Дж. Редмирски - Beveik niekada

Eidamas tarp eilių prie merginos pastebiu, kad ji numeta ant laisvos sėdynės šalia savęs krepšį, kad aš ten neatsisėsčiau.

Keista. Na, tiesą sakant, ji gan miela, bet autobuse be tos dar yra per dešimt ar daugiau laisvų vietų, o tai reiškia, kad galiu rinktis visą dvigubą sėdynę, išsikėtoti per dvi vietas kaip tik širdis geidžia ir ramiai pasnausti, ko jau seniai trokštu.

Viskas klojasi ne taip, kaip tikėjausi, ir jau po kelių valandų, gerokai sutemus, aš vis dar negaliu sumerkti akių, sėdžiu ir spoksau pro autobuso langą, o ausyse garsiai dudena muzika. Mergina priešais mane jau miega gerą valandą, ir man nusibodo klausytis, kaip ji šneka per miegus; nelabai suprantu, ką ji ten murma, bet man ir nerūpi. Klausydamasis per miegus kalbančių žmonių jautiesi lyg šnipinėtum, tad verčiau jau klausytis geros muzikos.

Kai pagaliau man pavyksta užsnūsti, ūmai vėl turiu atsimerkti, nes pajuntu kažką švelniai baksnojant man per koją. Oho, kokia ji graži. O kai dar plaukai subraukti ant vieno šono ir kūnas skendi visiškoje tamsoje… Endriau, ji nepilnametė. Man nereikia sau priminti, kad ji turbūt nepilnametė, idant neiškrėsčiau kokios kvailystės, tikrai to nepadaryčiau, ne, tiesiog nenorėčiau vėl nusivilti sužinojęs, kad buvau teisus.

Apsikeitus keliom frazėm apie tai, kad mano muzika neleidžia jai miegoti, prisuku garsą ir ji vėl pradingsta savo ankštame autobuso sėdynės narvelyje.

Kai persisveriu per jos sėdynės atlošą ir pažvelgiu į ją, pats imu stebėtis, kodėl taip darau. Tačiau aš jau nuo seno mėgstu iššūkius, o jos ūmus charakteris, kurį pastebėjau per trumpesnį nei keturiasdešimt penkių sekundžių mudviejų pokalbį, buvo svarus pagrindas imtis šių metaforinių lažybų.

Ūmaus charakterio žmonės mane visad traukia kaip bites medus.

Ir niekada nevengiu iššūkių.

Rytą pasiūlau jai pasiklausyti muzikos iš mano MP3 grotuvo, bet ji, kaip ir mano mama, baisiai bijo mikrobų.

Kitoje autobuso pusėje, trim eilėm toliau nuo merginos, sėdi vyriškis, maždaug keturiasdešimties su trupučiu. Kai tik įlipau, iškart pastebėjau jį spoksant į ją. Ji nė neįtarė, kad jis stebi, o man labai neramu, kad jis taip įdėmiai sekė ją akimis dar man neįlipus, ar dėl to, ką jis sau išdarinėjo vienas tamsoje.

Stengiuosi nenuleisti nuo jo akių. Jis taip ja susižavėjęs, kad abejoju, ar mato, jog yra stebimas.

Jo žvilgsnis bėgioja nuo merginos prie tualeto kabinos autobuso gale ir atgal. Beveik girdžiu jo galvoje kirbant nepadorias mintis.

Įdomu, kada jis ryšis savo lemiamam žingsniui.

Ir tada jis pakyla iš savo vietos.

Aš strykteliu nuo kėdės ir klesteliu šalia merginos. Suvaidinu niekuo dėtą. Jaučiu, kaip ji remia mane žvilgsniu ir mintyse spėlioja, kokį velnią aš čia išdarinėju.

Vyras praeina pro mus, bet aš nudelbiu akis, kad nepagautų mano žvilgsnio, nes iš karto supras, kad yra stebimas. Dabar jis turbūt mano, kad aš irgi plakuosi prie tos merginos, kad bandau ją merginti, todėl turės trumpam apsiraminti, kol vėl ryšis naujam žygiui.

Bet tada jau bus tas kartas, kai aš jam kirsiu į nosį.

Kelionkrepšyje surandu mamos įdėtą maišelį su antibakterinėmis servetėlėmis. Ištraukęs vieną gerai nuvalau kištukus ir vėl pasilenkiu prie merginos.

– Kaip nauji, – sakau jai ir laukiu, kada paims, nors žinau, kad to ji nepadarys.

– Ačiū, bet man nereikia.

– Gal taip ir geriau, – tariu jai ir įsimetu krepšin MP3 grotuvėlį. – Aš vis tiek neklausau nei Džastino Biberio, nei tos beprotės mėsa apsikarsčiusios kalės, tad tau teks apsieiti be muzikos.

Iš suirzusios veido išraiškos spėju, kad ją supykdžiau. Pasukęs galvą į šoną, kad nematytų mano šypsenos, tyliai sau nusijuokiu.

– Visų pirma, Džastino Biberio aš nesiklausau.

