Дж. Редмирски - Beveik niekada

Pratrūkstu juoktis. Tiesiog nebesusivaldau ir pradedu kvatotis.

Endrius staiga atsisuka į mane, akys didelės kaip kukuliai, valandėlę piktai spokso į mane. Garsiai aikteliu, nes jis čiumpa mane ant rankų, persimeta per petį ir išneša iš ligoninės į lauką.

Aš taip nuoširdžiai juokiuos, kad net ašaros ištrykšta. Aišku, juoko ašaros, o ne tos, kurių jau niekada nebelieju po Ijano mirties.

– Paleisk! – daužau kumščiais jam nugarą.

– Sakei, nesijuoksi!

Po šito mane dar labiau suima juokas. Aš taip kvatojuos ir leidžiu tokius keistus garsus, kad nė pati nežinojau gebanti juos skleisti.

– Endriau, labai prašau! Paleisk mane!

Pro marškinėlius pirštais įsikertu jam į nugarą.

Pagaliau po kojomis pajuntu žemę. Pažvelgiu į jį ir liaujuosi kvatojusis, nes noriu, kad jis su manim pasikalbėtų. Negaliu leisti jam palikti tėvo.

Bet jis prabyla pirmas:

– Aš gi sakiau, kad negaliu verkti prie tėvo.

Švelniai paliečiu jam ranką.

– Tada neverk, tik pabūk prie jo.

– Negaliu pasilikti, Kemrina.

Jis įdėmiai žiūri man į akis, ir iš jo žvilgsnio suprantu, kad ne mano valioje jį perkalbėti.

– Dėkoju, kad bandai man padėti, bet šito padaryti aš vis tiek neįstengsiu.

Nenoriai, bet linkteliu.

– Gal kada nors mūsų kelionėje, kuriai tu pasirašei, mes ir galėsime vienas kitam papasakoti tai, ko dabar nedrįstam sakyti, – ištaria jis, o širdis, išgirdus jo balsą, kažkodėl keistai sutvaksi.

Krūtinėje kažkas suplazdena, čia pat, tarp krūtų, iškart po krūtinkauliu.

Endrius žvaliai man šypsosi, žalios dailios formos akys spindi švelnių bruožų veide.

Jis išties įspūdingas…

– Na, tai ką nusprendei? – klausia jis, stovi sukryžiavęs rankas ir smalsiai žiūri į mane. – Ką man daryti? Pirkti tau lėktuvo bilietą ar vis tik nusprendei keliauti autobusu į Teksasą, į Niekur?

– Ar tu tikrai nori keliauti su manim?

Negaliu patikėti savo ausimis, tuo, ką girdžiu, o tuo pačiu ir labai trokštu, kad tai būtų tiesa. Sulaikiusi kvapą laukiu jo atsakymo.

Šyptelėjęs jis taria:

– Taip, tikrai noriu.

Plazdenimas krūtinėje staiga virsta kunkuliavimu, mano veidą nušviečia plati šypsena ir aš dar ilgai negaliu jos suvaldyti.

– Tik aš turiu vieną didelį nusiskundimą, – taria jis ir pakelia pirštą.

– Kokį?

– Man baisiai nepatinka važiuoti tuo sumautu autobusu.

Tyliai prunkšteliu, išdrįstu mintyse prisipažinti, kad tai ir man nepatinka.

– O kaip tuomet keliausime?

Jis šypteli puse lūpų ir sako:

– Galime važiuoti mano automobiliu. Aš vairuosiu.

Net nesudvejojusi atsakau:

– Gerai.

– Gerai? – nustemba jis ir nutyla. – Ir viskas? Sėsi į mašiną su vaikinu, kurio beveik nepažįsti, ir tikėsi, kad jis tavęs neišprievartaus kur pakely? Man regis, mes apie tai jau kalbėjom, ką?

Pakreipiu į šoną galvą ir sukryžiuoju ant krūtinės rankas.

– Argi būtų kitaip, jei būtume susipažinę kur nors bibliotekoje, o po dienos kitos sutikčiau viena važiuoti su tavim automobiliu? – Paskui kryptelėjusi galvą į kitą pusę kalbu toliau: – Visi pradeda draugauti nuo pažinties, Endriau, bet ne kiekvienam lemta susipažinti su žmogum, kuris išgelbėja tave nuo prievartautojo, o paskui – kone tą patį vakarą – dar nusiveža aplankyti savo mirštančio tėvo. Mano galva, tu pasitikėjimo testą išlaikei jau gerokai anksčiau.

Šyptelėjęs kaire puse lūpų jis nutraukia mano nuoširdų prisipažinimą ir taria:

– Vadinasi, šita kelionė buvo mūsų pasimatymas?

– Kas? – prajunku. – Ne! Čia tik palyginimas.

Suprantu, kad jis pastebi mano nukaitimą, todėl skubu nukreipti kalbą kitur, kad nematytų mano kaistančių skruostų.

– Juk žinai, ką turiu omeny.

Jis šypsosi.

– Taip, žinau, bet tu man esi skolinga „draugišką“ vakarienę su geru kepsniu.

