Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Rūmai buvo prigužėję naujųjų gražuolių – pačių blogiausių, kaip sakydavo Perisas. Jie gyveno kaip ir bjauruliai – maždaug po šimtą žmonių viename dideliame bendrabutyje. Tačiau šiame bendrabutyje nebuvo jokių taisyklių. Nebent taisyklėmis pavadintum: elkis kvailai, linksminkis ir triukšmauk.

Ant stogo būrelis merginų vakarinėmis suknelėmis spygavo kiek neša plaučiai ir, stovėdamos prie pat atbrailos, šaudė petardas į žmones apačioje. Vienas oranžinės liepsnos kamuolys, šaltas kaip rudens vėjas, bumbtelėjo prie pat Talės ir nušvietė tamsą.

– Ei, ten, apačioje, stovi kiaulė! – suriko kažkas.

Visi prapliupo kvatoti, o Talė pasiskubino kuo greičiau atsidurti prie plačiai atvertų rūmų durų. Smuko į vidų nebodama dviejų lauk žengiančių gražuolių, dėbtelėjusių į ją nustebusiu žvilgsniu.

Gyvenimas čia, kaip ir žadėta, buvo didelė šventė. Šį vakarą žmonės vilkėjo ilgomis suknelėmis ir frakais. Kiaulės kaukė, kurią buvo užsidėjusi Talė, visiems kėlė juoką. Gražuoliai rodė į merginą pirštais ir kvatojo, o Talė atkakliai brovėsi pirmyn, kol linksmuoliams dar kas nors nešovė į galvą. Žinoma, čia juk visi visada juokiasi. Kitaip nei bjaurulių šventėse, čia niekada nebūna muštynių, net barnių.

Talė spraudėsi pro minią iš salės į salę tyrinėdama veidus, bet per daug nesižavėdama didelėmis nuostabiomis akimis ir nepasiduodama jausmui, kad ji čia svetima. Vis dėlto juo ilgiau čia buvo, juo bjauresnė jautėsi. Tai, kad visi pakeliui sutiktieji iš jos juokėsi, nuotaikos, žinoma, nekėlė. Kita vertus, juokas kur kas geriau nei tai, ką gražuoliai jai padarytų išvydę tikrąjį veidą.

Talė svarstė, ar jai pavyks atpažinti Perisą. Po operacijos vaikiną ji matė tik kartą, jau išėjusį iš ligoninės, bet sutinimai dar nebuvo praėję. Tačiau jo veidą Talė puikiai įsiminė. Gražuoliai nebuvo visiškai vienodi, nors Perisas manė kitaip. Per ekspedicijas jiedu kartais atkreipdavo dėmesį į gražuolius, kurie atrodydavo lyg ir matyti, lyg senieji jų pažįstami bjauruliai. Tie ir anie buvo panašūs tarsi broliai ar seserys; gražuoliai – tarytum vyresnėliai, labiau pasitikintys savimi, kur kas dailesni. Jei būtum gimęs prieš šimtą metų, visą gyvenimą būtum pavydėjęs tokiems broliams ir seserims.

Ne, Perisas negalėjo taip jau labai pasikeisti.

– Ar matei tą kiaulaitę?

– Ką?

– Ten bėgioja palaida kiaulaitė!

Kikenimas sklido iš apatinio aukšto. Talė stabtelėjo ir sukluso. Ant laiptų ji buvo visiškai viena. Matyt, gražuoliai labiau mėgo naudotis liftais.

– Kaip ji drįso ateiti į vakarėlį apsirengusi kiaulaite! Juk tai baltų kaklaraiščių vakarėlis!

– Ji supainiojo vakarėlius.

– Taip atrodydama ji demonstruoja visišką neišsiauklėjimą!

Talė nerimastingai pasimuistė. Kaukė buvo nė kiek ne gražesnė už jos veidą. O pokštai darėsi pavojingi.

