir parodo kelias dešimtis įvairaus skonio geriamo vandens buteliukų, išrikiuotų už kitų durų.

– O čia vanduo, – sako ji. – Tik nelabai tikėtina, kad toks kaip tu galėtų gerti paprastą vandenį.

– Ne, būtų didžiausia kvailystė.

Iš esmės aš nieko prieš gerti ir vandenį, bet man patinka mūsų pradėtas žaidimas.

Ji šypsosi, nors stengiasi atrodyti rimta.

Suraukęs nosį žiūriu į ją, papučiu lūpas ir imu dirsčioti tai į ją, tai į sultis.

Sunkiai atsidusęs žengiu prie sulčių šaldytuvo, apmetu akimis įvairiausias jų rūšis bei skonius ir pagalvoju, kokio velnio toks didelis braškių, kivių ar braškių ir kivių pasirinkimas. Man nepatinka nei viena, nei kita.

Galiausiai atsidarau dureles ir pasiimu paprastas apelsinų sultis.

Ji net krūpteli.

– Kas? – klausiu įsitvėręs durelių rankenos.

– Apelsinų sultimis užgerti maistą nėra sveika.

Garsiai atsidūstu ir įremiu žvilgsnį į ją.

– Išsirinkau sultis, o tu sakai, kad jos nesveika.

Norėčiau nusijuokti, bet knieti priversti ją pasijusti kalta.

Regis, man pavyksta. Mergina susiraukia.

– Na, matai… Šiose sultyse yra daug vitamino C ir jos tinka gerti vienos, bet po jų tik dar labiau troškins.

Dabar ji tikrai atrodo susikrimtusi, kad mane užgavo, ir mane tai ganėtinai nustebina. Nusišypsau. Ji man atsako tuo pačiu.

Ji šypsosi man it velniūkštis.

O, kokia ji šauni …

Kemrina

10

Galiausiai pro šalį praskrieja Denveris ir mes artėjame prie paskutinio Endriaus sustojimo Vajominge. Negaliu sakyti, kad man tai nė kiek nerūpi. Endrius teisingai sako, kad keliauti man vienai yra pavojinga. Bandau suvokti, kodėl apie tai nepagalvojau dar prieš susipažindama su juo. Gal tiesiog jo draugijoje jaučiuosi saugi, nes atrodo, kad jis galėtų per daug nesistengdamas sugūrinti ne vieną nosį. Po galais, gal man apskritai nevertėjo jo užkalbinti, juo labiau leisti sėstis šalia, nes dabar tarsi pripratau prie jo. Atvažiavus į Vajomingą ir pasukus skirtingais keliais, man vėl teks spoksoti pro langą į prošal skriejantį pasaulį, net nežinant, kur toliau mane nuves likimas.

– Sakyk, ar turi merginą? – klausiu jo, kad užvesčiau naują pokalbį, nes nenoriu galvoti, kad po kelių valandų vėl liksiu viena.

Endriaus skruostuose išryškėja duobutės.

– Kodėl klausi?

Pavartau akis.

– Nesipuikuok. Klausimas paprastas. Jeigu neturi…

– Ne, neturiu, – atsako jis. – Esu laimingas viengungis.

Šypsodamasis žiūri į mane ir laukia. Po kurio laiko susizgrimbu, ko jis laukia.

Gailėdamasi, kad pradėjau tokį asmenišką pokalbį, baksteliu pirštu sau į krūtinę.

– Aš? Aš irgi nebeturiu.

Paskui labiau pasitikinčiai priduriu:

– Aš taip pat esu laiminga viengungė ir trokštu tokia likti ir toliau. Sakykim… amžinai.

Galėjau „laiminga viengunge“ ir užbaigti, užuot peržengusi savo pačios pasitikėjimo zonos ribas ir atskleidusi ketinimus.