Дж. Редмирски - Beveik niekada

Stengiuosi kalbėti labai rimtai. Kaip tik galiu. Ir nė trupučio neperlenkiu. Bet jo šypsena mane prajuokina ir aš ant jo supykstu.

Jis susimąstęs sučiaupia lūpas. Sako:

– Aišku kaip dieną.

Jis sutinka, bet aš matau, kad už jo žodžių slypi dar kažkas.

– Puiku, – linkteliu. Šitai pasakius man smarkiai palengvėja.

– Kas dar? – klausia jis.

Valandėlę pamirštu antrąją taisyklę.

– Antroji: daugiau jokių „Bad Company“ dainų.

Jis žiūri į mane truputį nepatenkintas.

– Kas čia per taisyklė?

– Mano taisyklė, ir tiek, – vyptelėjusi atšaunu. – Kas nors nepatinka? Tu gali į valias klausytis klasikinio roko, o man neleidžiama klausytis mano mėgstamų, tad nieko blogo nematau, jei įvykdysi šitą mažulytį mano reikalavimą. – Iškėlusi smilių ir nykštį labai arti vienas kito parodau, koks jis mažas.

– Man šita taisyklė nepatinka, – burbteli jis. – „Bad Company“ – puiki grupė. Kodėl tu jos taip nemėgsti?

Jis atrodo įsižeidęs. Ir man tai patinka.

Sučiaupiu lūpas. Klausiu:

– Nori atvirai?

Turbūt vėliau teks gailėtis.

– Taip, rėžk atvirai, – paragina jis ir susideda ant krūtinės rankas.

– Jie per daug dainuoja apie meilę. Nebemadinga.

Endrius vėl garsiai nusijuokia ir aš pradedu manyti, kad taksi vairuotojui darosi vis linksmiau mus vežti.

– Atrodo, kai kas labai ja nusivylęs, – Endriaus lūpose žaidžia maloni šypsena.

Taip, dabar jau gailiuosi.

Nusisuku nuo jo, nes nenoriu, kad pamatytų, jog aš su juo sutinku dėl pastarojo manęs įvertinimo. Bent jau turint omeny mano buvusį draugą Kristijaną, sugebėjusį įstatyt man ragus. Juo aš tikrai karčiai nusivyliau. Meilė Ijanui baigėsi tragiškai, nepelnytai skausmingai.

– Na, visa tai galima išgydyti, – ramiai sako jis.

Grįžteliu į jį.

– Labai jums ačiū, daktare Filai, bet man tokių paslaugų nereikia.

Pala pala, po perkūnais! Kas sakė, kad mane riekia „gydyti“?

– Šit kaip? – smalsiai kilsteli smakrą.

– Taip, – atšaunu. – Kita vertus, tokia pagalba priverstų nusižengti mano pirmajai taisyklei.

Endrius sumirksi ir nusišypso.

– Oi, tu iš karto pamanei, kad siūlysiuosi kaip jūrų kiaulytė?

Iš juoko jam net pečiai ėmė kilnotis.

Opa!

Stengiuosi neišsiduoti užsigavusi. Neišmanydama, ar gerai elgiuosi, pasirenku kitą taktiką:

– Tikiuosi, kad ne, – suklapsiu akimis. – Nes esi ne mano skonio.

O taip, vienas nulis mano naudai. Jis, regis, net susigūžė!

– Kuo aš tau blogas? – klausia jis, bet aš nelinkusi tikėti, kad mano pastaba jį įskaudino. Paprastai įsižeidę žmonės nesišypso.

Visu kūnu atsisuku į jį, nugara atsiremiu į taksi dureles ir nužvelgiu jį nuo galvos iki kojų. Smarkiai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man nepatinka tai, ką regi mano akys. Kol kas neįžvelgiu nieko, kas būtų ne mano skonio. Tiesą pasakius, jeigu dabar nebūčiau nusistačiusi prieš seksą, pasimatymus, draugystę ar meilę, tai Endrius Perišas būtų kaip tik tas vaikinas, kuriam nedelsdama pulčiau į glėbį ir dėl kurio Natali neabejotinai varvintų seilę.

Jo vardą dėvėtų ant savo papų.

– Niekuo tu ne „blogas“, – tariu. – Tik aš linkusi susidėti su… ramesniais.

Endrius trečią kartą atlošia galvą ir garsiai juokiasi.

– Ramesniais? – pakartoja kvatodamasis. Keliskart linktelėjęs galvą priduria: – Taip, ko gero, tu teisi, aš nesu iš ramiųjų. – Kilsteli vieną pirštą aukštyn, lyg norėtų pasakyti kai ką labai svarbaus. – Bet man iš viso to, ką pasakei, keisčiausia yra tai, kuo viskas baigiasi. Kaip manai, kodėl?

Kaip jam pavyko atsirevanšuoti? Aš šito tikrai nesitikėjau.

