Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Ačiū, – padėkoju.

Atsistojęs ir eidamas į savo vietą jis dar gunkteli virš laisvos sėdynės ir paklausia:

– Beje, kur trauki?

– Į Aidahą.

Šviesiai žalios akys maloniai žybteli, ir jis šyptelėjęs sako:

– O aš traukiu į Vajomingą. Vadinasi, teks drauge važiuoti keliais autobusais.

Po šių žodžių jo besišypsantis veidas dingsta man už nugaros.

Negaliu neigti – jis žavus. Trumpai kirpti suvelti plaukai, įdegusios rankos, dailūs skruostikauliai, žavios duobutės, o jo velniška šypsena taip traukia mano žvilgsnį, kad net ir norėdama negaliu atplėšti nuo jo akių. Deja, esmė ta, kad jis man visai nepatinka. Man nieko nereikia. Jis tik pakeleivis, važiuojantis tuo pačiu autobusu į niekur. Aš nė už ką nesirengiu susidėti su tokiais perėjūnais. Net jeigu jis ir būtų normalus, jeigu pažinočiau jį nors ir pusę metų, vis tiek to nedaryčiau. Niekaip ir niekada.

Nesibaigianti kelionė per Kanzasą truko ilgiau nei tikėjausi. Turbūt niekada nesusimąsčiau, kokios didelės mūsų valstijos. Žiūri į žemėlapį ir matai tik nedidelius keistos formos stačiakampius su siauromis it venos linijomis. Net Teksasas žemėlapyje atrodo itin mažas, o keliaudamas lėktuvu susidarai klaidingą nuomonę, kad iki kitos valstijos tik valanda kelio. Po pusantros valandos mano užpakalis ir nugara sustabarėja, regis, kaip kieti suvytę mėsos gabalai. Nuolat muistausi kėdėje, ieškodama patogesnės padėties, kad galėčiau atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet šitaip tik dar labiau paskausta kitos kūno dalys.

Pradedu keikti savo sumanymą, nes kelionė autobusu man visai nepatinka.

Sucypia vairuotojo mikrofonas ir pasigirsta vyriškas balsas:

– Po penkių minučių sustosime pailsėti, – praneša jis. – Turėsite penkiolika minučių nusipirkti ko nors užkąsti ir tada vėl leisimės į kelią. Penkiolika minučių. Nieko nelauksiu, todėl jeigu kas nespėsite, išvažiuosime be jūsų. – Mikrofonas nutyla.

Po šio pranešimo visi subruzda, sujuda, puola ieškoti piniginių, rankinukų – išgirdę, kad po kelių valandų kelionės galėsime pamankštinti kojas, nubunda net prisnūdusieji.

Įriedam į erdvią stovėjimo aikštelę, kur jau stovi vilkikai, šalia jų – būtiniausių prekių parduotuvė, automobilių plovykla ir greito maisto restoranas. Keleiviai jau laukia susigrūdę vorele tarp eilių, dar nespėjus autobusui sustoti. Aš irgi tarp jų. Man baisiai skauda nugarą.

Vienas paskui kitą it žirniai išbyram iš autobuso. Malonu jausti po kojom kietą grindinį, o į veidą dvelkiant gaivų vėją. Na ir kas, kad čia atokiausias užkampis, o degalinės automatai tokie seni, kad neabejoju, jog tualetai irgi bus tragiški. Dabar man į visa tai nusispjauti, svarbu, kad tik ištrūkčiau iš to autobuso. Tiesiog nulekiu (kaip kokia negrakšti, sužeista gazelė) juodu aikštelės asfaltu prie restorano. Pirmiausia pasinaudoju tualetu, o kai išeinu iš jo, prieš mane jau driekiasi netrumpa eilutė. Skaitau valgiaraštį ir svarstau, ką pasirinkti – ar didelę porciją skrudintų bulvyčių, ar vanilinį pieno kokteilį. Niekada nemėgau greito maisto. Galiausiai išėjusi iš restorano su pienišku kokteiliu pamatau tą vaikinuką iš autobuso ant žolės tarp aikštelių. Sėdi sulenkęs kelius ir šveičia mėsainį. Nežiūrėdama į jį bandau praeiti pro šalį, bet, kaip žinia, jis negali nusėdėt manęs neužkalbinęs.

– Dar aštuonios minutės iki vėl teks lįsti į tą metalinę dėžę, – sako jis. – Ar tu tikrai nori šį brangų laiką leisti tenai?

Stabteliu prie nedidelio medelio, rausva medžiagos atraiža parišto prie jį prilaikančio pagaikščio.

– Tik aštuonios minutės, – atsakau jam. – Koks skirtumas.

Vaikinas atsikanda didelį kąsnį, sukramto ir nuryja.

– Įsivaizduok, kad tave palaidoja gyvą, – taria jis ir gurkšteli gazuoto gėrimo. – Po kurio laiko mirtinai uždustum. O jeigu būtų tave atkasę aštuoniomis minutėmis anksčiau, po galais, net ir viena minute, būtum galėjusi likti gyva.

– Aišku, supratau, – atsakau jam.

– Nebijok, neužkrėsiu, – mesteli jis ir apžioja kitą kąsnį.

