Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Puiku. Ji stipriai atsispyrė ir dabar šuoliavo nuo kalvos, toldama nuo Garbo rūmų, striukė nešė ją į tamsų ir saugų sodų prieglobstį.

Talė dar dukart persivertė per galvą, tada striukė nuleido ją ant žolės. Mergina patampė pirmus pasitaikiusius diržus, ir apdaras šnypšdamas nukrito ant žemės.

Prireikė kelių akimirkų, kol nustojo svaigti galva ir mergina susigaudė, kur viršus, o kur apačia.

– Ten juk… bjaurulė, ar ne? – ištarė kažkas minios priekyje.

Talei virš galvos praslinko du juodi šešėliai – tai buvo ugniagesių oromobiliai, jie blykčiojo raudonomis šviesomis, jų sirenos kurtinamai kaukė.

– Na, ir patarei, Perisai, – sumurmėjo Talė. – Sukelti netikrą aliarmą.

Jei ją dabar nutvertų, Talė pakliūtų į didelę bėdą. Jai dar nebuvo tekę girdėti , kad kas nors būtų šitaip prasižengęs.

Mergina nubėgo sodo link.

Už gluosnių tvyranti tamsa ramino.

Čia, pusiaukelėje iki upės, Talė tik nujautė, kad miesto centre paskelbtas visuotinis gaisro pavojus. Tačiau matė, jog prasidėjo kažin kokia paieška. Viršuje sklandė daugiau nei įprasta oromobilių, o upė, regis, buvo itin ryškiai apšviesta. Gal tai tiesiog sutapimas?

Bet greičiausiai ne.

Talė atsargiai brovėsi pro medžius. Naujųjų Gražuolių Mieste jiedu su Perisu niekada neužsibūdavo iki vėlumos. Malonumų soduose ji regėjo daugiau žmonių nei dieną, ypač tamsesniuose kampeliuose. Dabar, kai bėgimo sukeltas jaudulys atlėgo, Talė pradėjo suvokti, kad jos sumanymas buvo labai kvailas.

Visiškai suprantama, kad Perisas nebeturi rando. Kadaise jiedu suglaudė delnus, šiek tiek įpjovę odą kišeniniu peiliuku. Gydytojai per operaciją naudoja kur kas aštresnius ir didesnius peilius. Jie nulupa nuo žmogaus visą odą, kad ataugtų nauja, tobula ir skaisti. Šitaip išnyksta seni randai, atsiradę dėl nelaimingų atsitikimų, blogo maisto ir vaikystės ligų. Gyvenimas pradedamas iš naujo.

Perisas irgi ką tik tapo gražuoliu, bet Talė viską sumovė – atlėkė kaip nepageidaujama įkyri mažvaikė ir paliko jį su bjaurasties skoniu burnoje, jau nekalbant apie tai, kad išterliojo. Mergina vylėsi, jog Perisas turi kitą liemenę.

Na, jis bent jau neatrodė supykęs. Pasakė, kad jie vėl bus geriausi draugai, kai Talė taps graži. Bet kai pažvelgė jai į veidą… Gal kaip tik dėl to gražuoliai ir atskirti nuo bjaurulių? Kai visą laiką esi apsuptas gražių žmonių, turėtų būti siaubingai šlykštu žvelgti į bjaurų veidą. O jei šįvakar Talė viską sugadino ir Perisas visada, net ir po operacijos, regės ją tokią – žvairą, susivėlusiais plaukais?

Virš galvos vėl prasklendė oromobilis, ir Talė susigūžė. Tikriausiai šįvakar ją sučiups ir ji niekada netaps gražuole.

Ji to išties nusipelnė už kvailą poelgį.

Mergina prisiminė Perisui duotą pažadą. Ji nesileis sugaunama; ji privalo tapti gražuole vardan Periso.

Akies krašteliu Talė pamatė šviesos blykstelėjimą. Ji pritūpė ir ėmė stebėti aplinką pro nukarusias gluosnių šakas.

Parke pasirodė saugumo inspektorė. Tai buvo vidutinės trukmės gražuolė, nebe naujokė. Šviesoje aiškiai buvo matyti po antros operacijos pagražėję bruožai: platūs pečiai, tvirtas smakras, aštri nosis ir aukšti skruostikauliai. Moteris neabejotinai buvo tokia pat valdinga, kaip ir Talės mokytojai Bjaurulių Mieste.

Talė pabandė susiimti. Kiekvienas naujasis gražuolis turėjo nuosavą inspektorių. Ir buvo tik viena priežastis, kodėl vidutinės trukmės gražuolė yra čia, Naujųjų Gražuolių Mieste: vadinasi, kažko rimtai ieškoma ir tas kažkas turi būti surastas.

