Дж. Редмирски - Beveik niekada

Endrius jį paleidžia ir vyras sudrimba ant žemės. Išgirstu, kaip jo galva žnekteli į grindų plyteles. Endrius stovi pasilenkęs virš jo, turbūt laukia, ar tas nesumanys keltis, bet jo laikysena ir įsiūčio iškreiptas veidas gąsdinamai sulaukėję, jis be gailesčio žiūri į sąmonės netekusį vyrą.

Vos atgaudama kvapą tariu jam:

– Endriau, kaip tu?

Jis ūmai atsikvoši ir staigiai grįžteli į mane.

– Ką?

Prisimerkęs pakrato galvą ir, netikėdamas tuo, ką išgirdo, priėjęs prie manęs klausia:

– Kaip aš ? Kas čia per klausimas?

Tvirtai suėmęs virš alkūnių įdėmiai žiūri man į akis ir sako:

– Kaip tu? Ar sveika?

Bandau nusukti akis į šalį, nes įdėmus jo žvilgsnis tiesiog nepakeliamas, tačiau jis seka akimis mano veidą ir papurtęs priverčia atsisukti.

– Taip… Man viskas gerai, – pagaliau išstenu. – Labai tau ačiū.

Endrius priglaudžia mane sau prie kietos it akmuo krūtinės ir rankomis apkabina nugarą, taip suspaudžia, kad vos begaliu kvėpuoti.

– Reikia iškviesti policiją, – sako atsiplėšdamas.

Aš linkteliu, jis suima mane už rankos ir išsivedęs iš tualetų nusitempia niūriu koridorium į lauką.

Kol atvyksta policija, to vyro jau ir pėdos ataušusios.

Mudu su Endriumi nusprendžiam, kad jis tikriausiai dėjo į kojas, vos tik mes išėjom. Turbūt išsmuko pro kitas duris, kai Endrius kalbėjo telefonu. Abu su Endriumi apibūdinam užpuoliką ir pateikiam policijai parodymus. Policininkai pagiria Endrių – labai jau paviršutiniškai – už tai, kad laiku sutramdė užpuoliką, bet šis, regis, visai nenori leistis su jais į gilesnes šnekas.

Mano autobusas į Teksasą išvyko prieš dešimt minučių, ir štai aš vėl įstringu Vajominge.

– Regis, traukei į Aidahą? – sako Endrius.

Netyčia išsprūdo, kad „autobusas į Teksasą“ tiesiog išvažiavo be manęs.

Sukryžiuoju kojas ir imu nevalingai kramtyti apatinę lūpą. Sėdime priešais lauko duris stotyje ir pro didelius langus stebime įeinančius ir išeinančius keleivius.

– Na, dabar traukiu į Teksasą, – tariu jam, nors gerai žinau, kad įkliuvau, ir jaučiu, kad netrukus vis tiek turėsiu atskleisti jam tiesą. – O tu, man regis, nuvažiavai taksi? – bandau nukreipti kalbą kitur.

– Taip, – sako jis,– bet neužkalbėk man dantų, Kemrina. Kodėl nusprendei nebevažiuoti į Aidahą?

Atsidūstu. Žinau, kad jis nesiliaus klausinėjęs tol, kol išpeš atsakymą, todėl pasiduodu.

– Aidahe aš neturiu jokios sesers, – prisipažįstu. – Tiesiog keliauju, ir tiek. Ką čia pridursi.

Girdžiu, kaip jis šalia manęs irzliai atsidūsta.

– Visada yra ką pridurti. Pabėgai iš namų?

Galiausiai pakeliu į jį akis.

– Ne, aš ne pabėgėlė. Ne iš namų pabėgusių nepilnamečių prasme.

– Tuomet kokia?

Gūžteliu pečiais.

– Tiesiog norėjau trumpam palikti namus.

– Vadinasi, vis tiek pabėgai iš namų, ar ne?

Giliai kvėpteliu oro ir pažvelgiu į jo įdėmias skvarbias žalias akis.

– Aš ne pabėgau, o tiesiog išėjau iš namų.

– Ir viena sėdai į autobusą?

– Taip, – tas kamantinėjimas jau pradeda mane erzinti.

– Turėsi man plačiau viską paaiškinti, – atkakliai pareiškia jis.

– Klausyk, aš tikrai labai tau dėkinga už tai, ką tu dėl manęs padarei, tikrai, bet nemanau, kad išgelbėjęs man gyvybę turi teisę kištis į mano asmeninius reikalus.

Jo veide šmėsteli vos pastebima užgauto žmogaus grimasa.

Staiga man pasidaro negera, bet tiesa ta, kad aš neprivalau jam ko nors pasakoti.

Jis nutyla ir žiūri prieš save, užsikelia koją ant kojos.

– Kai Kanzase įlipau į autobusą, iškart pastebėjau tą šmikį nuolat žvilgčiojantį į tave, – prabyla jis ir aš suklustu. – Tu to nematei, o aš mačiau, todėl ėmiau jį stebėti.