Ko gero, elgiuosi kaip paskutinė kvėša. Na, iš dalies jis to nusipelnė, betgi iš esmės jis nei nemandagus, nei ką, tad, sakyčiau, man nėra pagrindo per daug jo bijoti. Jei ką, tai šioje kelionėje priešų geriau neįsigyti.

– Ai, tiek to, – tariu ir atsisėdu per kelis žingsnius nuo jo.

– Tai kodėl į Aidahą? – klausia jis, nepakeldamas akių nuo mėsainio ar dairydamasis į šalis, bet į mane nežiūri.

– Noriu aplankyti seserį, – meluoju. – Ji susilaikė vaiko.

Jis linkteli ir nuryja.

– O ko į Vajomingą? – klausiu jo vildamasi nukreipti pokalbį kitur.

– Noriu pasimatyti su tėvu, – atsako. – Jis netoli mirties. Piktybinis neoperuojamas galvos smegenų auglys.

Vėl atsikanda. Neatrodo, kad tai, ką pasakė, jam labai rūpėtų.

– Ak…

– Nedūsauk, – nuramina ir šįkart trumpai dirsteli man į akis. – Visi anksčiau ar vėliau ten iškeliausim. Mano tėvas nė kiek dėl to nesijaudina. Ir mums neleidžia sielvartauti. – Šypsodamasis vėl pažvelgia į mane. – Jeigu atvirai, tai jis prigąsdino mus, kad jeigu žliumbsim, išbrauks mus iš savo testamento.

Siurbčioju vanilinį kokteilį vien dėl to, kad turėčiau ką veikti ir nereikėtų atsakyti į keblius jo postringavimus. Net neišmanau, kaip galėčiau jį paguosti.

Vaikinas siurbteli gėralo.

– Kuo tu vardu? – klausia jis ir pastato ant žolės skardinę.

Suabejoju, ar verta jam sakyti tikrąjį savo vardą.

– Kem, – tariu, nusprendusi prisistatyti trumpiniu.

– Čia kokio vardo trumpinys?

Šito nesitikėjau. Dvejoju, mano žvilgsnis klaidžioja žole.

– Kemrinos, – prisipažįstu.

Pagalvoju, kad, tiek prisimelavusi, galiu bent jau pasisakyti tikrąjį vardą. Ne tokia jau svarbi šita informacija, tad vis nereikės taip stropiai slėpti, kad neišsiduočiau.

– Aš Endrius. Endrius Perišas.

Linkteliu, šypteliu, bet nesirengiu pasisakyti, kad mano pavardė – Benet. Turės pasitenkinti tik vardu.

Kol jis ryja paskutinį mėsainio kąsnį ir čiaumoja bulvytes, aš vogčiom jį apžiūrinėju. Pastebiu iš po marškinėlių rankovių kyšančias tatuiruočių nuotrupas. Vaikinas ne vyresnis kaip dvidešimt penkerių, gal nė tiek neturi.

– Kiek tau metų?

Klausimas pernelyg asmeniškas. Tikiuosi, nepagalvos nieko blogo.

– Dvidešimt penkeri, – atsako jis. – O tau?

– Dvidešimt.

Jis mąsliai žiūri į mane, tyli, paskui sučiaupia lūpas.

– Ką gi, malonu susipažinti, dvidešimtmete Kem, kurios pilnas vardas Kemrina ir kuri traukia į Aidahą aplankyti kūdikio susilaukusios sesers.

Mano lūpose šypsena, bet veidas lieka rimtas. Prabėgs dar daug laiko, kol mano šypsena jo atžvilgiu taps nuoširdi. Kartais nuoširdi šypsena padeda susidaryti klaidingą įspūdį. Bent jau šitaip galiu išlikti mandagi ir maloni, bet ne tiek mandagi, kad po kelių nusišypsojimų atsidurčiau automobilio bagažinėje su perrėžta gerkle.

– Tu iš Vajomingo? – klausiu ir siurbteliu kokteilio.

Jis linkteli.

– Taip, ten gimiau, bet kai man buvo šešeri, tėvai išsiskyrė, ir mes persikėlėme gyventi į Teksasą.

Teksasas. Keista. Turbūt mano paistalai apie kaubojiškus batus ir prastą reputaciją atsisuks prieš mane. Bet jis visai nepanašus į tokį, kuris gyventų Teksase, bent jau nė kiek neprimena stereotipiško teksasiečio, kokiais žmonės įpratę vaizduotis.

– Ketinu ten grįžti, kai aplankysiu tėvą. O tu?

Na va. Meluoti ar ne? Ai, velniai nematė. Juk jis ne privatus seklys, pasamdytas mano tėvo rinkti informacijos apie mane. Jeigu sugebėsiu neišduoti: pirma – savo pavardės, antra – jokių adresų ar telefonų numerių, kuriais jis galėtų atsibelsti iki mano namų (jeigu aš į juos dar grįšiu) ir sugrūsti mane į automobilio bagažinę su perrėžta gerkle. Manyčiau, kad porinti teisybę būtų paprasčiau, nei kaskart jam uždavus klausimą kurpti suktą melą ir bandyti prisiminti, ko, kam ir kiek primelavau. Šiaip ar taip, važiuoti dar labai toli, o kaip jis minėjo, mums teks keliauti tais pačiais autobusais, kol mūsų keliai išsiskirs.