Дж. Редмирски - Beveik niekada

– Prisiminiau tavo užuominą apie „Vieno gyvenimo istoriją“, – atsakau jam ir jaučiu, kaip mano lūpose ima skleistis droviai nerami šypsena. – Žiūri tą šlamštą?

Mažumėlę susigėdęs jis nudelbia akis į šalį ir sako:

– Ne. Tiesiog geras, visiem suprantamas palyginimas.

– Manai? – paerzinu. – Nežinau. Tu mano pirmas sutiktas vaikinas, užsiminęs apie serialą „Vieno gyvenimo istorija“.

Jis visas nukaista, o aš imu save keikti už tai, kad širdyje džiūgauju tai regėdama.

– Tik niekam daugiau nepasakok, gerai? – patempęs lūpą prašo jis.

Nusišypsau ir atsisuku veidu į miesto šviesas, mintyse bandau įžvelgti viltį teikiančių lūkesčių, kurie galbūt nuskambėjo per mūsų trumpą, žaismingą pokalbį. Man nesvarbu, ar šitas vaikinas gražus, žavus, ar seksualus, man tai visai nerūpi. Nesiekiu iš jo nieko daugiau, tik to, ką mes dabar darom: kalbėtis draugiškai, nekaltai, be jokių intymių ketinimų ar tolesnių įsipareigojimų. To siekti su vaikinais labai sunku, nes jiems atrodo, kad po nekalčiausia šypsena slepiasi dar kai kas.

– Na, tai klok, – prašo jis, – kodėl atėjai čia viena?

– O, ne, – šypsodamasi purtau galvą ir pagrasau jam pirštu. – Į šitas lankas geriau nebriskim.

– Nagi, mestelk kauliuką. Paplepėkim. – Jis visu kūnu atsisuka į mane ir užsikelia ant stalo vieną koją. – Man nuoširdžiai smalsu. Jokių kėslų.

– Jokių kėslų?

– Taip, jokių. Nenoriu knaisiotis po tavo bėdas, kad išgirsčiau tai, dėl ko galėčiau apsimesti, jog man baisiai rūpi, ir taip kyštelt ranką tau už kelnaičių. Jeigu norėčiau jas numauti, pasakyčiau tiesiai šviesiai.

– Aha. Vadinasi, tu nenori numaut man kelnaičių? – kreivai šyptelėjusi pašnairuoju į jį.

Šiek tiek nugalėtas, bet nepalaužtas ir truputį atsileidęs jis man atšauna:

– Vėliau – gal. Būčiau visiškas beprotis, jeigu nesvajočiau su tavim permiegoti, bet jeigu būčiau norėjęs vien tik to ir tik tam būčiau atsivedęs tave čionai, tai jau apačioje, prieš tau sutinkant čia ateiti, būčiau apie tai pasakęs.

Man patinka jo nuoširdus atvirumas. Už tai dar labiau jį gerbiu, bet šypsena mano veide sustingsta vos tik išgirdus žodžius „jeigu būčiau norėjęs vien tik to“. Ko daugiau jis gali iš manęs norėti? Pasimatymo, po kurio užsimegztų rimta draugystė? A-a, na jau ne.

– Klausyk, – prabylu aš, mažumėlę atsileidusi ir leisdama jam tai pastebėti. – Man iš tavęs nereikia nei viena, nei kita.

– Ko nei viena, nei kita ? – Staiga jis suvokia, ką reiškia ir viena, ir kita . Ima šypsotis ir linguodamas galvą sako: – Nebijok. Aš tavo pusėje. Ir atsivedžiau tave čia tik pasikalbėti. Nors tau ir labai sunku būtų tuo patikėti.

Nuojauta kužda, kad jeigu norėčiau vieno ar kito – sekso ar pasimatymo, – o gal ir abiejų iš karto, Bleikas nedvejodamas sutiktų, bet jis mandagiai to šalinasi, stengdamasis nebūti atstumtas.

– Atsakau į tavo klausimą, – prabylu tęsdama mūsų pokalbį. – Dabar esu viena, nes turėjau keletą nemalonių patirčių, todėl šiuo metu neieškau jokių vaistų nuo meilės.

Bleikas linkteli.

– Supratau.

Jis nuduria akis į šalį. Vėjas kedena jo šviesius plaukus, nupučia nuo kaktos pusilges sruogas.

– Vaistai nuo meilės nepadeda. Bent jau iš pradžių. Suvokimo procesas – tikras košmaras. – Kad būtų svariau, vėl atsisuka į mane. – Žinai, kai ilgai su žmogum draugauji, prie jo pripranti. Tai tarsi saugi zona. Įsitaisius tokioj zonoj bandymai mus iš jos ištraukti, nors aplink būtų ir vienas pragaras, prilygsta mėginimui ištempti iš namų didžiausią nutukėlį namisėdą ir priversti jį pakeisti gyvenimo būdą. – Turbūt supratęs, kad per greitai ir per giliai užkabino, Bleikas nusprendžia sušvelninti toną ir priduria: – Net tris mėnesius tampiausi su Džena, kol sugebėjau jos namų tualete pašikt.

