Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Kybodama aukštielninka, rankomis ir keliais įsitvėrusi virvės mazgų, Talė nušliuožė iki tamsaus tilto rėmo, tada pralindo pro geležinius jo griaučius ir žengė į Naujųjų Gražuolių Miestą.

Kur gyvena Perisas, Talė žinojo – iš vienintelio pranešimo, kurį jis pasivargino atsiųsti, kai tapo gražuoliu. Tikslaus adreso Perisas nenurodė, bet Talė mokėjo iššifruoti neva atsitiktinius skaičius žinutės apačioje. Taigi, kalvotoji miesto dalis, vietovė, vadinama Garbo rūmais.

Patekti tenai lengva nebus. Anksčiau ekspedicijose Talė ir Perisas stengdavosi laikytis netoli kranto, kur nesunku pasislėpti augmenijos ir tamsaus Bjaurulių Miesto fone. Tačiau dabar Talė traukė į patį salos vidurį, o ten visą naktį apšviestose gatvėse buvo gausu vaikštinėjančių ir besilinksminančių žmonių. Naujieji gražuoliai, tokie kaip Perisas, visada įsikurdavo ten, kur linksmybės triukšmingiausios.

Talė įsiminė miesto žemėlapį, bet jeigu pasuktų neteisinga kryptim, jai galas. Be sąsajos žiedo transporto priemonėms ji buvo nematoma. Ją tiesiog pervažiuotų tarsi tuščią vietą.

Žinoma, čia Talė ir buvo tuščia vieta.

Dar blogiau, ji buvo bjauri. Tačiau vylėsi, kad Perisas taip negalvos. Nežiūrės į ją pasidygėdamas.

Talė nė neįsivaizdavo, kas atsitiktų, jeigu ją sučiuptų. Tai ne tas pat, kas būti suimtai už tai, jog „pamiršai“ savo žiedą, pabėgai iš pamokų ar įsakei namui paleisti muziką garsiau nei nurodo taisyklės. Visi taip elgdavosi ir būdavo baudžiami. Tačiau Talė ir Perisas visada labai saugodavosi, kad nebūtų sučiupti per ekspedicijas. O juk nusigauti į kitą upės krantą – išties rimtas nusižengimas.

Tačiau jaudintis dabar per vėlu. Kita vertus, ką jai gali padaryti? Po trijų mėnesių ir pati Talė bus gražuolė.

Ji slinko palei upę, kol pasiekė malonumų sodą, tada šmurkštelėjo į tamsą už gluosnių svyruoklių eilės. Pasislėpusi už medžių, Talė brovėsi pirmyn palei mirkčiojančių deglų nušviestą taką.

Taku žingsniavo gražuolių pora. Talė sustingo vietoje, bet gražuoliai per daug aistringai žiūrėjo vienas kitam į akis, kad pastebėtų tamsoje susigūžusią merginą. Talė sekė juos akimis ir pajuto šilumą, kuri visada užplūsdavo žvelgiant į dailų veidą. Net tada, kai jiedu su Perisu tūnodami šešėlyje ir vogčiomis stebėdami kikendavo iš visų kvailysčių, kurias gražuoliai sakydavo ar darydavo, jie negalėdavo susivaldyti nespoksoję. Tose didelėse tobulose akyse buvo kažkas stebuklinga, kas vertė klausytis tų akių savininko žodžių, saugoti tas akis nuo pavojų, padaryti jas laimingas. Tos akys buvo labai… gražios.

Porelė dingo už posūkio, ir Talė krestelėjo galvą vydama šalin sentimentalias mintis. Ji čia atvyko ne spoksoti. Ji buvo įsibrovėlė, niekšė, bjaurulė. Ir vykdė misiją.

Sodas driekėsi iki pat miesto, tarsi juoda upė vingiuodamas tarp ryškiai apšviestų linksmybių bokštų ir namų. Sėlindama Talė išgąsdino už medžių pasislėpusią porelę (juk tai, galų gale, malonumų sodas), bet tamsoje įsimylėjėliai Talės veido nematė, tik pasišaipė, kai mergina murmtelėjo atsiprašydama ir dingo. Ir Talė jų gerai neįžiūrėjo, matė tik susipynusias tobulas kojas ir rankas.

Pagaliau sodas baigėsi, ir ji atsidūrė vos už kelių kvartalų nuo tos vietos, kur gyveno Perisas.

Talė pažvelgė pro nukarusių vijoklių užuolaidą. Ji nukeliavo toliau, nei kadaise nukakdavo su Perisu, ir atsidūrė ten, kur ir buvo numačiusi. Ryškiai apšviestose gatvėse buvo pilna žmonių – nepasislėpsi. Mergina perbraukė pirštais sau per veidą, paliesdama plačią nosį, siauras lūpas, kiek per aukštą kaktą ir susivėlusius garbanotus plaukus. Vos tik ji išnirs iš krūmokšnių, iškart bus pastebėta. Talei atrodė, kad veidas net dega, apšviestas gatvės šviesų. Ką ji čia veikia? Juk turėtų kiūtoti Bjaurulių Miesto tamsoje ir laukti savo eilės.