Moteris žibintuvėliu apšvietė ant suolelio sėdinčią porelę – tik akimirką, kad įsitikintų, jog tai gražuoliai. Porelė pašoko, bet inspektorė sukikeno ir atsiprašė. Talė išgirdo, kaip ji kažką pasakė žemu, savimi pasitikinčio žmogaus balsu, ir pastebėjo, kad naujieji gražuoliai lengviau atsikvėpė. Jei inspektorė pasakė, kad viskas gerai, vadinasi, taip ir yra.

Talė pajuto norą pasiduoti, pasikliauti išmintinga inspektorės malone. Jei tik ji paaiškintų, inspektorė suprastų ir viską sutvarkytų. Vidutinės trukmės gražuoliai visada žinodavo, ką reikia daryti.

Bet ji pažadėjo Perisui.

Mergina nėrė atgal į tamsą stengdamasi užgniaužti siaubingą jausmą, kad ji – šnipė, įsibrovėlė, kad nepasidavė moteriai. Ji brovėsi per krūmus taip sparčiai, kaip tik pajėgė.

Pasiekusi upę Talė išgirdo triukšmą. Upės prožektorių šviesoje ryškėjo kažin koks siluetas. Tai buvo ne porelė, o viena žmogysta, pasislėpusi tamsoje.

Greičiausiai – inspektorė, krūmuose tykanti Talės.

Mergina nebedrįso net kvėpuoti. Ką tik šliaužusi, ji taip ir sustingo, remdamasi į žemę vienu keliu ir dumblėta ranka. Inspektorė jos kol kas nepastebėjo. Jei Talė ilgokai luktelės, gal moteris nueis.

Nejudėdama Talė laukė, regis, ištisą amžinybę. Bet siluetas nė nekrustelėjo. Mieste visi tikrai žino, kad sodai – vienintelis neapšviestas įėjimas ir išėjimas iš Naujųjų Gražuolių Miesto.

Talės ranka pradėjo drebėti, raumenys visai sustingo. Tačiau mergina nedrįso perkelti svorio ant kitos rankos. Ją išduotų ir vienos vienintelės šakelės trakštelėjimas.

Talė kiūtojo nė nekrustelėdama, kol raumenis persmelkė nepakeliamas skausmas. Gal tai visai ne inspektorė, o tik šviesos žaismas? Gal vien jos vaizduotės padarinys?

Talė sumirksėjo tikėdamasi, kad siluetas išnyks.

Tačiau jis neišnyko, tebebuvo aiškiai matyti raibuliuojančios upės šviesoj.

Po Talės keliu trakštelėjo šakelė – pavargę, įskaudę raumenys ją visgi išdavė. Tačiau siluetas nesujudėjo. Nors jis arba ji tikrai turėjo išgirsti…

Inspektorė turbūt maloni, laukia, kol Talė pati pasiduos. Kartais mokykloje taip elgdavosi mokytojai: priversdavo suprasti, kad niekur nedingsi, ir prisipažindavai.

Talė kostelėjo. Tyliai, graudžiai.

– Atsiprašau, – išlemeno ji.

Žmogysta atsiduso.

– Ak, oi. Ei, viskas gerai. Aš turbūt irgi tave išgąsdinau.

Nepažįstamoji palinko į priekį ir susiraukė: matyt, ir jos raumenys sustiro ilgai nejudėdami. Šviesa apšvietė jai veidą.

Ji taip pat buvo bjauri.

Mergina buvo vardu Šėja. Jos ilgi tamsūs plaukai buvo surišti į dvi kiaulės uodegėles, akys per toli viena nuo kitos, lūpos putlios, bet pati liesesnė už naująją gražuolę. Ji viena atvyko į Naujųjų Gražuolių Miestą ir jau valandą slapstėsi čia, prie upės.

– Dar niekada neteko matyti nieko panašaus, – tyliai pratarė ji. – Visur knibžda inspektorių ir patruliuojančių oromobilių!

Talė užsikosėjo.

– Manau, tai per mane.

Šėja įtartinai pažvelgė į ją.

– Kaip tai suprast?

– Na, buvau miesto centre, vakarėlyje.

– Tu sužlugdei vakarėlį? Tai beprotiška! – pasibaisėjo Šėja, tada tyliau, beveik pašnibždomis, pridūrė: – Beprotiška, bet nuostabu. Kaip ten patekai?

– Buvau užsidėjusi kaukę.

– Tai bent. Gražuolės?

– Ne, kiaulės. Ilga istorija.

Šėja sumirksėjo.

– Kiaulės kaukė. Gerai. Leisk spėti: kažkas tave pamatė?

– Ne. Mane galėjo sučiupti, tad aš… įjungiau priešgaisrinio pavojaus signalą.

– Puikus pokštas!

Talė nusišypsojo. Tiesą sakant, pasakojimas jai regėjosi išties šaunus, ypač dabar, kai atsirado klausytoja.

– Patekau į spąstus ant stogo, tad čiupau tąsiąją striukę ir šokau apačion. Mėtoma aukštyn žemyn oru nusklendžiau kone pusę kelio nuo ten iki čia.

– Negali būti!

– Na, gerai, nemenką kelio dalį tai jau tikrai.