Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Ar pas jį dar kas nors buvo atėjęs? – klausiu.

Seselė linkteli.

– Pastarosiomis dienomis jį vis aplanko artimieji. Prieš pusvalandį keli išėjo, bet manau, kad dar sugrįš.

Turbūt vyresnis brolis Eidanas su žmona Mišele. Ir jaunėlis Ešeris.

Seselė tyliai išslenka iš palatos.

Kemrina pažvelgia į mane, dar tvirčiau suspaudžia mano ranką. Jos akys nedrąsiai šypsosi.

– Aš ten atsisėsiu ir palauksiu, kol tu pasikalbėsi su tėvu, gerai?

Linkteliu, nors visa, ką ji man ką tik pasakė, praslydo pro ausis kaip lengvas vėjo dvelksmas. Jos pirštai palengva paleidžia mano ranką ir ji atsisėda ant laisvos vinilinės kėdės prie sienos, o aš giliai įkvepiu į plaučius oro ir apsilaižau išdžiūvusias lūpas.

Tėvo veidas išburkęs. Į šnerves įkišti vamzdeliai, pro kuriuos jam tiekiamas deguonis. Stebiuosi, kodėl jam dar nepajungta gyvybę palaikanti sistema, bet, kita vertus, tai teikia vilties. Labai nedaug. Žinau, kad jis nepasveiks, ir aš su tuo jau susitaikiau. Net ir keli prieš tai ant galvos likę plaukai dabar jau nuskusti. Buvo kalbama apie operaciją, bet kai tėvas sužinojo, kad operacija vis tiek neišgelbės jam gyvybės, aišku, ėmė priešgyniauti:

– Aš jums neleisiu pjaustyt mano sušiktos galvos, – rūstavo jis. – Švaistysit vėjais tūkstančius dolerių ir leisit tiems šundaktariams rakinėti mano galvą? Atsipeikėk, žmogau! (Tąkart jis kalbėjo su Eidanu.) Tau pačiam galvoj turbūt varžteliai atsisuko!

Mes su broliais buvome pasirengę viskam, kad tik jį išgelbėtume, bet jis mums už nugaros pasirašė kažkokius dokumentus, kuriais, pablogėjus sveikatai, neleidžiama veikti kitaip, nei bus jo nurodyta.

Mano mama pranešė apie jo ketinimus ligoninei likus vos keliom dienom iki operacijos, ir įteikė visus dokumentus. Mus tai labai nuliūdino, bet mano mama – apsukri ir rūpestinga moteris, todėl niekas nedrįso pykti ant jos dėl to, ką padarė.

Prieinu arčiau ir įdėmiai apžiūriu gulintį tėvą. Mano ranka pati nevalingai kilsteli ir aš matau, kaip mano pirštai suspaudžia saujoj jo ranką. Apima keistas jausmas. Tarsi man nederėtų to daryti. Jeigu čia gulėtų kas kitas, man tikrai nebūtų sunku paimti tą žmogų už rankos. Bet čia yra mano tėvas, ir todėl jaučiuosi taip, lyg daryčiau ką nors negera. Galvoje tarytum girdžiu jo balsą: „Nedrįsk imti kokiam nors vyrui už rankos, žmogau. Kas tau dabar darosi?“

Staiga tėvas atsimerkia ir aš instinktyviai patraukiu ranką.

– Čia tu, Endriau?

Žvelgdamas į jį linkteliu.

– O kur Linda?

– Kas tokia?

– Linda, – pakartoja jis ir sumirksi, lyg norėtų vėl užsimerkti. – Mano žmona Linda. Kur ji?

Sunkiai nugurgiu seiles ir pažvelgiu į Kemriną; ji sėdi tyliai ir mus stebi.

Vėl atsisuku į tėvą ir sakau:

– Tėti, judu su Linda pernai išsiskyrėt, pameni?

Balkšvai žalios tėvo akys apsitraukia migla. Tai ne ašaros, tiesiog jos sudrėksta, ir tiek. Kurį laiką spokso apstulbęs, paskui sučiaupia lūpas ir pajudina išdžiūvusioje burnoje liežuvį.

– Gal nori vandens? – klausiu ir einu prie pailgo sukamo stalelio ant ratukų, nustumto toliau nuo lovos. Ant jo stovi rausvas grafinas, šalia – storo plastiko puodelis su dangteliu, o šiam iš vidurio styro šiaudelis.

Tėvas pakrato galvą.

– Ar sutaisei panelę Niną? – klausia.

Linkteliu.

– Taip. Dabar atrodo puikiai. Perdažyta ir su naujais ratlankiais.

– Tai gerai… gerai, – sako jis vos linksėdamas galva.

Man labai nesmagu ir aš jaučiu, kad tai matyti ir mano veide, laikysenoje. Tiesiog nežinau, ką jam pasakyti, gal pamėginti įsiūlyti atsigerti vandens, o gal atsisėsti ir laukti, kol sugrįš Eidanas su Ešeriu. Verčiau jau jie tegu jį girdo, o ne aš. Slaugyti ligonį aš nelabai tinkamas.

