Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Betgi, Kemrina, o kaip tavo naujas darbas? – Mama, regis, smarkiai nusiminusi, nes į tą darbą mane priėmė jos draugė. – Megė sako, padirbai savaitę, o paskui pradingai kaip į vandenį. Nei atėjai, nei paskambinai.

– Žinau, mama, ir už tai labai atsiprašau. Tiesiog tas darbas visai ne man.

– Na, bent jau galėjai pati mandagiai apie tai jai pasakyti. Pranešti, kad po dviejų savaičių ketini išeiti. Kaip nors išsisukti , Kemrina.

Man gėda, kad taip netikusiai pasielgiau. Šiaip niekada tokio neatsakingo žingsnio nebūčiau žengusi, bet esama padėtis vertė elgtis kaip tik taip.

– Tu teisi, – prisipažįstu. – Kai grįšiu, iškart paskambinsiu poniai Filips ir asmeniškai jos atsiprašysiu.

– Tau tai visai nebūdinga, – pareiškia mama, ir aš imu būgštauti, kad ji pernelyg arti tikrųjų mano pabėgimo priežasčių, bet aš nenoriu apie tai su ja diskutuoti. – Be to, nepasitarusi su manim ir net nepalikusi jokio raštelio imi ir išleki į Virdžiniją. Ar tau iš tiesų viskas gerai?

– Taip, mama. Ir liaukis nerimavusi. Labai prašau. Greitai tau vėl paskambinsiu, o dabar turiu lėkti.

Ji nenori baigti pokalbio ir aš girdžiu ją giliai atsidūstant, bet paskui ji pasiduoda.

– Ką gi, žiūrėk, saugokis. Myliu tave.

– Ir aš tave myliu, mama.

Darsyk žvilgteliu į telefoną, vildamasi, kad galbūt Natali bus atsiuntusi žinutę, kurios nepastebėjau. Perbėgu akimis kelių pastarųjų dienų gautus pranešimus, nors labai gerai žinau, kad jeigu būtų nors vienas mano neperskaitytas, tai ekranėlyje matyčiau raudonu apskritimu apibrėžtą žinutės simbolį.

Braukiu pirštu sąrašu atgal taip toli, kad staiga pamatau Ijano vardą. Širdis apmiršta krūtinėje. Stabteliu prie jo žinučių ir braukau nykščiu pirmyn atgal per jo vardą, noriu perskaityti jo žinutes, rašytas prieš pat mirtį, bet neprisiverčiu.

Supykusi sviedžiu telefoną atgal į rankinuką.

11

Dabar prisiminiau dar vieną priežastį, kodėl nemėgstu limonado: nuo jo mane verčia dažniau šlapintis. Vien pagalvojusi, kad reikės tupėti ankštoje kaip degtukų dėžutė autobuso tualeto kabinoje, kaip kulka šaunu į stoties išvietę. Pakeliui išmetu šiukšlių dėžėn pusiau nugertą skardinėlę.

Praėjusi pro pirmąsias tris kabinas, nes jose baisiai prišnerkšta, užsirakinu ketvirtojoje ir pasikabinu kuprinę su rankinuku ant kablio mėlynų durų viršuje. Ant klozeto pasitiesiu storą sluoksnį tualetinio popieriaus, kad nepasigaučiau kokios bacilos ir, skubiai atlikusi reikalą, pasirengiu sunkiausiajai daliai. Viena koja prispaudusi klozeto kraštą, kad dėl jutiminių daviklių nepradėtų žliaugti vanduo, užsisegu džinsų sagą, nusikabinu nuo kablio savo daiktus ir atsidarau kabinos duris, tebelaikydama vieną koją ant klozeto krašto.

O tada skubiai iššoku iš kabinos, kad neaptėkštų plūstelėjęs vanduo.

Kaltinkit mitų griovėjus. Kelis mėnesius negalėjau atsigauti po laidos, kurioje savo akimis mačiau, kad tualete iš tiesų gali aptėkšti nematoma čiurkšlė mikrobų, paleistų su nuplaunama vandens srove.

Tualetuose apšvietimas gerokai blausesnis nei laukimo salėje. Man virš galvos mirksi viena lemputė. Ant sienos kampe du vorai slepiasi už voratinklio spąstuose nugaišusių musių. Čia baisiai dvokia. Prieinu prie veidrodžio ir akimis ieškau sauso lopinėlio ant praustuvo, kur galėčiau pasidėti savo daiktus, ir nusiplaunu rankas. Na va! Nėra popierinių rankšluosčių. Vienintelis būdas išsidžiovinti rankas – pakišti jas po tuo bjauriu, ant sienos kabančiu džiovintuvu, kuris paprastai ne tik nenudžiovina rankų, bet dar daugiau jas aptaško. Jau noriu šluostytis rankas į džinsus, bet staiga nuspaudžiu didžiulį sidabrinį mygtuką ant džiovintuvo ir šis garsiai kriokdamas atgyja. Krūpteliu. Nekenčiu šito garso.

