Дж. Редмирски - Beveik niekada

Žiūriu į salėje vaikštinėjančius pirkėjus ir regiu vien tik pasipūtusias išpuikėles, apsikarsčiusias prabangiomis rankinėmis ir šluojančias bevertes prekes.

Ir tada ūmai suvokiau, kad visa, ką iki šiolei dariau, vedė prie vienintelio rezultato:

Tai tavo gyvenimas, Kemrina Benet. Tai tavo gyvenimas.

5

Vakar buvo ta diena, kai viskas pasikeitė.

Įkyri mintis galvoje vertė šokti iš lovos. Aš taip ir padariau. Ji ragino mane autis batus, susikrauti nedidelėn kuprinėn pačius reikalingiausius daiktus ir pasiimti piniginę. Taip ir padariau.

Nesivadovavau jokia logika ir neturėjau jokio tikslo, tik jaučiau, kad turiu daryti kažką kitaip, nei iki šiolei, nes taip ilgiau nebeištversiu. Kitaip mano gyvenimas bus toks kaip mano tėvų.

Visados maniau, kad depresijai skiriama per daug dėmesio, kad šiuo žodžiu svaidomasi į kairę ir į dešinę (lygiai kaip ir tuo žodžiu iš M raidės, kurio niekada daugiau gyvenime neištarsiu jokiam vaikinui). Vidurinėje nuolat girdėdavau bendramoksles dejuojant, kad jas „ištiko depresija“, motinos tempia jas pas psichiatrus, kad šie paskirtų vaistų, o tada jos susibūrusios aptarinėdavo, kurios vaistai geresni ir kuriuos dar reikėtų išbandyti. Man depresija suplakė krūvon tris žodžius: liūdesį, liūdesį ir darkart liūdesį. Žiūrėjau kvailas reklamas su pieštais žmogeliukais, kuriems virš galvų kybo niūrūs juodi debesys ir vis lyja lietus, ir galvojau, kodėl žmonės taip sureikšmina depresiją. Man tų žmonių gaila. Visada buvo gaila. Nepatinka regėti kenčiančius, bet, turiu prisipažinti, kiekvienąkart išgirdusi, kaip dangstomasi depresija, pavartau akimis ir stengiuosi nekreipti į juos dėmesio.

Bet aš nežinojau, kad depresija – labai sunki liga.

Mano bendramokslės nė neįsivaizdavo, kas yra tikroji depresija.

Tai ne tik baisus liūdesys. Jeigu atvirai, tai liūdesys mažai čia kuo dėtas. Depresija – tai tyriausias skausmas, ir aš atiduočiau viską , kad tik galėčiau dar kartą patirti kokį nors jausmą. Bet kokią emociją. Skausmas gniuždo, jis toks galingas, kad nieko daugiau be jo nejauti. Ir tada pradedi galvoti, kad tu jau kraustaisi iš proto.

Man truputį neramu dėl to, kad paskutinį kartą verkiau, kai mokykloj sužinojau, kad Ijanas žuvo automobilio avarijoje. Tada raudojau Deimono glėbyje. Ne kieno kito, o Deimono .

Bet nuo to karto iš mano akių daugiau neišriedėjo nė viena ašara, ir taip tęsiasi jau antrus metus.

Daugiau tiesiog nebeišspaudžiau nė ašarėlės. Nei dėl tėvų skyrybų, nei nuteisus Koulą, nei Deimonui parodžius savo tikrąjį veidą, nei Natali smogus man į nugarą. Tačiau nuolat galvoju, kad vieną gražią dieną vis tiek palūšiu ir tada išverksiu akis, įsikniaubusi į pagalvę. Raudosiu taip, kad net supykins.

Bet taip neatsitinka, aš ir toliau nieko nejaučiu .

Nebent tą didelį norą pabėgti nuo visko. Ta nerami mintis, neaiški ir sunkiai apčiuopiama, verčia paklusti jos raginimui. Nežinau kodėl, negaliu nieko paaiškinti, bet ji vis tiek kirba ir aš negaliu jos numaldyti.

Visą vakarą prakiurksojau autobusų stoty laukdama, ką ji man pasufleruos.

Paskui nuėjau prie bilietų kasos.

– Ko pageidausit? – abejingai paklausė manęs moteris.

Trumpai pagalvojusi tariau jai:

– Noriu nuvažiuoti į Aidahą aplankyti savo sesers, nes ji susilaukė kūdikio.

Moteris nesmagiai dirstelėjo į mane. Prisipažinsiu, aš irgi pasijutau nejaukiai. Neturiu jokios sesers ir niekada nesu buvusi Aidahe, tačiau toks melas tuokart toptelėjo galvon ir aš jį leptelėjau. Moteris sėdėjo ir valgė keptą bulvę. Ši gulėjo sviestuotam folijos dubenėly, apipilta grietine. Todėl visai suprantama, kodėl man švystelėjo galvon kaip tik šita valstija. Man juk nesvarbu, kur važiuoti. Koks skirtumas.