Tardamas žodį „draugišką“ suklapsi dviem abiejų rankų pirštais, parodydamas kabutes. Šypsena ir toliau nedingsta nuo jo veido.

– Taip, skolinga, prisipažįstu.

– Vadinasi, sutarta, – sako jis, paima mane už parankės ir veda į taksi, laukiantį prie automobilių aikštelės. – Paimsime iš stoties tėvo automobilį, užlėksim trumpam į jo namus, aš paimsiu keletą daiktų ir leisimės į kelią.

Endrius atidaro užpakalines taksi dureles ir įsodina mane pirmą, paskui pats įsliuogia šalia ir užtrenkia.

Taksi išvažiuoja iš aikštelės.

– Oi, pirmiausia turbūt reikėtų susitarti dėl kelių pagrindinių taisyklių.

– Šit kaip? – atsisuku į jį ir smalsiai žiūriu. – Kokios tos taisyklės?

Jis šypsosi.

– Pirmoji: mano automobilis, mano ir muzika. Tikiuosi, smulkiau aiškinti nereikia.

Užverčiu aukštyn akis.

– Vadinasi, turėsiu sėdėt šalia tavęs vienam automobily ir visą laiką klausytis klasikinio roko?

– Niekis, priprasi.

– Visą vaikystę teko klausytis klasikinio roko ir vis tiek nepripratau.

– Antroji, – sako jis ir iškelia du pirštus, visai nekreipdamas dėmesio į mano priekaištą. – Turėsi daryti viską, ką liepsiu.

Staigiai lošteliu atgal ir suraukusi kaktą atšaunu:

– Ką? Kokią nesąmonę čia sumąstei?

Jis šypsosi dabar nuo ausies iki ausies.

– Sakei, kad manim pasikliauji, tad teks pasikliauti iki galo.

– Na, tau teks man paaiškinti smulkiau. Aš rimtai, be juokų.

Jis atsilošia ant sėdynės ir suneria pirštus tarp savo ilgų, laibų kojų.

– Prisiekiu, neliepsiu daryti nieko blogo, nepadoraus, pavojingo ar nepriimtino.

– Vadinasi, tu neprašysi manęs pačiulpti pimpio už penkis šimtus žalių ir panašiai?

Endrius atkragina galvą ir skaniai juokiasi. Vairuotojas nejaukiai pasimuisto priekinėje sėdynėje. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebiu, kaip jis nuduria akis į šalį, kai aš pažvelgiu į jį.

– Ne, tikrai nieko panašaus. Prisiekiu, – vis dar juokiasi jis.

– Gerai, o ką tu man gali liepti daryti?

Šita jo mintis man kelia baisų įtarimą. Prisipažįstu, aš juo tikrai pasitikiu, bet vis tiek man truputėlį baugu, kad kokį rytą neatsibusčiau su pripieštais ant veido ūsais.

Jis paplekšnoja man per šlaunį ir nuramina:

– Kad būtų ramiau, pasakysiu, jog tu galėsi pasiųsti mane velniop, jeigu tau tai nepatiks, bet, manau, taip neatsitiks, nes aš iš tiesų noriu tau parodyti, kaip reikia gyventi.

Oho, šitai mane tikrai išmuša iš vėžių. Jis kalba visai rimtai: jo žodžiuose nė kruopelytės humoro ir aš dar kartą pasijuntu jo apžavėta.

– Kaip reikia gyventi?

– Per daug klausinėji.

Jis darsyk paplekšnoja man per šlaunį ir patraukęs ranką nuleidžia sau tarp kelių.

– Žinai, jeigu susikeistume vietomis, tai ir tu klausinėtum nė kiek ne mažiau už mane.

– Galbūt.

Nusijuokiu puse lūpų.

– Tu labai keistas žmogus, Endriau Perišai, bet aš vis tiek tavim pasikliauju.

Jo šypsena kaskart darosi vis šiltesnė, jis atremia galvą į sėdynės viršų ir žiūri į mane.

– Daugiau taisyklių nebus? – klausiu.

Jis trumpam susimąsto ir kramtydamas žandą iš vidaus sako:

– Ne, – pakreipia galvą ant šono. – Lyg ir visos.

Dabar mano eilė.

– Ką gi, aš irgi turiu keletą taisyklių.

Jis smalsiai kilsteli galvą, bet rankos su sunertais pirštais vis tiek lieka ant pilvo.

– Gerai, varyk, – paragina šypsodamasis, pasirengęs išklausyti viską, ką ketinu jam pasakyti.

– Pirmoji: jokiomis aplinkybėmis nedrįsk lįsti man į kelnaites. Nesvarbu, kad esu tavo draugė ir pasižadu toliau tokia likti – Dieve, nieko kvailesnio dar nesu iškrėtusi, – iš anksto noriu tave įspėti, kad manęs į lovą neparversi ir aš tavęs niekada nepamilsiu (dabar jis šypsosi nuo ausies iki ausies ir mane tai labai trikdo) , nieko panašaus. Aišku?