Žiūriu į jį ir laukiu atsakymo, nors klausimą uždavė jis, o ne aš. Endrius ir toliau šypsosi, tačiau dabar jo šypsnys švelnesnis, jautresnis, ne toks atsainus.

Jis tyli ir nieko nesako.

– N-nežinau, – tyliai ištariu ir pakeliu į jį akis. – Koks skirtumas?

Endrius vos pastebimai palinguoja galvą ir žiūri tiesiai prieš save, o mūsų taksi įvažiuoja į stoties stovėjimo aikštelę. Joje stirkso vienintelis Endriaus tėvo 1969-ųjų „Chevy Chevelle“. Akivaizdu, kad jie abu pametę galvas dėl senovinių automobilių.

Endrius užmoka vairuotojui ir mes išlipam.

– Labanakt, – palinki jam ir pamoja nuvažiuojančiam ranka.

Susimąsčiusi ir tyli važiuoju į Endriaus tėvo namus, mintyse perkratau visa, ką jis kalbėjo, bet veikiai liaujuosi, vos tik mes įriedam į nepriekaištingai tvarkingą tėvo namo kiemą.

– Oho, – išsižiojusi net aikteliu ir išlipu iš automobilio. – Tai bent nemažas namas.

Jis užtrenkia dureles.

– Taip, mano tėvas turi sėkmingai verslą plėtojančią statybos ir dizaino kompaniją, – ramiai atsako jis. – Eime, nenoriu gaišti laiko, nes Eidanas gali mus užklupti.

Einu kartu su juo vingiuotu, vaizdingu takeliu prie paradinių triaukščio namo durų. Čia viskas taip prabangu, nepriekaištingai tvarkinga, kad man sunku įsivaizduoti jo tėvą gyvenant tokiame name. Žmogelis atrodo toks paprastas, toli gražu ne koks materialistas kaip mano motina.

Pamačiusi tokį namą mano mama nualptų.

Endrius susiranda reikiamą raktą ir įkišęs į spyną pasuka.

Durys atsirakina.

– Nenoriu smalsauti, bet kodėl tavo tėvas nori gyventi tokiam milžiniškam name?

Fojė kvepia cinamono aromatų mišiniu.

– Ne, čia jo buvusiosios užgaida, ne jo. – Nuseku įkandin jo prie baltų laiptų, nuklotų kiliminiu taku. – Linda buvo puiki moteris. Ta, apie kurią jis kalbėjo ligoninėje. Bet ji su tėvu ilgai neištvėrė, ir aš jos nė kiek nekaltinu.

– Maniau, pasakysi, kad ji tekėjo už jo dėl pinigų.

Lipdamas laiptais Endrius pakrato galvą.

– Ne, nieko panašaus. Mano tėvas tiesiog nesugyvenamas.

Endrius įsikiša raktus į priekinę džinsų kišenę.

Jam lipant prieky manęs žvilgteliu į jo dailų džinsais aptemptą užpakaliuką. Įsikandu apatinę lūpą, o paskui už tai mintyse save išbaru.

– Štai mano kambarys.

Įeinam į pirmą kambarį kairėje. Jis beveik tuščias ir veikiau primena sandėlį nei kambarį, tik kelios dėžės riogso sukrautos viena ant kitos palei rausvai pilką sieną, kažkokie treniruokliai ir keista indėno statula, nustumta į tolimiausią kampą ir iki pusės uždengta plastiko plėvele. Endrius eina per kambarį prie sieninės drabužių spintos ir uždega joje šviesą. Aš lieku stovėti vidury kambario sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis ir slapčiom dairausi, nes nenoriu pasirodyti pernelyg smalsi.

– Sakai, kad čia tavo kambarys?

– Taip, – patvirtina jis iš spintos. – Kai parvažiuoju namo, o gal kada sumanysiu čia apsigyventi.

Prieinu prie spintos ir matau jį kažko ieškantį tarp drabužių, sukabintų lygiai taip, kaip pati kabinu.

– Matau, tu irgi pedantas.

Jis klausiamai žiūri į mane.

Bedu pirštu į drabužius, sukabintus pagal spalvą ant vienodų juodų pakabų.

– Oi, ne, nė iš tolo, – paneigia jis. – Ateina tėvo namų tvarkytoja ir sukabina. Dėl manęs drabužiai gali būt ir nekabinti, juo labiau pagal spalvą. Tai per… Pala… – jis išlenda iš spintos ir šnairuoja į mane. – Tu šitaip kabini drabužius? – Endrius ištiesia ranką ir brauko pirštu pirmyn atgal per sukabintus marškinius.

– Taip, – atsakau jam, bet man nesmagu tai pripažinti. – Man patinka tvarka ir kai kiekvienas daiktas savo vietoj.

Endrius nusijuokia ir toliau stumdo pakabus su marškiniais. Beveik nesirinkdamas nutraukia kelias poras marškinių ir džinsų ir užsimeta ant rankos.