Ačiū Dievui.

– O antra – Gaga nėra tokia jau bjauri. Pripažįstu, per ilgai užsižaidė šokiruojančia korta, bet kai kurios jos dainos man patinka.

– Šūdina ta jos muzika, ir tu pati tą puikiai žinai, – linguodamas galvą cituoju savo tėvą.

Pasidedu ant žemės krepšį ir atsilošiu į sėdynės atkaltę, vieną sulenktą koją atremiu į kėdę priešais. Įdomu, kodėl ji manęs dar neišvarė. Man dėl to truputį neramu. Ar ji nebūtų pernelyg drovi išvyti tą vyrioką, jeigu jis būtų spėjęs įsitaisyti čia pirma manęs? Sunku patikėti, kad jai galėtų patikti toks senis, bet tenka pripažinti, jog kai kada merginos žūtbūt trokšta visiem patikti, net ir vyresnio amžiaus vyrams. Trokšta būti simpatingos, nors paskui ir turėtų bėdos. O vyrui užtenka vos tų kelių sekundžių.

Vėl pažvelgiu į ją, atsiremiu smilkiniu į kėdės atlošą.

– Pats geriausias – klasikinis rokas, – sakau jai. – „Zeppelin“, „The Stones“, „Journey“, „Foreigner“. Ar žinai bent vieną iš paminėtųjų?

Mergina pabaltakiuoja į mane.

– Ne tokia jau aš kvaila, – atšauna ji, o aš nesusilaikau nešyptelėjęs, nes ji ir vėl rodo savo ūmų būdą.

– Pasakyk bent vieną grupės „Bad Company“ dainą, ir aš paliksiu tave ramybėj, – metu jai iššūkį.

Matau, kad ji nervinasi, tyliai kramto apatinę lūpą ir turbūt nė nenumano tą daranti, lygiai kaip nežino, kad šneka miegodama ar yra stebima blogų vyrų.

Kantriai laukiu, negaliu nuslėpti šypsenos, nes man smagu žiūrėti, kaip ji muistosi, bando prisiminti, kokios muzikos klausydavosi tėvų automobilyje, mintyse ieško, kas galėtų padėti jai išsisukti iš šitos painios padėties.

– „Pasirengusi meilei“, – pagaliau atsako ji, o aš lieku sužavėtas.

– Tikrai? – klausiu jos ir tą akimirką kažką pajuntu. Negaliu pasakyti, kas tai, bet tikrai kažką pajuntu, tarsi stovėtų už sienos ir motų man ranka. Toks jausmas, kai žinai, kad tave kažkas stebi, nors nieko nematai.

– Ką? – sutrinka ji dėl mano klausimo, kaip ir aš prieš tai.

Mano veide susirango šypsena.

– Nieko, – tariu jai ir nusisuku.

Iškrypėlis tyliai išsliūkina iš tualeto ir patamsyje pėdina į savo vietą. Neabejotinai siunta, kad aš įsitaisiau ten, kur taikėsi jis. Džiaugiuosi, kad ji palaukė, kol jis nueis, ir tik tada liepė pasitraukti, nes norinti įsitaisyti per dvi kėdes.

Sugrįžęs į savo vietą už jos, pasilenkiu per sėdynės kraštą ir klausiu:

– Beje, kur trauki?

Atsako, kad į Aidahą, tačiau aš įtariu, jog jos atsakymas nenuoširdus. Negaliu pasakyti, kaip ten yra iš tiesų, bet jaučiu, kad ji arba meluoja, o tai jau geras ženklas, nes visai manęs nepažįsta, arba kažką slepia.

Kol kas nieko apie tai daugiau jos neklausinėju ir pasisakau, kur pats važiuoju, o tada vėl susmunku kėdėje už jos.

Vyras už trijų eilių darsyk atsisuka į ją. Aš pasirengęs išmalti jam marmūzę vien už tai, kad į ją spokso.

Po kelių valandų autobusas įrieda į poilsio aikštelę ir vairuotojas leidžia mums penkiolika minučių išlipti į lauką, pamankštinti kojas ir ko nors užkąsti. Matau, kaip mergina iškart nueina prie tualetų, o aš pirmas stoju į eilę nusipirkti ko užvalgyti. Paėmęs maistą išeinu į lauką ir atsisėdu ant žolės prie mūsų autobuso. Iškrypėlis praeina pro mane ir įlipa į autobusą.

Man pavyksta užkalbinti ją ir priversti pasėdėti su manim lauke. Iš pradžių ji nesiryžta, bet paskui sutinka, nes aš jai turbūt pasirodau patrauklus. Mama nuolat man sakydavo, kad aš jos gražuoliukas vidurinėlis. Matyt, ji neklydo.

Mudu minutę kitą kalbamės apie tai, ko aš važiuoju į Vajomingą, o ji – į Aidahą. Vis bandau ją perprasti, išsiaiškinti, kuo ji mane traukia, o kartu labai stengiuosi per daug ja nesusižavėti, nes ir taip žinau, kad ji nepilnametė, nors ji ir bandys man meluoti.