Garsiai nusijuokiu ir kai jau turiu pakankamai drąsos pažvelgti jam į veidą, pamatau, kad jis šypsosi.

Kažkodėl apima jausmas, kad jis ne tiek gailisi savo sužadėtinės, kiek bando save įtikinti, jog jam jos gaila. Tad aš nusprendžiu padaryti jam paslaugą ir atgręžti skausmingą temą į save, kol jam nenušvito ta „eureka“ akimirka ir vėl nepradėjo žemė slysti iš po kojų.

– O mano vaikinas žuvo, – lepteliu jo paties labui. – Automobilio avarijoje.

Bleiko veidas ištįsta, jis žiūri man į akis, jo žvilgsnis kupinas gailesčio.

– Atleisk, nenorėjau…

Kilsteliu ranką.

– Ne, ne, viskas gerai. Tu nieko blogo nepadarei.

Jis linkteli ir laukia, ką pasakysiu. Tariu:

– Buvo likusi savaitė iki baigimo.

Jis uždeda man ant kelio ranką, bet aš žinau, kad tai daroma tik mane paguosti.

Pradedu jam pasakoti, kaip viskas įvyko, ir staiga girdžiu garsų tekšt ! Bleikas nulekia nuo stalo ir griūva aukštielninkas. Viskas įvyko taip greitai, kad aš net nepastebėjau, kaip Deimonas prilėkė prie jo iš šono, o juo labiau neišgirdau, kaip jis įpuolė pro metalines duris, kurios yra vos už kelių žingsnių.

– Deimonai! – suklykiu iš visų jėgų, o jis puola gulintį Bleiką ir ima tvatyti kumščiais jam per veidą. – Liaukis! Deimonai! Dieve mano!

Kol aš atsipeikėju po šoko, pasipila dar viena smūgių kruša, o tada pripuolu prie jų ir bandau atplėšti Deimoną nuo Bleiko. Užvirstu Deimonui ant nugaros ir mėginu sugriebti jam už riešų, bet jis taip įnikęs tvatija Bleiką, kad pasijuntu lyg užsėdusi ant mechaninio buliaus. Staiga jis nusviedžia mane nuo savo nugaros ir aš atatupsta žnekteliu ant betono užpakaliu ir alkūnėmis.

Kirtęs stiprų smūgį Deimonui į veidą, Bleikas pagaliau pašoka nuo žemės.

– Kas, po perkūnais, tau pasidarė, žmogau? – sako stodamasis ant kojų. Viena ranka smarkiai trina sumuštą žandikaulį, lyg bandytų atstatyti jį į vietą. Kraujas srūva iš abiejų šnervių, viršutinė lūpa praskelta ir sutinusi. Tamsoje kraujas atrodo juodas.

– Pats žinai, kas, po perkūnais! – užriaumoja Deimonas ir vėl kėsinasi jį pulti, bet aš pribėgu prie jo ir bandau sulaikyti. Prilekiu iš šono ir įsiremiu delnais į jo kietą kaip akmuo krūtinę.

– Liaukis, Deimonai, sakau tau! Mes tik kalbėjomės! Kas tau pasidarė? – šaukiu ant jo taip garsiai, kad net užkimstu.

Neatitraukdama rankų nuo jo pasisuku per liemenį į Bleiką ir sakau jam:

– Man labai gaila, Bleikai. Aš… aš…

– Nesuk sau galvos, – sako jis rūsčiu, atkirčiui pasirengusiu veidu. – Aš dingstu iš čia.

Jis nusisuka ir išeina pro metalines duris. Orą sudrebina šiurpus trenksmas, nes jis smarkiai trinkteli jomis. Žaibuodama akimis staigiai atsisuku į Deimoną ir iš visų jėgų stumteliu jį į krūtinę.

– Šikniau tu neraliuotas! Negaliu patikėti, kad tu šitaip jį prikūlei! – klykiu kone prisiplojusi jam į veidą.

Deimonas sučiaupia lūpas ir sunkiai šnopuoja, vis dar negalėdamas atsigauti po muštynių. Tamsūs vyzdžiai išsiplėtę, žvilgsnis neramiai šokinėja lyg sulaukėjusio žvėries. Iš dalies jis man kelia įtarimą, bet, kita vertus, pažįstu jį jau dvylika metų, taigi nuginu tuos įtarimus šalin.

– Ką čia sau galvoji eiti viena ant stogo su vaikinu, su kuriuo ką tik susipažinai? Maniau, kad būsi protingesnė, Kem, net ir šiek tiek įkaušusi!

Žingteliu nuo jo atgal ir susidedu ant krūtinės rankas.

– Sakai, aš kvaila? Mudu tik kalbėjomės! – šaukiu taip garsiai, kad net plaukai užkrenta ant akių. – Aš dar puikiai gebu atskirti, kuris vaikinas absoliutus šiknius, o kuris doras. Bet dabar prieš save regiu visišką šiknių!