Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Gal tavo senelis narkoleptikas?

Trumpa pauzė.

– Kiek žinau, ne.

Dieve, kaip nemalonu .

– Ko norėjai? – lygiai taip pat tyliai klausiu jo.

– Nieko, – atsako jis ir plačiai man nusišypso. – Tiesiog norėjau sužinoti, miegi ar ne.

– Kodėl?

– Kad vėl galėčiau pasigarsinti muziką.

Kurį laiką galvoju, paskui nuimu nuo krūtinės rankas, kilsteliu nuo sėdynės ir atsisuku į jį, kad galėčiau matyti, su kuo kalbu.

– Lauki, kol aš užmigsiu, tada pasigarsinsi muziką, kad vėl mane pažadintum?

Nieko nesuprantu. Jis kreivai šypsosi.

– Tris valandas miegojai ir nieko negirdėjai, – sako jis. – Tad spėju, kad pabudai visai ne nuo mano muzikos. Tikriausiai nuo ko nors kito.

Suraukiu kaktą.

– Ne, aš… aš gerai žinau, kad pabudau kaip tik nuo tavo muzikos.

– Aišku, – sako jis, pasitraukia nuo kėdės ir dingsta man iš akiračio.

Lukteliu kelias sekundes, sėdžiu atmerktomis akimis bijodama, kad neatsitiktų kas nors keista, bet kai nieko neįvyksta, palengva nugrimztu į besapnę miego karalystę.

6

Rytą mane prižadina pro autobuso langą įspindusi saulė. Kilsteliu nuo sėdynės pasižiūrėti, ar bent kiek pasikeitė gamtovaizdis. Bet ne, jokių pokyčių. Ir tuomet išgirstu man už nugaros per ausines garsiausiai dundant muziką. Atsiklaupiu ant sėdynės ir pažvelgiu pro atlošo viršų, tikėdamasi pamatyti jį miegantį, bet išvystu spoksantį į mane su šypsena – „argi nesakiau?“

Pabaltakiuoju į jį ir vėl susmunku ant sėdynės. Pasiimu ant kelių kelionkrepšį ir sukišu į jį rankas. Gaila, kad nepasiėmiau kuo nors užimti galvą – knygos, kryžiažodžio. Bet ko. Sunkiai atsidūstu ir imu sukti nykščius vieną apie kitą. Įdomu, kokioj mes dabar Amerikos vietoj. Nusprendžiu, kad vis dar Kanzase, nes pro šalį lekiančių mašinų numeriai aiškiai Kanzaso valstijos.

Nesuradusi, kur įdomiau būtų pažioplinėti, pradedu įdėmiau klausytis muzikos sau už nugaros.

Ar čia ne?.. Negali būti, jis turbūt iš manęs tyčiojasi.

Iš vaikino ausinių sklinda daina „Atrodo, kad myliuosi“. Iš ypatingų gitaros akordų solo partijoje gali lengvai ją atpažinti, net jeigu ir nemėgsti grupės „Bad Company“. Negaliu sakyti, kad nemėgstu klasikinio roko, bet man labiau patinka naujesni kūriniai. Išgirstu „Muse“, Pink ar „The Civil Wars“ ir esu laiminga.

Mane velniškai išgąsdina ant sėdynės atlošo, kone man ant pečių, kabantys ausinių kištukai. Kūnas smarkiai krūpteli, o ranka instinktyviai šauna prie galvos, tarsi norėtų nubaidyti vabalą, staiga nutūpusį ant viršugalvio.

– Kas čia, po velnių? – klausiu pakėlusi galvą vaikino, kuris jau rymo persisvėręs per mano kėdės atlošą.

– Atrodo, tau nuobodu, – sako jis. – Jeigu nori, galiu paskolinti. Gal šita muzika tau ir nelabai prie širdies, bet niekis, priprasi. Garbės žodis.

Persimainiusi iš pykčio žiūriu į vaikiną. Jam ką – visai pasimaišė ?

– Ačiū, bet nereikia, – atkertu jam ir nusisuku.

– Kodėl?

– Na, visų pirma, – prabylu, – šitie kištukai keliolika valandų lindėjo tavo ausyse. Fe, šlykštu.

– Ir?

– Ką turi galvoje – ir ? – Mano veidas turbūt dar labiau persikreipia. – Tau dar to negana?

Jis vėl man kreivai nusišypso. Dienos šviesoje skruostuose ties lūpų kampučiais pamatau dvi dailias duobutes.

– Na, – sako jis ir sutraukia ausinių laidelį, – tu sakei „visų pirma“, tai aš pagalvojau, kad dar turi būti ir antra priežastis.