Tačiau jai būtinai reikia pasimatyti su Perisu ir pasikalbėti. Nelabai numanė kodėl, gal kad įsipyko tūkstančiai įsivaizduojamų pokalbių kas vakarą, prieš užmiegant. Nuo pat mažumės jiedu kasdien būdavo kartu, o dabar… dabar atskirti. Gal Talės smegenys pagaliau liautųsi kalbėjusios su įsivaizduojamu Perisu, jeigu jiedu pabendrautų nors kelias minutes. Galbūt užtektų netgi trijų minučių, kad ji ištvertų tuos tris likusius mėnesius.

Talė nužvelgė gatvę svarstydama, kurlink sėlinti, ieškodama tamsių tarpdurių pasislėpti. Ji jautėsi tarsi alpinistė, stovinti priešais lygią uolą ir ieškanti plyšių bei atsikišimų, į kuriuos galėtų įsikibti.

Transporto srautas pamažu skystėjo, tad Talė kiek palaukė, trindama randą dešiniame delne. Galiausiai atsiduso, sušnibždėjo: „Geriausi draugai per amžius“ ir žengė į šviesą.

Iš dešinės pasigirdo kurtinamas garsas, ir mergina nėrė į tamsą už vijoklių, užkliuvusi suklupo ant minkštos žemės. Kelias akimirkas buvo beveik tikra, kad ją susekė.

Tačiau kakofonija virto pulsuojančiu ritmu. Tai buvo gatve dardanti būgnų mašina, plati tarsi namas, blykčiojanti daugybe mechaninių rankų, kurios talžė įvairiausio dydžio būgnus. Paskui mašiną traukė vis auganti lėbautojų minia – visi šoko pagal ritmą, gėrė ir mėtė tuščius butelius, o tie dužo atsitrenkę į didžiulę mašiną.

Talė nusišypsojo – lėbautojai buvo su kaukėmis.

Siekdama privilioti dar daugiau improvizuoto parado dalyvių, mašina vis svaidė kaukes: velnių veidus ir siaubingų klounų, žalių pabaisų ir pilkų ateivių iš kosmoso su didžiulėmis ovaliomis akimis, šunų, kačių ir karvių kaukes, veidus su iškreiptomis šypsenomis ar kreivomis nosimis.

Procesija iš lėto slinko pro šalį, ir Talė vėl įsispraudė į augmeniją. Keli lėbautojai praėjo taip arti, kad į nosį tvoskė pykinamai saldus jų gėralo kvapas.

Kai mašina jau dundėjo už pusės kvartalo, Talė luktelėjo dar pusę minutės, tada iššoko iš savo slėptuvės ir čiupo ant gatvės numestą kaukę. Plastikas buvo minkštas, dar šiltas, nes mašinoje suformuotas visai neseniai.

Kaukė buvo tokios pat rausvos kačių vėmalų spalvos kaip ir saulėlydis, su ilgu snukiu ir dviem mažom rausvom ausytėm. Talė pakėlė kaukę prie veido. Išmani lipni medžiaga prigludo prie odos, ir kaukė kaipmat prilipo.

Užsidėjusi kiaulės snukį, mergina prasibrovė pro girtus šokėjus ir šonine gatve nubėgo Garbo rūmų link.

Geriausi draugai per amžius

Garbo rūmai buvo dideli, ryškiai apšviesti ir triukšmingi.

Pastatas stūksojo tarp dviejų linksmybių bokštų tarsi drūtas arbatinukas tarp grakščių šampano taurių. Kiekvienas bokštas stovėjo ant kolonos, kuri buvo ne ką platesnė už liftą. Daugiaaukščiai bokštai stiebėsi aukštyn platėdami, penki aukštai buvo apjuosti balkonais, kuriuose knibždėjo naujųjų gražuolių. Talė kopė į kalvą link tų pastatų, pro kaukės akių skylutes akylai stebėdama aplinką.

Staiga kažkas, klykdamas ir plakdamas rankomis, šoko nuo vieno bokšto žemyn, o gal buvo nustumtas. Talė įtraukė oro prisiversdama stebėti, kaip, likus kelioms sekundėms iki žemės, vyrukas pakibo ore – jį sulaikė tąsioji striukė, antraip būtų ištiškęs. Vyrukas juokdamasis pasklandė aukštyn žemyn, prilaikomas savo pakinktų, tada švelniai nusileido ant žemės – taip arti Talės, kad ji išgirdo jį ne tik kikenant, bet ir nervingai žagsint. Jis buvo išsigandęs kaip ir Talė.

Mergina net pasipurtė, nors vargu ar šokinėti nuo bokšto buvo pavojingiau nei stovėti čia, apačioje. Ištįsusius bokštus laikė tokie pat tamprūs lynai kaip toji striukė. Jei visi gražūs žaisliukai staiga nustotų veikę, Naujųjų Gražuolių Mieste beveik viskas kaipmat subyrėtų.