Дж. Редмирски - Beveik niekada

Taigi, aha, modelio darbas.

Po galais, jei atvirai, tai aš to darbo nė neieškojau. Toks šūdas manęs nė kiek nevilioja. Vieną kartą tiesiog sėdėjau Eidano bare ir mane – gerokai prisiliuobusį – pastebėjo pora gražių veidelių ieškančių agentų. Na, ko gero, jiems buvo nė motais, kad tuokart buvau prisilakęs kaip kiaulė, nes jie įbruko man savo vizitinę ir pasiūlė nemažą sumelę vien už tai, kad pasirodyčiau jų agentūroje Niujorke. Tris savaites bergždžiai glostęs akimis sumaltą sumaitotą „Camaro“ ir gailėdamasis to, ką pridirbau, galiausiai nusprendžiau: o kodėl nepabandžius? Vienas čekis vien už tai, kad jiems pasirodysiu, atpirks man visas skardų remonto išlaidas. Taigi ėmiau ir nuvažiavau. Ir nors pinigų, kuriuos man sumokėjo už kelis reklaminius plakatus, užteko iš pagrindų suremontuoti mašiną, vis dėlto penkiasdešimties tūkstančių dolerių kontrakto, kurį man pasiūlė „LL Elite“, aš atsisakiau, nes, kaip jau minėjau, strakalioti prieš kamerą su vienais apatiniais – ne mano būdas užsidirbti duoną. Jau ir taip, kad juos galas, po tų kelių pasistaipymų, už kuriuos sumokėjo, jaučiausi kaip purvais apdrabstytas. Taigi pasielgiau taip, kaip elgtųsi kiekvienas mėsą valgantis ir alų geriantis vyrukas, o kad atrodyčiau dar vyriškesnis, pasidariau kelias tatuiruotes ir įsidarbinau garaže mechaniku.

Visai ne tokios man tėvas troško ateities, bet, kitaip nei mano broliai, aš jau nuo vaikystės žinojau, kad pats turiu susikurti ir ateitį, ir gyvenimą, ir niekas negali priversti manęs pasirinkti tokio gyvenimo kelio, koks man ne prie širdies. Studijas koledže mečiau iškart po to, kai supratau, kad mokausi ne to, kas man patinka.

Kodėl žmonės trokšta, kad kiti darytų taip, kaip jie nori?

Aš tikrai ne toks. Iš gyvenimo trokštu tik vieno. Nei pinigų, nei šlovės, nei fotošopu pagražinto plakato ant stendo Taims aikštėje, nei koledže įgyto išsilavinimo, iš kurio man bus naudos, kaip iš ožio pieno. Na, gal ir pats gerai nežinau, ko tiksliai trokštu, bet kažkur giliai širdyje tas jausmas vis tiek yra. Kol kas jis dar snaudžia. Bet, kai reikės, jis tikrai atbus.

– Autobusu? – netiki Eidanas.

– Taip, – patvirtinu. – Atvažiuosiu autobusu. Man reikia pagalvoti.

– Endriau, tėvas gali tavęs ir nebesulaukti, – sako jis, o balse girdėti susivaldymas. – Aš rimtai, broli.

– Pakalbėsim, kai atvažiuosiu.

Nykščiu nekantriai braukau per telefono išjungimo mygtuką.

Ko gero, iš dalies gal ir norėčiau, kad tėvas numirtų man nespėjus pas jį nuvažiuoti, nes gerai žinau, kad išskysiu kaip boba, jeigu jis atiduos galus prie manęs. Juk tai mano tėvas; žmogus, kuris mane užaugino ir tapo man pavyzdžiu. O jis man draudžia verkti. Visados klausiau jo ir vykdžiau kiekvieną jo paliepimą. Kaip pareigingas ir pavyzdingas sūnus, kokiu visąlaik dėjausi esąs, turėsiu tvardytis iš paskutiniųjų ir ryti ašaras, nes jis man uždraudė verkti. Bet dar aš žinau tai, kad slėpdamas ašaras pažadinsiu šimtąkart pražūtingesnį jausmą.

Nenoriu, kad mano gyvenimas baigtųsi taip, kaip mano automobilio.

Vienas kelioninis krepšys su švarių skalbinių pakaita, dantų šepetėliu, mobiliuoju telefonu ir MP3 grotuvėliu, prikimštu mano mėgstamiausių klasikinio roko dainų – dar vienas tėvo išugdytas bruožas: „Ta naujų laikų muzika, kurios dabar klausosi vaikai, sūnau, yra grynas šūdas, – kasmet kartodavo man tėvas. – Dieve, užleisk geriau „Led Zeppelin“!“ Prisipažinsiu, tikrai nespjaudžiau į šiuolaikinę muziką, kaip mokė tėvas. Juk turiu galvą ant pečių, tiesa? Tačiau vis tiek augdamas gavau nemažą klasikinio roko dozę ir tuo labai didžiuojuosi.

– Mama, man jų neprireiks.