Kol neva džiovinuosi rankas po juo (nors gerai žinau, kad paskui vis tiek teks jas šluostytis į džinsus), mano akis užkliūva veidrodyje už kažkokio tamsaus judančio šešėlio man už nugaros. Staigiai grįžteliu atgal ir tą pačią akimirką išsijungia džiovintuvas, patalpoje stoja visiška tyla.

Tualeto tarpdury stovi vyras ir žiūri į mane.

Širdis apmiršta, burna išdžiūva.

– Čia moterų tualetas, – sakau jam.

Metu akį į savo krepšius ant praustuvo. Ar turiu kokį nors ginklą? Taip. Laimė, įsimečiau peilį. Bet iš jo mažai naudos, nes guli už kelių žingsnių užsegtoje kuprinėje.

– Atsiprašau, apsirikau. Maniau, vyrų.

Puiku. Atsiprašymas priimtas. O dabar tuojau pat iš čia nešdinkis.

Bet vyras, avintis senais purvinais sportbačiais ir mūvintis išblukusiais džinsais su dažų dėmėmis ant šlaunų, stovi vietoje ir nejuda. Tai jau negerai. Jeigu jis iš tiesų apsirikęs ne ten užėjo, be abejonės turėtų susigėsti ir pabrukęs uodegą sprukti lauk.

Drąsiai einu prie savo krepšių ant praustuvo ir akies krašteliu pastebiu, kaip jis žengia kelis žingsnius artyn manęs.

– Aš… aš nenorėjau jūsų išgąsdinti, – sako jis.

Greitai atsegu kuprinę ir puolu ieškoti joje peilio, nė sekundei neišleisdama iš akių to vyro.

– Pamačiau jus autobuse, – kalba jis ir vis artinasi prie manęs. – Mano vardas Robertas.

Staigiai grįžteliu į jį.

– Klausykit, jums nederėtų čia būti. Tokiems pokalbiams čia ne vieta, ir aš patariu jums išeiti. Tuojau pat.

Pagaliau užčiuopiu peilį ir tvirtai suspaudžiu saujoj, slėpdama ranką kuprinėje. Pirštais paliečiu mažą, smulkų metalinį mygtuką, kurį spustelėjus iššauna geležtė. Girdžiu, kaip ji spragteli ir užsitvirtina.

Vyras sustoja priešais mane už kelių žingsnių ir šypsosi. Juodi riebaluoti jo plaukai žvilga sušukuoti aukštyn. Taip, dabar prisimenu; jis važiuoja su manim visais autobusais nuo pat Tenesio.

Dieve mano, negi jis visą laiką mane stebėjo?

Ištraukiu iš kuprinės peilį ir laikau tvirtai spausdama saujoj, nutaikiusi į jį, pasirengusi bet kada smogti ir duodama jam suprasti, kad nedvejodama ginsiuosi.

O jis ir toliau šypsosi. Mane tai gąsdina.

Širdis it pašėlusi daužosi krūtinėje.

– Po perkūnais, pasitrauk nuo manęs! – iškošiu pro sukąstus dantis. – Garbės žodis, paskersiu kaip kiaulę.

– Aš nieko blogo tau nepadarysiu, – sako jis baugiai šypsodamasis. – Ir dar sumokėsiu – gana dosniai – tik tu pačiulpk mano pimpį. Daugiau nieko neprašau. Išeisi iš šito tualeto penkiais šimtais dolerių turtingesnė, o aš pagaliau išmesiu tave iš galvos. Abu iš to turėsim naudos.

Pradedu klykti kaip skerdžiama ir staiga pamatau dar vieną tamsų šešėlį. Endrius puola vyrą ir visu kūnu užvirsta ant jo, priremia prie prausyklų stalo. Nugara vyras trenkiasi į veidrodį ir šis pažyra į šipulius, stiklo šukėmis nusėdamas grindis. Klykdama šasteliu atatupsta, prisiglaudžiu prie rankų džiovintuvo ir netyčia nuspaudžiu paleidimo mygtuką. Kažkuriuo metu man iš rankos išsprūsta peilis. Matau jį ant grindų, bet esu tokia išsigandusi, kad bijau ir pasijudinti.

Nuo sudužusio veidrodžio varva kraujas, kai Endrius, suėmęs už krūtų, nutraukia nuo prausyklos vyrą, ir atsivėdėjęs kita ranka smogia kumščiu jam į veidą. Išgirstu šleikštulį keliantį garsą trrrrakšt! Jam iš nosies plūsteli kraujas. Endrius talžo jį kumščiais, vieną smūgį po kito, kol vyras nebenulaiko galvos ir ši ima tabaluoti ant pečių nuo vieno šono ant kito. Tačiau Endrius nesiliauja, abiem rankomis stveria vyrą už pečių ir pakėlęs nuo žemės du kartus smarkiai trenkia jį į plytelių sieną.

Šis susmunka it maišas.