– Kas ta daili mergaitė? – klausia jis žiūrėdamas į sieną.

Nustembu, kaip jis gali matyti Kemriną, sėdinčią taip toli, bet paskui pastebiu, kad jis žiūri į ją pro veidrodį, kabantį kitapus lovos ir atspindintį jam nematomą palatos dalį. Kemrina truputį išsigąsta, bet jos veidą vėl nušviečia pažįstama maloni šypsena. Ji kilsteli ranką ir pamoja pirštais jam į veidrodį.

Net ir pro užtinusias lūpas pastebiu tėvą šyptelint.

– Ar čia tavo Euridikė? – klausia jis ir man akys iššoka ant kaktos. Viliuosi, Kemrina to nepastebėjo, bet vargu. Tėvas vangiai kilsteli ranką ir mosteli Kemrinos pusėn.

Ji pakyla nuo kėdės ir priėjusi atsistoja šalia manęs. Ji taip meiliai jam nusišypso, kad net aš lieku sužavėtas. Ji natūrali. Jaučiu, kad ir jinai jaudinasi, jai turbūt labai nejauku, nes dar, ko gero, niekada neteko stovėti palatoje šalia merdinčio žmogaus, kurio ji nė nepažįsta, tačiau neišsiduoda.

– Labas, pone Perišai, – pasilabina. – Aš – Kemrina Benet. Esu Endriaus draugė.

Tėvo žvilgsnis įsminga į mane. Pažįstu tą jo žvilgsnį. Dabar jis tikrina jos atsakymą mano veide, bando pagauti žodžio „draugė“ prasmę.

Bet ūmai tėvas padaro tai, ko niekada gyvenime nėra daręs: jis ima ir ištiesia man ranką.

Aš stoviu kaip kuolu trenktas.

Ir tik pastebėjęs Kemriną vogčiom piktai į mane dėbtelint, kad paimčiau jo ranką, pagaliau atsipeikėju ir susijaudinęs paimu. Ilgai laikau savojoj, man nejauku, o tėvas užsimerkia ir nugrimzta į gilų miegą. Pajutęs atsileidžiant jo pirštus patraukiu ranką.

Atsidaro palatos durys – į vidų įžengia abu broliai ir Eidano žmona Mišelė.

Juos išvydęs pasitraukiu nuo tėvo lovos ir nusivedu Kemriną, nė nejausdamas, kad laikau ją už rankos tol, kol Eidano žvilgsnis nuslysta žemyn į mūsų sunertus pirštus.

– Džiaugiuos, kad suspėjai, – sako Eidanas, bet jo balse, be abejonės, girdėti priekaišto gaida.

Jis vis dar ant manęs pyksta, kad nesėdau į lėktuvą ir neatlėkiau čia anksčiau. Nieko, teks priprasti, kiekvienas iš mūsų liūdi savaip.

Bet jis vis tiek čiumpa mane į glėbį, apkabina, prakišęs vieną ranką tarp mūsų, o kita paplekšnoja per petį.

– Čia Kemrina, – tariu vėl žiūrėdamas į ją.

Ji visiems nusišypso ir jau traukia į savo kėdę prie sienos.

– Susipažink, čia mano vyriausias brolis Eidanas ir jo žmona Mišelė, – rodau į juodu. – O čia mūsų suskis Ešeris.

– Mulkis, – atšauna man Ešeris.

– Žinau, – atitariu.

Eidanas su Mišele įsitaiso prie stalo ir išdėlioja ką tik nusipirktus mėsainius su bulvytėmis.

– Senis dar neatsigavo, – sako Eidanas kimšdamas į burną saują bulvyčių. – Nemalonu taip kalbėti, bet manau, kad jau ir nebeatsigaus.

Kemrina beda žvilgsnį į mane. Mes abu ką tik kalbėjom su mano tėvu ir aš matau, kad ji nori, jog praneščiau jiems šią gerą žinią.

– Gal ir nebe, – atsakau jam ir matau, kaip Kemrina sutrikusi suraukia antakius.

– Ilgai čia būsi? – klausia Eidanas.

– Neilgai.

– Ir kodėl manęs tai nė kiek nestebina?

Eidanas atsikanda mėsainio.

– Nepradėk vėl varyt, Eidanai, gerai? Nenoriu su tavim prasidėti. Be to, dabar tam netinkamas nei laikas, nei vieta.

– Tiek to, – mesteli Eidanas, pakraipo į šalis galvą ir toliau darbuojasi dantimis. Pamirkęs kelias bulvytes kečupo baloje, kurią tarp jų ant servetėlės paruošia Mišelė, priduria: – Elkis kaip nori, bet būk čia per laidotuves.

Jo žvilgsnyje jokių emocijų. Šlamščia sau toliau, ir tiek.

Mano kūnas įsitempia kaip styga.

– Po perkūnais, Eidanai, – prabyla man už nugaros Ešeris. – Ar negali nors dabar apsieiti nesikabinėjęs? Suprask, Endrius teisus.