Pagalvojau, nuvažiavusi į Aidahą vėl nusipirksiu bilietą ir trauksiu kur nors toliau. Gal į Kaliforniją. Gal į Vašingtoną. O galbūt patrauksiu į pietus ir apžiūrėsiu Teksasą. Visąlaik įsivaizdavau šitą kraštą kaip beribius dirvonus su daugybe pakelės užeigų ir kaubojiškų skrybėlių. O žmonės Teksase, mano galva, kažkodėl visi labai blogi ir šiaip jau kitokie. Gal jiems pavyks savo kaubojiškais batais išmušti man iš galvos tas bjaurias nesąmones.

Nieko nejausiu. Juk aš nieko nebejaučiu, pamenat?

Tai buvo vakar. Nusprendžiau šokti iš lovos ir lėkti, išsilaisvinti nuo visų ir visko. Seniai troškau tą padaryti, troškau ištrūkti į laisvę, tik neįsivaizdavau, kad įvyks kaip tik taip. Prieš Ijano mirtį mudu svajojom susikurti netradicinį gyvenimą. Norėjom atsiriboti nuo visko, kas iš anksto nuspėjama, kas daro mus visuomenės tranais, kurie kasdien keliasi tuo pačiu laiku ir vėl iš naujo kartoja vakarykščią dieną. Mes troškom tik su kuprine keliauti po platųjį pasaulį – dėl to aš tądien kavinėje ir užsiminiau apie tai Natali. Aš turbūt iš dalies tikėjausi, kad ji pritars aistrai, kuri vienijo mane su Ijanu, ir leisis su manim į kelionę, bet mano viltys kaip visada nuėjo šuniui ant uodegos.

– Ar galiu atsisėsti? – klausia tarpueily stovinti pagyvenusi moteris, spausdama prie krūtinės gelsvai žalią rankinę.

– Žinoma, prašom, – atsakau jai ir nusišypsau.

Man visai nesinori šypsotis, bet aš bijau suteikti jai pagrindo manyti, jog esu vargana jauna pasiklydusi siela, kuriai reikalinga nemaža dozė seno žmogaus gyvenimiškų patarimų.

Užkėlusi į lentyną virš galvos kelionkrepšį, moteris įsispraudžia ant sėdynės šalia manęs. Drūtoka, bet neapsileidusi. Ir maloniai kvepia.

– Esi jauna, – taria man. – Kur trauki?

– Į Aidahą.

– Tikrai? – Moteris nusišypso, aplink burną matyti gilios raukšlės. – Turbūt pas saviškius. Nemanau, kad kas važiuotų taip toli atostogauti.

– Taip. Važiuoju aplankyti sesers.

Moteris suraukia ir papučia lūpas, lėtai linkteli, tarsi bandytų įsidėti galvon mano atsakymą. Paskui pradeda kažko ieškoti rankinėje.

Nusisuku į aukštą platų organinio stiklo langą ir žiūriu į įlipančius ir išlipančius autobusų keleivius. Dabar vidudienis, mes stovime Memfyje. Naktį, kol važiavom, beveik visą laiką miegojau – na, bent jau stengiausi miegoti ir snaudžiau, kol autobusas krestelėdavo į duobę ar nuo nepatogios padėties susirangius kėdėje suskausdavo kaklas. Niekada nesu buvusi Memfyje, bet, turiu prisipažinti, šita stotis man kelia nerimą. Į akį krito keletas slampinėjančių įtartinų tipų.

– O aš traukiu į Montaną, – sako moteris ir įsimeta burnon mažą baltą tabletytę. – Paprastai keliauju traukiniu, bet šįkart nusprendžiau pakeisti maršrutą. Pasidairyti po kitokį gamtovaizdį.

– Turbūt daug keliaujat, – sakau jai atsisukusi.

– Nelabai, – atsako moteris. – Tik kartą per metus aplankyti savo motinos. Jai devyniasdešimt aštuoneri.

– Oho.

– Taip. Ir ji dar tokia stipri kaip jautis. Penkis kartus sirgo vėžiu ir vis tiek dar gyva. Kaskart jinai įveikia ligą.

Maloniai jai nusišypsau.

– Jeigu tu nieko prieš, – taria ji, pasimuisto kėdėje, patogiai atsiremia į sėdynės atlošą ir padeda ant jo galvą, – norėčiau ilgai ir ramiai pasnausti. Anam autobuse neteko nė bluosto sudėti – vairuotojas blaškėsi po kelią kaip patrakęs. – Baksteli pirštu į priekį. – Būk atsargi su šitais autobusais. Čia gali sutikti visokio plauko bastūnų, o vairuotojai amžinai neišsimiegoję. Reikia juos stebėti, kalbinti, kad neužmigtų, kitaip nepamatysi, kaip atsidursi griovy aukštyn ratais, o iš autobuso liks tik krūva metalo laužo.

Kodėl ji man visa tai pasakoja? Karčiai nuryju prisiminimus apie Ijano žūtį, kurie tarsi baugiu aidu atliepia moters žodžius, ir tyliai jai linkteliu.