Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Na, Kemrina… – prabyla jis ir žiūri į mane, lyg norėtų išgirsti mano pavardę.

– Benet, – šypsodamasi pasufleruoju ir sulaužau savo pačios taisyklę.

– Ką gi, Kemrina Benet, buvo malonu susipažinti su tavimi kelionėje į niekur. – Jis pasitaiso ant pečių kuprinės dirželius ir susikiša rankas į džinsų kišenes. Matau, kaip įsitempia rankų raumenys. – Tikiuosi, surasi tai, ko ieškai.

Stengiuosi šypsotis ir man tai pavyksta, tačiau jaučiu, kad mano veidas ne tiek šypsosi, kiek raukiasi.

Ant vieno peties pasitaisau rankinuką, ant kito – permesto kelionkrepšio rankeną, ir bejėgiškai nuleidžiu abi rankas prie šonų.

– Man irgi buvo malonu su tavim susipažinti, Endriau Perišai, – ištariu, nors to sakyti ir nenoriu. Noriu, kad jis dar su manim pavažiuotų. – Jei nieko prieš, gal galėtum padaryti vieną gerą darbą?

Mano prašymas sužadina jam smalsumą ir jis krypteli galvą į šoną.

– Žinoma. Kas tai būtų? Ar kartais ne kokia intymi paslauga?

Skruostuose išryškėja gilios duobutės, o dailios lūpos ima riestis šypsniui.

Nusijuokiu ir nuraudusi nudelbiu akis į žemę, bet tai trunka neilgai, nes mano prašymas ne iš lengvųjų. Nutaisiusi veide malonią miną pakeliu į jį akis su užuojauta.

– Jeigu tavo tėvas neišgyvens, – tariu aš, o jo veidas ūmai surimtėja, – leisk sau išsiverkti, gerai? Pati bjauriausia savijauta gyvenime būna tada, kai negali išsiverkti, nes tuomet… viskas ima atrodyti gerokai juodžiau.

Jis ilgai ir įdėmiai žiūri į mane, paskui linkteli. Akių gelmėse žybteli vos matoma dėkinga šypsenėlė. Ištiesiu jam ranką atsisveikinti, ir jis padaro tą patį, tik kiek ilgiau užlaiko manąją delne, paskui prisitraukęs apkabina. Aš taip pat jį smarkiai apkabinu, manyje kirba didžiulis noras prisipažinti, kad bijau likti viena, bet žinau, kad negaliu to padaryti.

Susiimk, Kemrina!

Jis paleidžia mane iš glėbio, paskutinį kartą padovanoja man tą šypseną, prie kurios aš taip greitai pripratau, ir apsisukęs nueina. Stoviu terminale gal visą amžinybę ir negaliu net kojų pajudinti. Matau, kaip jis įšoka į taksi, ir žiūriu, kol automobilis dingsta man iš akiračio.

Štai aš ir vėl viena. Už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Nei tikslo, nei krypties, nei konkrečių ketinimų. Na, gerai nebent tai, kad leidausi į kelionę, apie kurią anksčiau nebūčiau nė išdrįsusi pagalvoti. Ir dar aš labai bijau. Bet privalau susiimti. Privalau, nes man reikia pabūti vienai, atsiplėšti nuo to, kas liko namie, kas kaip tik ir privertė mane taip pasielgti.

Pagaliau atsitokėju ir pasitraukusi nuo didžiulių panoraminių stoties langų susirandu, kur atsisėsti. Iki kito mano autobuso į Aidahą – keturių valandų pertrauka, todėl reikia sugalvoti, kuo užsiimti, kad greičiau prabėgtų laikas.

Pirmiausia patraukiu prie užkandžių ir gėrimų automatų.

Įmetusi į skylutę kelias monetas jau rengiuosi spausti E4 mygtuką prie javainių batonėlių – vienintelio sveiko užkandžio visam aparate, – bet staiga mano pirštas apsuka ratą, nuspaudžia D4 ir vingiuotu kanalu į aparato apačią nukrenta bjaurus riebus ir itin saldus šokoladinis batonėlis. Patenkinta pasiimu iškritusį nesveiko maisto davinį ir patraukiu prie gazuotų gėrimų aparato, pakeliui praeidama pro tą, kuriame sudėti geriamo vandens ir sulčių buteliukai. Iš antrojo pasiimu dantų emalį ėdančio, pilvą pučiančio limonado skardinėlę.

Endrius manimi didžiuotųsi.

Po galais! Liaukis galvojusi apie tą Endrių!

Nešina nesveiko maisto užkandžiais susirandu laisvą kėdę ir atsisėdusi pradedu laukti.

Keturių valandų pertrauka ištįsta į šešių. Per vietos garsiakalbį pranešama, kad mano autobusas dėl techninių gedimų vėluos porą valandų. Stoties salėje nuvilnija nepatenkintų keleivių balsai.

