Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Po valandos, – nutraukiu ją, kol nepradėjo naujos tirados.

Kai mudvi baigiam pokalbį, pirmiausia pasitikrinu praleistus skambučius. Šeši iš Natali, o iš Deimono net devyni. Žinutes balso pašte, deja, palikusi tik Natali. Aišku, Deimonas nenorėjo palikti jokių inkriminuojančių įkalčių.

Bet man jo įkalčių ir nereikia. Mudvi su Natali tapome geriausiomis draugėmis nuo to vakaro, kai pasilikusi nakvoti pas mane ta kalė pavogė mano gražiausią Barbę velveto drabužiais.

Kol ji ateina, aš nenustygstu vietoje ir jau esu išgėrusi beveik pusę puodelio latės. Natali klesteli ant laisvos kėdės. Man nepatinka, kad ji taip daug šypsosi, man nuo to tik dar sunkiau ant širdies.

– Atrodai tragiškai, Kem.

– Žinau.

Nustebusi ji suklapsi akimis.

– Kas yra? Kur tavo sarkastiškas „ačiū“ ir garsusis baltakiavimas?

Būk gera, liaukis šaipiusis, Natali. Bent kartelį tinkamai įvertink mano surimtėjusią būseną ir pažvelk į mane rimtu veidu.

Bet ji to nepadaro.

– Klausyk, noriu iš karto prie reikalo, gerai?

Na štai. Pagaliau šypsena jos veide blėsta.

Nuryju seiles ir giliai atsikvėpiu. Dieve, negaliu patikėti, kad tai atsitiko! Jeigu čia būtų koks eilinis vaikinas, su kuriuo ji trankėsi trumpam susipykusi su Deimonu, tikrai nebūtų taip sunku. Betgi čia Deimonas . Vaikinas, su kuriuo ji draugauja jau penkerius metus ir į kurio glėbį vėl sugrįžta po kiekvieno išsiskyrimo ar susibarimo. Jis vienintelis, kurį ji kada nors yra mylėjusi.

– Kem, kas atsitiko?

Natali nujaučia, kad rengiuosi pasakyti jai kai ką itin svarbaus. Rudose jos akyse jau matau abejonę, norėtų tai išgirsti ar ne. Manyčiau, ji jau nutuokia, kad tai gali būti susiję su Deimonu.

Matau, kaip sukruta jos kakle Adomo obuolys.

– Vakar aš buvau ant stogo su Bleiku…

Staiga jos veidą užlieja šypsena. Atrodo, lyg ji stengtųsi nuslėpti džiaugsmą dėl tuoj nuskambėsiančios naujienos, kurią galės pasitikti linksmais pokštais.

Bet aš ją nutildau nespėjusią prasižioti.

– Patylėk ir paklausyk manęs, gerai?

Pagaliau pavyksta ją įtikinti. Įprastai žaisminga nuotaika, nuolat spinduliuojanti jos veide, pamažu apniūksta.

Kalbu toliau:

– Deimonui pasirodė, kad Bleikas nusivedė mane ant stogo norėdamas patvarkyti. Atsivijo visas įniršęs ir užsipuolė Bleiką. Tvatijo be jokio gailesčio. Bleikas, aišku, labai supyko, išlėkė, ir mes likom dviese. Deimonas ir aš. Vieni.

Dabar Natali akyse jau matyti išgąstis. Sakytum, ji jau numano, ką aš jai ketinu atverti, ir ji mintyse pradeda manęs nekęsti.

– Deimonas puolė mane niurkyti, Nat.

Ji pamažu prisimerkia.

– Jis mane bučiavo ir prisipažino įsimylėjęs jau septintoje klasėje.

Matau, kaip smarkiai pradėjo plakti jos širdis, nes kvėpavimas gerokai padažnėjo.

– Norėjau tau pasakyti…

– Melage tu neraliuota.

Vėl pajuntu smūgį į paširdžius. Tik šįkart man nuo jo visai užgniaužia kvapą.

Natali kaip įgelta pašoka nuo kėdės, užsimeta ant peties rankinuką ir perlieja mane kraujo ištroškusių akių žvilgsniu iš po tamsių plaukų.

O aš sėdžiu priblokšta jos žodžių ir negaliu pajudėti.

– Tu pati geidei Deimono jau nuo pat pirmos mūsų draugystės dienos, – švokščia ji. – Manai, per tiek metų nepastebėjau, kaip tu seilėjies žiūrėdama į jį? – Ji kietai sučiaupia lūpas. – Po perkūnais, Kemrina, tu visada jį užstoji, priekaištauji man, kai aš įsispoksau į kitus vaikinus. – Ji ima gestikuliuoti prieš save rankomis ir pro nosį mėgdžioti mano balsą: – Tu gi turi vaikiną, Nat… Nepamiršk, kad turi Deimoną, Nat… Pagalvok apie Deimoną…

Ji garsiai pliaukšteli delnais per staliuką, šis susiūbuoja į šonus ant savo vienintelės netvirtos kojos ir vėl nurimsta. Aš net neįstengiu pakelti rankos ir sugriebti savo puodelio, bet jis, laimė, nenuvirsta.

