Дж. Редмирски - Beveik niekada

Ešeris visąlaik buvo tarpininku tarp manęs ir Eidano. Ir visados ramus, šaltakraujis. O mudu su Eidanu viską sprendžiam kumščiais. Kai buvom vaikai, jis nuolat laimėdavo visas mūsų muštynes, bet jis, vargšelis, nežinojo, kad kuldamas tiesiog mane treniravo.

Dabar mes lygiaverčiai varžovai. Bet kokia kaina stengiamės išvengti fizinio kontakto, bet, turiu prisipažinti, man yra sunkiau suvaldyti kumščius nei jam. Jis tą irgi žino. Dėl to dabar man nusileidžia ir nusisuka į Mišelę. Ištiesęs ranką nuvalo servetėle jai nuo veido kečupą. Ši prunkšteli.

Kemrina sugauna mano žvilgsnį. Ji turbūt kelias pastarąsias minutes bandė tą padaryti, ir trumpą akimirksnį aš sumoju, kad tikriausiai ketina man pasakyti, jog norėtų jau eiti, bet staiga ji papurto galvą ir duoda man ženklą nusiraminti.

Aš taip ir padarau.

– Sakyk, – prabyla Ešeris, stengdamasis sušvelninti palatoje įsivyravusią įtampą, – ar jau seniai judu draugaujat? – Jis atsiremia nugara į sieną prie televizoriaus ir sukryžiuoja ant krūtinės rankas.

Mudu labai panašūs – tokie pat rudi plaukai ir mažos gilios duobutės skruostuose. O Eidanas visai kitoks. Jo plaukai gerokai tamsesni, o vietoj duobučių ant kairio skruosto jis turi apgamą.

– Oi, ne, mes tik šiaip draugai, – skubu atsakyti.

Man regis, Kemrina truputį nuraudo, bet gal man tik taip pasirodė.

– Turbūt labai artimi, kad sukorė su tavim tokį kelią net iki Vajomingo, – įgelia Eidanas.

Laimė, bent jau neišsidirbinėja. Jeigu sugalvotų savo pyktį išlieti ant jos, tai aš jam sumalčiau marmūzę.

– Tikrai, – prabyla Kemrina ir mane akimirksniu užliūliuoja jos ramus balsas. – Aš gyvenu netoli Galvestono, ir pagalvojau, kad kažkas turėtų padėti jam kelionėje, jeigu sugalvojo važiuoti autobusu.

Nustembu – ji prisimena, kokiam mieste aš gyvenu.

Eidanas mandagiai jai linkteli, bet nesiliauja kramtęs.

– O ji žavi, – girdžiu šnipštelint man į nugarą Ešerį.

Grįžteliu atgal ir perlieju jį piktu žvilgsniu, kad užsičiauptų. Jis man šypteli ir daugiau nieko nebesako.

Tėvas vos pastebimai krusteli ir Ešeris nuskuba prie jo lovos. Linksmai baksteli jam pirštu per nosį ir taria:

– Kelkis. Atnešėm mėsainių.

Eidanas iškelia ranką su mėsainiu, kad tėvas pamatytų.

– Labai gardūs. Paskubėk, kitaip nebeliks.

Tėvas nekruta.

Jis išmuštravo mus visus tris. Mums nė minties nekiltų išsirikiuoti visiem trim prie jo lovos ir liūdnai smaksoti į jį. O kai jis mirs, tai Eidanas su Ešeriu turbūt užsisakys picą su dėže alaus ir linksminsis iki aušros.

Bet manęs čia nebus.

Jeigu atvirai, tai kuo ilgiau čia kiurksosiu, tuo daugiau bus šansų, kad jis numirs man nespėjus išnešti kudašiaus.

Dar kelias minutes pabendrauju su broliais ir Mišele, tada prieinu prie Kemrinos.

– Galim eit?

Ji paima man už rankos ir atsistoja.

– Jau išeini? – klausia Eidanas.

Nespėjus man prasižioti, Kemrina šypsodamasi atsako už mane:

– Jis dar sugrįš. Mes tik nueisim ko nors užkąsti.

Ji stengiasi užbėgti už akių barniui, kuris gali tuoj įsiplieksti. Ji žvilgteli į mane ir aš, paklusdamas jai, atsisuku į Ešerį ir sakau jam:

– Jeigu kas pasikeistų, skambink.

Jis nieko neatsako, tik linkteli.

– Iki, Endriau, – prabyla Mišelė. – Malonu buvo pasimatyti.

– Man irgi.

Ešeris palydi mus į koridorių.

– Tu juk čia nebegrįši, tiesa? – klausia.

Kemrina nusisuka nuo mūsų ir nueina koridorium, palikdama mus vienus.

Papurtau galvą ir tariu jam:

– Atleisk man, Ešai. Bet aš negaliu to matyti, negaliu, ir tiek.

– Suprantu, broli. – Palinguoja galvą. – Tėvui vienodai, tu juk žinai. Jis mieliau norėtų matyti tave besidulkinantį ar malantį kam marmūzę, nei smaksantį prie jo lovos.