Ji grūda man į užtraukiamą polietileninį maišelį gal dešimt pakelių šlapių servetėlių rankoms valyti. Ji labai bijo mikrobų.

Jau nuo šešerių aš įpratęs gyventi tarp Teksaso ir Vajomingo. Galiausiai supratau, kad Teksase man maloniau dėl šiltos Golfo srovės ir vasarinių karščių. Jau ketveri metai gyvenu nuosavam bute Galvestone, bet vakar mama išsiprašė, kad likčiau nakvoti pas ją. Ji žino, kaip myliu tėvą ir koks impulsyvus galiu būti įskaudintas ar smarkiai supykęs. Pernai teko nakvoti policijos areštinėje už tai, kad kone negyvai subaladojau Dareną Ebsą vien dėl to, kad jis nemandagiai prie manęs kumštelėjo savo draugę. O kai amžiams užmigdžiau savo geriausią draugą, šunį Maksimą, nes jis sirgo hiperemine širdies liga, taip įnirtingai liejau emocijas į už namo augantį medį, kad siaubingai susižalojau rankas.

Iš prigimties nesu žiaurus, nebent tik kokiems mulkiams, o kartais ir pats sau.

– Autobusuose labai nešvaru, – sako motina, dėdama į kelionkrepšį maišelį su servetėlėmis. – Kartą, dar prieš susipažindama su tavo tėvu, važiavau autobusu ir paskui visą savaitę sirgau.

Su ja geriau nesiginčyti. Neverta.

– Niekaip nesuprantu, kodėl nenori skristi lėktuvu? Nespėtum nė mirktelėti ir jau būtum vietoj.

– Mama, – pakšteliu jai į skruostą, – man tiesiog taip reikia. Turbūt tai likimas ar dar kas.

Antruoju savo sakiniu netikiu, bet jaučiu, kad galiu bent šitaip ją nuraminti, nors ji puikiai žino, kad vynioju ją apie pirštą. Priėjęs atsidarau spintelę ir išsiimu iš dėžutės du rudojo cukraus ir cinamono pyragėlius, sumetu juos į kelionkrepšį.

– Ką žinai, gal lėktuvas suduš.

– Visai nejuokinga, Endriau.

Piktai dėbteli į mane. Šypsodamas spusteliu jai pečius.

– Viskas bus gerai. Ir tėtį suspėsiu pamatyti, kol jis… – balsas nuslopsta.

Mama tvirtai apkabina mane ir suspaudžia. Smarkiau nei aš ją.

Kol atvykstu į Kanzasą, jau abejoju, ar tik nebus mamos teisybė. Tikėjausi, kad ilga kelionė išeis man į naudą, kad galėsiu surikiuoti mintis, pravalyti galvą ir pamąstyti, ką reiks daryti, kai tėvo nebebus. Nes tada tikrai viskas bus kitaip. Juk visados gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai miršta tau artimas žmogus. Negali iš anksto pasiruošti tokiems pokyčiams, kad ir kaip stengtumeisi ką nors padaryti.

Aiškus lieka tik vienas klausimas – kas bus kitas?

Suprantu, kad man bus sunku pažvelgti mamai į akis…

Sakyčiau, kelionė autobusu man buvo daugiau provokacija, nei prasmingas noras surikiuoti mintis. Galėjau susiprasti, kad man ne į naudą laikas, praleistas mąstant. Jau dabar aišku, kad gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos, o aš pats bandau kaip nors atverti sau akis: kodėl aš gyvenu? Kokia mano gyvenimo prasmė? Ką, po galais, aš čia išdarinėju? Na, nepajutau nei kokių proto plykstelėjimų, nei spoksojau pro langą, paskendęs mintyse lyg kokio dramatiško filmo kadre, kai staiga kai kas paaiškėja. Šio filmo fone skamba „Alice in Chains“ atliekama daina „Ar…“, o tai ne ta daina, kuri gali apšviesti protą.

Autobuso vairuotojas jau rengiasi uždaryti duris, bet aš prišoku prie jų, ir jis mane pamato.

Ačiū Dievui. Gal autobuse galėsiu bent kiek pamiegoti – čia daug laisvų vietų.

Traukiu į autobuso galą, kur esu nusižiūrėjęs dvi laisvas vietas už dailios šviesiaplaukės, neabejotinai dar nepilnametės, merginos. Paprastai aš iš tolo vengiu nepilnamečių, o ypač po to karto, kai vos nepakabinau mažvaikės, su kuria susipažinau „Dairy Queen“ greito maisto restorane. Sakėsi esanti devyniolikos, bet aš vėliau sužinojau, kad jai tik šešiolika, o jos tėtušis atlėkė į baseiną, kuriame mes plaukiojome, ir vos mirtinai manęs nesubaladojo.

Kartą mano tėvas teisingai pasakė:

– Šiais laikais, vaike, sunku pasakyti, ar jai dvylika, ar dvidešimt. Turbūt valdžia ko nors pripila į geriamą vandenį… Žiūrėk, būk atsargus, kai sumanysi verstis paną į lovą.