– Nesiartink nei prie manęs, nei prie Deimono, – pagraso man prieš veidą pirštu. – Kitaip, garbės žodis, išmalsiu tau marmūzę.

Ji pasitraukia nuo staliuko ir išlekia pro aukštas dvivėres stiklines duris. Kavinėje nuaidi mažo varpelio, kabančio virš durų, tilindžiavimas.

Atsipeikėjusi po ištikto šoko pamatau nuo gretimų staliukų į mane spoksančius bent tris lankytojus. Net baro padavėja, kai mūsų žvilgsniai susitinka, nuduria akis į šalį. Aš nudelbiu žvilgsnį į staliuką ir spoksau tol, kol akyse ima raibuliuoti spausto medžio drožlių raštai. Susiimu už galvos ir dar ilgai ilgai sėdžiu nepajudėdama iš vietos.

Dukart bandau jai skambinti, bet abu kartus prisiverčiu persigalvoti ir vėl dedu telefoną ant staliuko.

Kodėl taip atsitiko? Tiek metų neperskiriamos draugystės – Dieve mano, kiek kartų teko valyti jos vėmalus po apsinuodijimo! – o ji spjauna į mane kaip į kokią atmatą. Paprasčiausiai ji įskaudinta , – bandau ramintis. – Dabar ji tiesiog viską neigia ir aš turiu jai duoti laiko, kad suvoktų tiesą. Nieko, atsigaus. Permes tą kvailį per bortą, atsiprašys manęs ir vėl nusitemps į „Pogrindį“ ieškoti dabar jau mudviem abiem naujų bernų . Bet man sunku patikėti tuo, ką bandau sau įteigti, o tiksliau – įskaudintoji ir ne tokia racionali sielos dalis negali atleisti už tokį baisų pyktį.

Pro mano staliuką praeina pagyvenęs vyras suglamžytu kostiumu, pažvairuoja į mane ir išeina pro duris. Jaučiuosi pažeminta. Vėl pakeliu galvą ir matau tas pačias poras akių, tik dabar jos skubiai nusukamos į šalį. Atrodo, jie manęs gailisi. O aš nekenčiu, kai manęs gailimasi.

Čiumpu nuo grindų rankinuką, atsistoju, kaip pakliuvo užsimetu per petį dirželį ir beveik tokia pat pikta kaip Natali išlekiu iš kavinės.

Prabėgo savaitė, o iš Natali nieko negirdėti. Galų gale atsileidau ir prisiverčiau jai paskambinti – net kelis kartus, – bet vis pataikiau į jos balso paštą. O kai paskambinau paskutinį kartą, vietoj įprastinio atsiliepimo išgirdau naują: „Labas, čia Nat. Jeigu esi draugas – tikras draugas, – tuomet palik žinutę, ir aš tau paskambinsiu, kitaip – geriau nesivargink.“ Norėjosi įkišti ranką į telefoną ir šnioti jai antausį, bet pasitenkinau sviedusi telefoną per kambarį. Laimė, įsigydama mobilųjį nusipirkau ir apsauginį dėklą, kitaip būčiau turėjusi eiti į „Apple“ saloną ir išmesti dar kelis šimtus dolerių naujam.

Atsileidau tiek, kad ryžausi paskambinti net Deimonui. Su juo dabar mažiausiai norėčiau kalbėtis, bet jis vienintelis turi raktą nuo mano ir Natali draugystės. Gaila, bet taip jau yra. Nežinau, ką sau galvojau: kad jis susiims ir prisipažins Natali? Taip, kurgi. Pasvajok.

Taigi lioviausi skambinusi. Tikslingai ėmiau vengti mūsų mėgstamos kavinukės ir tenkinausi šlamštu iš artimiausio gastronomo. Be to, aš dar trimis kilometrais pasiilginau kelią eidama į pokalbį dėl darbo „Dillard’s“ prekybos centre, kad nereikėtų važiuoti pro Natali namus.

Darbą gavau. Skyriaus vedėjos – mama paprotegavo. Ji gerai pažįsta ponią Filips, kuri mane ir priėmė, bet darbas prekybos centre mane žavi lygiai tiek pat, kiek ir šūdina rytinė gastronomo kava.

Sėdint virtuvėje už stalo ir žiūrint, kaip mano peroksidinė motinėlė varsto šaldytuvą, topteli mintis: nebėra šansų, kad galėsiu išsikelti iš namų ir gyventi su savo geriausia drauge. Arba turėsiu susirasti butą ir gyventi viena, arba ir toliau kiurksoti su mama, kol Natali atsitokės. O to gali niekada nebūti. Arba tai gali užtrukti taip ilgai, kad aš nebenorėsiu jai atleisti ir pasiųsiu ją velniop.

Atrodo, virtuvė ima skrieti ratu.