Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Iš Šiaurės Karolinos, – atsakau.

Vaikinas nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

– Na, visai nepanašu, kad būtum kilusi iš Šiaurės Karolinos.

Ką? Na žinai, labai jau keista .

– O į ką panašios merginos iš Šiaurės Karolinos?

– Tu viską supranti paraidžiui, – šypsodamasis sako jis.

– O tu kažko sutrikęs.

– Ne, – nutęsia jis ir linksmai, nepiktai šypteli. – Tiesiog labai tiesmukas. O kai kam tiesmuki žiauriai nepatinka. Sakykim, tu prieini prie vaikino ir paklausi, ar jam neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais per didelis, o jis tau sako – ne, nė kiek. Tu paklausk manęs, ir aš tau pasakysiu teisybę – visa, ką žmonės išgirsta priešingai, nei tikėjosi, išmuša iš vėžių.

– Šit kaip?

Nors jau žinau šio vaikino vardą, man nė per plauką nesiseka išsiaiškinti apie jį ko nors daugiau. Žiūriu į jį kaip į pamišėlį, ir man tai įdomu.

– Taip taip, – atsako jis visai rimtai.

Laukiu, kad paaiškintų, bet jis neskuba.

– Tu labai keistas, – prisipažįstu.

– Neketini paklausti?

– Ko?

Jis ima juoktis.

– Na, ar man neatrodo, kad tavo užpakalis su šitais džinsais truputį per didelis?

Jaučiu, kaip mano veidas persikreipia.

– Gal geriau nereikia… Aš…

Kad jį perkūnai trenktų. Jeigu jis ketina vedžioti mane už nosies, nesirengiu sėdėti sudėjus rankų ir tylėti. Kreivai šypteliu jam ir atšaunu:

– Aš ir pati žinau, kad mano užpakalis su šitais džinsais nė kiek neatrodo per didelis, todėl tavo nuomonė man visai nerūpi.

Jo lūpų kampučiuose susirango velniškai žavi šypsena. Gurkštelėjęs iš skardinės gazuoto gėrimo pakyla ant kojų ir ištiesia man ranką.

– Regis, aštuonios minutės jau praėjo.

Turbūt dėl to, kad po tokio mudviejų pokalbio jaučiuosi visiškai sutrikusi, paduodu jam ranką ir jis padeda man atsistoti.

– Matai, – sako jis, dirsteldamas į mane, ir paleidžia mano ranką, – kiek daug mudu vienas apie kitą sužinojom vos per aštuonias minutes, Kemrina.

Einu šalia jo, bet vis tiek laikausi atstumo. Dar gerai nežinau, ar jo meistriškas atviravimas ir pasitikinti savimi laikysena mane erzina, ar tiesiog patinka labiau, nei protas man leidžia pripažinti.

Autobuse visi susėda į savo vietas. Aš ant savo kėdės buvau palikusi žurnalą, kurį pasiėmiau iš laukimo salės, – norėjau būti tikra, kad mano vietos niekas neužims. Endrius taip pat įsitaisė savo vietoje ant dviejų sėdynių už manęs. Džiaugiuosi, kad mudviejų pokalbio jis nepalaikė leidimu klestelėti į laisvą vietą šalia manęs.

Bėga valandos, bet mes nesikalbam. Aš daug galvoju apie Natali ir Ijaną.

– Labanakt, Kemrina, – girdžiu Endriaus balsą sau už nugaros. – Gal rytoj man papasakosi, kas ta Nat.

Pašoku nuo kėdės ir persisveriu per atlošą.

– Apie ką tu čia?

– Ramiau, mergaite, – sako jis pakeldamas galvą nuo kuprinės, kurią buvo prispaudęs prie stiklo vietoj pagalvės. – Kalbi per miegus. – Tyliai nusijuokia. – Naktį girdėjau, kaip dėjai į šuns dienas kažkokią Nat. Kalbėjai apie kažkokį „Biosilk“ ar dar ką.

Matau, kaip gūžteli pečiais. Jis guli per dvi vietas, kojas susikėlęs ant laisvos sėdynės ir ištiesęs į tarpą tarp eilių, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

Labai gerai. Kalbu per miegus. Nuostabu. Įdomu, kodėl mama man nieko nesakė.

Mintyse perkratau, ką galėjau sapnuoti, ir galiausiai suvokiu, kad vis dėlto aš sapnuoju, tik pabudusi nieko neprisimenu.

– Labanakt, Endriau, – palinkiu ir susmunku ant sėdynės, ieškodama patogios pozos atsigulti. Prisimenu, kaip gulėjo Endrius. Atrodo, jam labai patogu, ir nusprendžiu atsigulti lygiai taip pat. Kelis kartus norėjau taip išsitiesti, bet maniau, kad negražu iškišti kojas į tarpą. Bet kam tai rūpi, pamanau, ir pakedenusi kuprinę su drabužiais pasikišu ją po galva, o pati išsitiesiu per dvi vietas kaip Endrius. Dabar jau patogu. Gaila, kad anksčiau taip nesugalvojau.