– Oho, – žiopteliu apstulbusi. – Tu išties neįtikėtinas.

– Ačiū. – Jis plačiai nusišypso ir mano žvilgsnis užkliūva už jo baltų lygių dantų.

Nenorėjau, kad nuskambėtų kaip komplimentas, bet taip jau išėjo, ir jis tą pajuto.

Vėl sukišu rankas į kuprinę ir imu kažko ieškoti, nors gerai žinau, kad ten tik drabužiai, bet jau geriau kuo nors užsiimti, nei kalbėtis su šituo pakvaišėliu.

Vaikinas klesteli ant sėdynės šalia manęs, šmurkštelėjęs prieš pat nosį kitam keleiviui, pakilusiam eiti į tualetą.

Sustingstu kaip vandeniu perlieta, viena ranka kuprinėj ir ta nė krust. Spoksau į jį ir laukiu, kol atlėgs panika, nes turiu skubiai sugalvoti, kokį moralą jam atskaityti.

Vaikinas kyšteli ranką savo krepšin ir ištraukia nedidelį pakelį šlapių servetėlių, nuplėšia viršų ir išpeša vieną lapelį. Kruopščiai nuvalo ausinių kištukus ir ištiesia man:

– Va, kaip nauji, – sako jis ir laukia, kol paimsiu.

Regint, kad jis tikrai nuoširdžiai rodo draugiškumą, mano savisaugos instinktai truputėlį atlėgsta.

– Ačiū, bet man nereikia.

Net pati nustembu, kaip greitai susitaikau su neprašytu prisėdimu šalia manęs.

– Gal taip ir geriau, – sako jis ir įsimeta kuprinėn MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.

Ką gi, ką gi. Savisaugos instinktai vėl atgyja. Varyk toliau.

Susidedu ant krūtinės rankas ir piktai prunkšteliu.

– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau. O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.

– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – atšauna jis ir papurto galvą.

Keliskart sumirksiu akimis, nes pasijuntu sutrikusi ir neišmanau, ką jam atsakyti.

Vaikinas pasideda ant grindų kuprinę ir atsilošia kėdėje, viena sulenkta koja su sunkiu batu įsispiria į priekinės sėdynės atlošą. Jo kojos tokios ilgos, kad man net nejauku darosi. Jis apsiavęs stilingais storapadžiais batais. Sakyčiau, „Dr. Marten“ firmos. Po galais, Ijanas irgi tokius avėjo. Nusisuku į langą, nes nenoriu tęsti keisto pokalbio su šituo ne ką mažiau keistu žmogumi.

Ta pagyvenusi moteriškė, kurią sutikau Tenesyje, buvo teisi.

Patogiai atrėmęs galvą į šiurkštų atlošo audinį, jis įdėmiai žiūri į mane.

– Pats geriausias – klasikinis rokas, – labai rimtai prabyla jis ir įsmeigia žvilgsnį į tolį. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. – Palenkęs galvą į šoną žiūri į mane. – Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?

Tyliai nusišiepiu ir pabaltakiuoju į jį.

– Ne tokia jau aš kvaila, – išpyškinu, bet tuoj pat pakeičiu balso toną, nes staiga susigriebiu negalinti prisiminti daugiau nė vienos klasikinio roko grupės pavadinimo, taigi pasirodyčiau tikrai kvaila, nors ką tik pareiškiau priešingai. – Man patinka… „Bad Company“.

Jis maloniai man šypteli puse lūpų ir taria:

– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj.

Be galo susinervinusi bandau prisiminti nors vieną šios grupės dainą be tos, kurios jis ką tik klausėsi. Neketinu atsisukti į jį ir išpyškinti pavadinimo „Atrodo, kad myliuosi“.

Jis kantriai laukia. Lūpose šypsena neblėsta.

– „Pasirengusi meilei“, – sakau, nes tik šį vienintelį pavadinimą prisimenu.

– Tikrai? – klausia jis.

– Ką?

Jo veide šypsena išplatėja iki ausų.

– Nieko, – sako jis ir nusisuka.

Nukaistu. Nežinau, bet ir nenoriu žinoti, kodėl.

– Klausyk, – tariu jam, – atsiprašau, bet buvau įsitaisiusi per dvi vietas.

Jis šypteli, bet šįkart nepašaipiai.

– Žinoma, – sako stodamasis. – Bet jeigu norėsi pasiskolinti MP3, tai žinai, ko prašyti.

Šykščiai jam šypteliu ir lengviau atsidūstu, nes jis nesiginčydamas grįžta į savo vietą.