Jis vis dar į mane nežiūri, bet aš sėdžiu atsisukusi į jį ir nenuleidžiu akių, kol jis aiškina.

– Mačiau, kaip jis prieš mane įsėdo į taksi ir nuvažiavo, ir tik tada supratau, kad jau galiu palikti tave čia ir išvažiuoti. Bet pakeliui į ligoninę mane ėmė graužti bloga nuojauta. Paprašiau vairuotojo išleisti mane prie restorano, kur užėjau pavalgyti. Bet vis tiek negalėjau rasti sau vietos.

– Pala, – skubiai jį nutraukiu, – tu nenuvažiavai į ligoninę?

Jis atsisuka į mane ir sako:

– Ne. Supratau, kad jeigu nuvažiuosiu, – ir jis vėl nuduria akis prieš save, – negalėsiu išmesti iš galvos blogos nuojautos, kurią visąlaik jaučiau, ir negalėsiu ramiai žiūrėti į merdintį tėvą.

Viską suprantu, bet nieko jam nesakau.

– Taigi nuvažiavau į tėvo namus ir pasiėmiau jo automobilį, apsukau kelis ratus po miestą, ir kai jau nebegalėjau ilgiau tverti, sugrįžau čia. Sustojau kitoj gatvės pusėj ir laukiau. Žinoma, kur buvęs, kur nebuvęs, privažiavo taksi ir iš jo išlipo tas šmikis.

– Kodėl neužėjai į stotį, užuot laukęs automobilyje?

Jis susimąstęs žiūri žemyn.

– Nenorėjau išgąsdinti tavęs.

– Kodėl aš būčiau tavęs išsigandus? – susivokiu jam besišypsanti.

Endrius žiūri tiesiai į mane ir aš matau, kaip į jo veidą palengva sugrįžta ta žaisminga, valiūkiška šypsena.

Endrius skėsteli delnais į viršų ir taria:

– A… nepažįstamas vaikinas, su kuriuo važiavai vienam autobuse, staiga po kelių valandų sugrįžta ir prisėda šalia tavęs? – Suraukia kaktą ir kalba toliau: – Tai beveik taip pat baugu, kaip ir išgirsti prašymą pačiulpti pimpį už penkis šimtus dolerių, tiesa?

Nusijuokiu:

– Ne, man taip visai neatrodo.

Jis bando paslėpti šypseną, bet pasiduoda.

– Ką dabar darysi, Kemrina?

Jo veidas vėl rimtas ir manęs jau nebeima juokas. Papurtau galvą ir prisipažįstu:

– Nežinau. Turbūt teks laukti čia kito autobuso į Teksasą. Sėsiu į jį ir išvažiuosiu.

– Kodėl į Teksasą?

– O kodėl ne?

– Rimtai?

Plekšteliu delnais sau per šlaunis.

– Nes namo aš dar nenoriu!

Mano proveržis jo visai nenustebina.

– Kodėl tu dar nenori grįžti namo? – ramiai ir įdėmiai klausia jis. – Verčiau geruoju prisipažink, nes aš vis tiek nepaliksiu tavęs vienos šitoj stoty, juo labiau po to, kas ką tik įvyko.

Ryžtingai susidedu ant krūtinės rankas ir įsistebeiliju priešais save.

– Spėju, kad tau teks ilgai laukti, kol įsėsiu į autobusą.

– Ne, aš turiu omeny, kad niekur nepaleisiu tavęs vienos. Nei į Teksasą, nei į tą sušiktą Aidahą. Niekur. Tai pavojinga, o tu, kaip matau, esi protinga mergina, tad padarysime štai kaip…

Keliskart suklapsiu akimis, nes mane nustebina jo autoritetingas balso tonas.

Endrius kalba toliau:

– Palauksiu čia su tavimi iki ryto. Per tą laiką tu galėsi apsispręsti, ar leisi man nupirkti tau lėktuvo bilietą skristi namo, arba gali paskambinti kam nors, kas atskris čia ir parsiveš tave atgal. Rinkis, kas labiau prie širdies.

Žvelgiu į jį kaip į pamišėlį.

Jo žvilgsnis man byloja: kalbu visai rimtai.

– Į Šiaurės Karoliną aš negrįšiu.

Endrius pašoka nuo kėdės ir atsistoja prieš mane.

– Gerai, tuomet važiuosime kartu.

Sumirksiu. Žvelgiu į jo gilias akis, dailiai lenktus skruostikaulius, kurie žiūrint šiuo kampu atrodo dar aštresni, o žvilgsnis – atšiauresnis. Per kūną pereina šiurpuliukai.

– Nesąmonė, – bandau nuleisti juokais, bet žinau, kad jis kalba rimtai, ir todėl gerokai griežčiau klausiu:

– O kaip tavo tėvas?

Jis sugriežia dantimis, o įdėmus žvilgsnis tampa dar nelaimingesnis.