Rytą mane pažadina vairuotojo balsas, pranešantis, kad po dešimties minučių atvyksime į Garden Sitį.

– Nepamirškite susirinkti daiktų, – ragina vairuotojas per garsiakalbį. – Ir nepalikite ant sėdynių šiukšlių. Ačiū, kad keliaujate per Kanzasą, ir tikiuosi jus dar kada nors pamatyti.

Balsas skamba kaip iš rašto, negyvai, bet paskui pagalvoju, kad ir maniškis taip skambėtų, jeigu kasdien reikėtų berti tą patį tekstą.

Likusią kelio dalį važiuoju sėdomis. Pasiėmusi ant kelių kuprinę atsisegu ir susirandu bilietą. Jis visas sulamdytas, nes gulėjo nugrūstas tarp džinsų ir dirbtinai sendinto stiliaus vaikiškų marškinėlių su Smurfų atvaizdais. Atsargiai išlankstau ir pažiūriu, kokia bus kita stotelė. Atrodo, iki Denverio reikės važiuoti pusseptintos valandos su dviem trumpais sustojimais pakelėje. Po galais, ir kam aš pasirinkau Aidahą? Išties. Žemėlapy tiek daug įdomių vietų, o aš pasirinkau Aidahą vien dėl to, kad pamačiau keptą bulvę. Kratausi tokį tolimą kelią net neturėdama ką veikti, kai ten nuvyksiu. Nebent patrauksiu dar toliau. Velniai rautų, gal išsitraukti kreditinę ir nusipirkus lėktuvo bilietą grįžti namo? Ne, tam aš dar nepasirengus. Nežinau kodėl, bet namo grįžti aš dar negaliu.

Negaliu, ir tiek.

Nustebusi, kodėl Endrius toks tylus, bandau slapčiom žvilgtelti pro plyšį tarp sėdynių, pažiūrėti, ką jis veikia, bet nieko nematyti.

– Jau pabudai? – klausiu kilstelėjusi smakrą, gal išgirs.

Jis nieko neatsako, ir aš pasikeliu nuo sėdynės. Aišku, klausosi muzikos. Truputį nustembu, kad šįkart iš ausinių nesigirdi sklindančio triukšmo.

Endrius mane pamato, nusišypso ir kilstelėjęs ranką pakrutina smilių, sveikindamas labą rytą. Aš irgi pajudinu pirštą – parodau juo į autobuso priekį, duodama suprasti, kad nuskambėjo vairuotojo pranešimas. Jis išsitraukia iš ausų kištukus ir žiūri į mane – laukia, kad savo gestus patvirtinčiau žodžiais.

Endrius

Prieš kelias dienas…

7

Šiandien man paskambino brolis iš Vajomingo. Anot jo, mūsų tėvukui nebe daug liko šiam pasauly. Jau pusę metų jis neišeina iš ligoninių.

– Jeigu nori dar pamatyti jį gyvą, – kalbėjo brolis kitam laido gale, – tai verčiau paskubėk.

Suprantu Eidaną. Tikrai. Bet labiausiai man protą temdo tai, kad mūsų tėvas tuoj paliks šitą sušiktą pasaulį. „Nedrįskite dėl manęs raudoti, – perspėjo mane su broliais, kai pernai jam buvo diagnozuotas retos formos smegenų vėžys. – Iš karto žliumbeklį išbrauksiu iš testamento.“

Nekenčiu jo už tai, kad taip nedviprasmiškai neleidžia man apraudoti žmogaus, dėl kurio galėčiau paaukoti ir savo gyvybę, o jeigu taip padaryčiau, laikytų mane didžiausiu ištižėliu. Į tą jo testamentą man nusispjaut. Kad ir ką paliktų, nė pirštu neprisiliesiu. Galbūt viską perleisiu mamai.

Kai augau, tėvas visada buvo kietas kaip titnagas. Mane su broliais drožė be jokio gailesčio, užtat dabar džiaugiuosi, kad išaugom dorais žmonėmis (turbūt toks ir buvo jo griežto auklėjimo tikslas). Vyriausiasis brolis Eidanas dabar turi sėkmingą verslą – barą ir restoraną Čikagoje. Vedęs, jo žmona pediatrė. Jaunėlis Ešeris dar koledže, bet jau regi save „Google“ kompanijos versle.

O aš? Nelabai smagu prisipažinti, bet aš kelis kartus bandžiau laimę modelio karjeroje, pasamdytas kelių itin garsių agentūrų, ir dariau tai vien dėl to, kad pernai man buvo užėjęs labai sunkus metas. Iškart, kai sužinojau apie tėvą. Verkti negalėjau, todėl išsiliejau ant savo vargšo 1969-ųjų „Chevy Camaro“. Sumaliau į šipulius beisbolo lazda. Mudu su tėvu buvom suremontavę jį iš pagrindų. Tai buvo mūsų bendras „tėvo ir sūnaus“ projektas, prasidėjęs prieš man baigiant mokyklą. Pagalvojau, kad jeigu jis iškeliaus anapilin, tai ir mašina man nebereikalinga.