Še tai tau. Nežinia kokiam pasaulio pakrašty įstrigau autobusų stoty ir galbūt teks praleisti čia naktį, susirangius vaisiaus poza ant kietos plastikinės kėdės, ant kurios net sėdėti nepatogu.

Arba galiu eiti ir nusipirkti bilietą į kitą miestą.

Tikrai! Taip ir padarysiu!

Gaila, kad anksčiau nesusiprotėjau ir tuščiai gaišau čia šešias valandas. Tarsi kas būtų spragtelėjęs galvoje mygtuką ir privertęs susivokti, kad nebūtina keliauti į Aidahą vien dėl to, kad iš anksto nusipirkau ten bilietą.

Čiumpu nuo gretimos sėdynės krepšį ir rankinuką, užsimetu abu ant pečių ir žingsniuoju per stotį pro nepatenkintus keleivius, kurie, akivaizdu, neturi tokio pasirinkimo kaip aš. Pasuku tiesiai prie bilietų kasų.

– Mes jau užsidarom, panele, – kitapus langelio taria man bilietų pardavėja.

– Palaukit, labai prašau! – sušunku ir beviltiškai abiem rankom užsikniaubiu ant prekystalio. – Man reikia bilieto. Bet kur. Labai prašau. Jūs padarytumėte man didžiulę paslaugą!

Senyva moteriškė garbanotais plaukais suraukia nosį ir kurį laiką kramtydama žandą galvoja. Paskui atsidususi pabarškina per kelis kompiuterio klavišus.

– Oi, labai jums ačiū! – sušunku. – Jūs tiesiog nuostabi! Dėkui!

Moteris pabaltakiuoja į mane.

Nutraukiu nuo peties rankinuką, užmetu ant prekystalio ir suskantu ieškoti jame nedidelės, užtrauktuku užsegamos piniginės.

– Kur važiuosit? – klausia moteris.

Na va. Ir vėl tas nelemtas klausimas. Mano akys puola ieškoti po prekystalį kokio nors ženklo, kaip tąsyk kepta bulvė Šiaurės Karolinos stotyje, tačiau nieko tinkamo nematau. Moteris akivaizdžiai pradeda ant manęs pykti, ir aš susijaudinusi puolu raginti save greičiau apsispręsti.

– Panele! – giliai atsidususi šūkteli moteris. Paskui dirsteli į laikrodį ant sienos. – Mano darbas baigėsi prieš penkiolika minučių. Labai norėčiau kuo greičiau lėkti namo vakarieniauti.

– Oi, labai jūsų atsiprašau.

Ištraukiu iš piniginės kreditinę kortelę ir paduodu jai.

– Į Teksasą, – ištariu nedrąsiai, bet paskui įsitikinu, kad taip ir norėjau pasakyti. – Taip, duokit bilietą į bet kokį miestą Teksase.

Moteris kilsteli negražų rausvą antakį.

– Pati nežinot, kur jums reikia?

Energingai palinksiu galva.

– Žinau, bet man reikia bilieto į autobusą, kuris išvyksta į Teksasą artimiausiu metu.

Nusišypsau jai per stiklą vildamasi, kad ji patikės mano melu, ir neprašys, kilus įtarimui, parodyti vairuotojo pažymėjimo.

– Laukiu čia jau šešias valandas. Tikiuosi, mane suprantat.

Ji ilgai ir grėsmingai žiūri į mane, paskui paima iš mano rankos kreditinę ir vėl ima maigyti klaviatūrą.

– Kitas autobusas į Teksasą išvyksta po valandos.

– Puiku! Perku bilietą! – sušunku nespėjus jai nė pasakyti, į kokį miestą Teksase jis važiuoja.

Nesvarbu. Ji taip skuba kuo greičiau parlėkti namo, kad nė nesusimąsto, kodėl man tai nerūpi. Labai gerai, kad nė vienai iš mūsų tai nė motais.

Pasiimu savo naująjį bilietą ir įsidedu į rankinuką šalia senojo, o kasos langelis man už nugaros užsidaro, laikrodžiui rodant penkias minutes po devintos vakaro, ir aš pajuntu širdyje palengvėjimą. Grįždama į savo vietą laukimo salėje, rankinuke susirandu telefoną ir pasitikrinu, ar nėra praleistų skambučių ar žinučių. Dukart skambino mama, abu kartus paliko po balso pranešimą, o iš Natali vis dar nieko.

– Mažule, kur tu? – klausia mama, kai jai paskambinu. – Skambinau Natali, maniau, nakvoji pas ją, bet ir ji neatsiliepia. Ar tau viskas gerai?

– Taip, mama, kuo puikiausiai. – Vaikštau prieš savo kėdę su telefonu prie dešiniosios ausies. – Nusprendžiau aplankyti savo seną draugę Aną iš Virdžinijos. Pagyvensiu truputėlį pas ją. Nebijok, man viskas gerai.