Keista, bet jis kalba tiesą.

Paskui jis vogčiom dirsteli į Kemriną ir klausia:

– Tai, sakai, tik draugai? Tikrai? – ir suktai man šypteli.

– Taip, mes tik draugai, taigi patylėk, po galais.

Ešeris kimiai nusijuokia ir paplekšnoja man per petį.

– Kai reikės, paskambinsiu, gerai?

Aš jam linkteliu. Tas „kai reikės“ reiškia, kad paskambins, kai tėvas numirs.

Ešeris kilsteli ranką ir pamoja Kemrinai.

– Iki malonaus.

Jinai jam nusišypso ir brolis dingsta už palatos durų.

– Mano galva, Endriau, tau tikrai reikėtų čia pasilikti.

Aš sparčiai žengiu koridorium ir ji stengiasi nuo manęs neatsilikti. Susibruku rankas į kišenes. Visada taip darau, kai nervinuosi.

– Neabejoju, jog laikai mane savanaudžiu niekšu, kad nenoriu čia sugrįžti, bet tu paprasčiausiai nieko nesupranti.

– Na jau, nepasakok, – prabyla ji ir įsitveria man į ranką. Mes toliau einam kartu. – Man visai neatrodo, kad elgiesi savanaudiškai. Tu tiesiog neišmanai, kaip įveikti šitą skausmą.

Ji bando sugauti mano žvilgsnį, bet aš negaliu pažiūrėti jai į akis. Man norisi kuo greičiau ištrūkti iš šito mirtimi alsuojančio raudonų plytų pastato.

Priėjus liftus Kemrina nutyla, nes kabinoje be mūsų leidžiasi dar du žmonės, bet kai tik sustojame pirmame aukšte ir atsidaro pilko metalo durys, ji vėl pratrūksta:

– Endriau, sustok. Labai prašau!

Išgirdęs jos balsą sustoju, ji atsuka mane į save ir žiūri tokiomis kančios pilnomis akimis, kad man net širdį suspaudžia. Ant dešinio peties vis dar guli ilga šviesi kasa.

– Pasikalbėkime, – prašo ji matydama, kad sulaukė mano dėmesio. – Kalbėti juk ne darbą dirbti.

– Lygiai taip pat yra ir nepaaiškinti, kodėl važiuojama į Teksasą.

Mano žodžiai ją įskaudina.

Kemrina

13

Po jo žodžių ištisoms penkioms sekundėms man atima žadą. Ranka nusvyra prie šono.

– Mano galva, tavo padėtis dabar gerokai sunkesnė nei mano, – atsakau jam.

– Tikrai? – meta jis. – O vienai trankytis autobusu nežinia kur ir kodėl, ir statyti save į didžiausią pavojų – tau tai neatrodo taip pat neišvengiamai svarbu?

Regis, jis supyko. Aiškiai matau, kad pyksta, bet visa širdimi jaučiu, kad dėl to, jog tenai viršuje merdi jo tėvas, o Endrius neišmano, kaip su tuo susitaikyti. Man jo labai gaila. Gaila, kad jis buvo auklėjamas draudžiant rodyti tikruosius jausmus atsidūrus panašiose situacijose, nes kitaip jis nebūtų tikras vyras.

Aš taip pat nemoku rodyti jausmų, bet aš buvau auklėta kitaip, mane net vertė tai daryti.

– Ar tu kada nors verki? – klausiu jo. – Dėl kitų dalykų? Ar tu apskritai esi kada nors verkęs?

Endrius piktai purkšteli.

– Aišku, kad verkiu. Visi verkia, net ir tokie kietuoliai kaip aš.

– Gerai, pasakyk nors vieną atvejį.

Jis skubiai man išberia:

– Kartą verkiau žiūrėdamas filmą, – bet staiga susigėsta, ir turbūt gailisi dėl tokio atsakymo.

– Kokį?

Jis nedrįsta pažvelgti man į kis. Jaučiu, kaip mūsų nuotaika skaidrėja, palengva pamirštant tai, kas ją sukėlė.

– Koks skirtumas? – nepasiduoda jis.

Šypsodamasi žengiu žingsnelį artyn jo.

– Na nesikuklink. Pasakyk. Bijai, kad pradėsiu juoktis ir išvadinsiu skystablauzdžiu?

Truputį iš drovumo nukaitusiam veide šmėsteli šypsena.

– „Užrašų knygelė“.

Ištaria taip tyliai, kad aš vos nugirstu.

– Kaip sakei? „Užrašų knygelė“?

– Taip! Aš verkiau žiūrėdamas filmą „Užrašų knygelė“. Įsivaizduoji?

Jis atsuka man nugarą ir aš iš visų jėgų bandau susilaikyti nesusijuokus. Man juokinga visai ne dėl to, kad jis verkė žiūrėdamas „Užrašų knygelę“, o kaip nusižeminęs tai prisipažino.