Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Scott Westerfeld

UGLIES

ISBN 9786090105030

© Vertimas į lietuvių kalbą, Donatas Masilionis, 2011

Copyright © 2005 by Scott Westerfeld

Published by arrangement with Simon Pulse, an imprint of Simon & Schuster Children’s Publishing Division

All rights reserved. No part of this book may be reproduced or transmitted in any form or by any means, electronic or mechanical, including photocopying, recording or by any information storage and retrieval system, without permission in writing from the Publisher.

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Donatas Masilionis

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorės Rasa Praninskienė, Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Judita Židžiūnienė

Maketavo Albertas Rinkevičius

I dalis

Bjaurulių virtimas gražuoliais

Argi nėra gera visuomenę praturtinti gražiais žmonėmis?

– Yang Yuan, cituojama laikraštyje The New York Times

Naujųjų gražuolių miestas

Ankstyvos vasaros dangus buvo kačių vėmalų spalvos.

Kad rausva spalva įgautų deramą atspalvį, katę kurį laiką reikia šerti lašišų skonio ėdalu, pagalvojo Talė. Aukšti debesys, vėjo sudraskyti žvynais, priminė žuvis. Šviesai blėstant, danguje atsivėrė sodriai mėlyni plyšiai, kurie priminė apverstą vandenyną, šaltą ir bedugnį.

Bet kurią kitą vasarą toks saulėlydis kaip šis būtų atrodęs gražus. Tačiau nuo tada, kai Perisas tapo gražuoliu, grožis dingo. Bjauru prarasti geriausius savo draugus, net jeigu šis praradimas tetruks tris mėnesius ir dvi dienas.

Talė Jangblad laukė, kol užslinks tamsa.

Pro pravirą langą buvo matyti Naujųjų Gražuolių Miestas. Linksmybių bokštuose jau plieskė šviesos, o liepsnojančių deglų gyvatės ženklino malonumų sodų takus. Keli virvėmis pririšti oro balionai siūbavo rausvame tamsėjančiame danguje, jų keleiviai laidė bengališkosios ugnies fejerverkus į kitus balionus ir praskrendančius sklandytojus su parasparniais. Nuo pastatų, tarsi akmenėliai nuo vandens paviršiaus, atsimušė juokas ir muzika. Talės nervai buvo įtempti.

Miesto pakraščiai, juodo upės ovalo atkirsti nuo centro, skendėjo tamsoje. Visi bjauruliai jau gulėjo lovose.

Talė nusimovė sąsajos žiedą ir tarė:

– Labanakt.

– Saldžių sapnų, Tale, – atsakė jai kambarys.

Ji sukramtė dantų valymo tabletę, papureno pagalves ir įgrūdo po antklode seną nešiojamąjį šildytuvą, išskiriantį maždaug tiek pat šilumos, kiek miegantis Talės dydžio žmogus.

Tada išsiropštė pro langą.

Dangus virš galvos pagaliau pajuodavo tarsi anglis, ir Talė kaipmat pasijuto geriau. Galbūt šis sumanymas buvo kvailas, bet vis smagiau, nei dar vieną bemiegę naktį vartytis lovoje gailintis savęs. Žengdama gerai pažįstamu taku palei upę, slepiama lapijos, ji nesunkiai įsivaizdavo, kaip Perisas tyliai prislenka prie jos, kaip jie, abu drauge, slopindami juoką, pasirengia naujųjų gražuolių šnipinėjimo nakčiai. Būdą, kaip apgauti elektroninį sergėtoją, jiedu su Perisu rado dar tada, kai abiem buvo po dvylika, kai atrodė, kad trijų mėnesių amžiaus skirtumas nieko nereiškia.

– Geriausi draugai per amžius, – sumurmėjo Talė, pirštu braukdama per mažytėlaitį randą dešiniame delne.

Pro medžius blizgėjo vanduo, ir mergina girdėjo, kaip į krantą teškena praplaukiančių greitų plokščiadugnių katerių sukeltos bangelės. Ji susigūžė slėpdamasi nendrėse. Šnipinėjimo ekspedicijoms tinkamiausias metas visada buvo vasara. Žolė aukšta, nešalta, o ir mokykloje kitą rytą nereikia kovoti su miegu.

Žinoma, dabar Perisas gali miegoti kiek panorėjęs. Tai vienas iš gražuolių privalumų.

Virš vandens driekėsi senas tiltas, jo didžiuliai geležiniai rėmai buvo juodi kaip ir dangus. Tiltas buvo pastatytas labai seniai, todėl neparemtas jokiais sklandančiais statramsčiais. Prabėgus milijonui metų, kai visas miestas suirs, tiltas tikriausiai išliks tarsi suakmenėjęs kaulas.

Kitaip nei kiti į Naujųjų Gražuolių Miestą vedantys tiltai, šis, senasis, negalėjo kalbėti ir, kas dar svarbiau, pranešti apie įsibrovėlius. Tačiau net ir nebylus tiltas Talei visada atrodė labai išmintingas, toks tyliai visažinis, kaip labai senas medis.

Talės akys visiškai apsiprato su tamsa, ir jai teprireikė kelių akimirkų rasti valą, kaip visada pririštą prie akmens. Mergina timptelėjo valą ir išgirdo besirangančios virvės, paslėptos tarp tilto atramų, teškenimą. Ji tempė valą tol, kol pasirodė šlapia susimazgiusi virvė; kitas jos galas buvo pririštas prie geležinių tilto rėmų. Talė tvirtai įtempė virvę ir, kaip įpratusi, pririšo ją prie medžio.

Jai teko vėl nerti į žolę, kol praplauks dar vienas kateris. Jo denyje šokantys žmonės nepastebėjo nuo tilto iki kranto besidriekiančios virvės. Jie niekada nieko nepastebėdavo. Naujieji gražuoliai visada būdavo taip įsilinksminę, kad smulkmenų nematydavo.

Kai greitaeigio katerio šviesos išblėso, Talė patikrino virvę – pakibo ant jos visu svoriu. Kartą virvė atsirišo nuo medžio, ir jiedu su Perisu nuskriejo žemyn, tada aukštyn, paskui tėškėsi į šaltą vandenį pačiame upės vidury. Tai prisiminusi Talė nusišypsojo: dabar ji kur kas mieliau būtų anoje ekspedicijoje – peršlapusi ir sušalusi, tačiau su Perisu, nei šįvakar sausa ir šilta, bet viena.