Ji užlėkė laiptais aukštyn. Galbūt gražuoliai išmes ją iš galvos, jeigu ji judės toliau? Teliko apžiūrėti du rūmų aukštus, nes aukščiau – stogas. Perisas turi būti kažkur čia. Nebent jis galinėje pievelėje arba balione, ar linksmybių bokšte. Arba su kuo nors – malonumų sode. Talė pasipurtė vydama tą vaizdinį šalin ir nubėgo koridoriumi. Nekreipdama dėmesio į jau girdėtas pašaipas dėl kaukės ir nepaisydama pavojaus būti sučiupta, paeiliui apžiūrėjo visas sales.

Visur – vien nustebę žvilgsniai, jos pusėn bedami pirštai ir dailūs veidai. Tačiau nė vienas nebuvo Periso.

Periso niekur nebuvo.

– Ei, kiaulaite! Štai kur ji!

Šokdama per dvi laiptų pakopas iš karto, Talė nukūrė į viršutinį aukštą. Nuo sunkaus kvėpavimo merginos kakta išrasojo, kaukė sušilo, lipni jos masė ėmė tekėti veidu. Talei įkandin jau skuodė būrelis gražuolių. Jie bėgo juokdamiesi ir stumdydami vienas kitą.

Dairytis po aukštą laiko nebuvo. Talė dirstelėjo į koridorių. Tuščia. Visos durys uždarytos. Gal gražuoliai čia miega grožio miegu?

Jei Talė dabar užbėgs ant stogo ieškodama Periso, ji pateks į spąstus.

– Štai ji! Ei, kiaulaite!

Metas dėti į padus. Talė puolė prie lifto ir čiūžtelėjo vidun.

– Į pirmą aukštą! – įsakė ji.

Neramiai žvilgčiodama į koridorių ir sunkiai alsuodama po įkaitusia kauke, ji laukė.

– Į pirmą aukštą! – pakartojo. – Uždaryk duris!

Tačiau nieko neįvyko.

Talė atsiduso ir užsimerkė. Be sąsajos žiedo ji buvo niekas. Liftas jos neklausė.

Mergina žinojo, kaip apgauti liftą, bet tam reikėjo kišeninio peiliuko ir laiko. Ji neturėjo nei vieno, nei kito. Koridoriuje pasirodė iš laiptinės išnirę pirmieji persekiotojai.

Talė prisiplojo prie lifto sienos – pasistiebė ant pirštų galų ir prisispaudė taip, kad persekiotojai jos nepamatytų. O jų gausėjo, pūškuojančių ir žiopčiojančių, kaip įprasta sportinę formą praradusiems gražuoliams. Talė juos stebėjo veidrodyje ant galinės lifto sienos. Vadinasi, ir gražuoliai gali ją pamatyti, jei tik sugalvotų pažvelgti į tą pusę.

– Kur nubėgo kiaulaitė?

– Ei, kiaulaite!

– Gal ji užlėkė ant stogo?

Kažkoks žmogus tylėdamas žengė į liftą ir nustebęs įsispoksojo į persekiotojus. Staiga jis išvydo Talę ir krūptelėjo.

– Dieve, tu mane išgąsdinai! – Mirksėdamas ilgomis blakstienomis jis nužvelgė kaukėtą Talės veidą, tada – savo fraką. – O dangau, negi šiandien ne baltų kaklaraiščių vakarėlis?

Talei pritrūko oro, išdžiūvo burna.

– Perisai? – sušnibždėjo ji.

Vaikinas pažvelgė į Talę.

– Ar mes pažįst…

Talė ketino ištiesti ranką, bet staiga dingtelėjo, kad privalo būti prisiplojusi prie lifto sienos. Stovint ant pirštų galų jai ėmė mausti raumenis.

– Tai aš, Perisai.

– Ei, kiaulaite!

Vaikinas atsisuko į balsą, sklindantį iš koridoriaus, kilstelėjo antakius, tada vėl pažvelgė į Talę.

– Uždaryk duris, bet lik vietoje, – skubiai įsakė jis.

Durys užsivėrė, ir Talė klupdama žengė į priekį. Kad geriau matytų, ji nusitraukė kaukę. Tai buvo jis, Perisas: jo balsas, rudos akys, kaip kadaise suraukta kakta, kai jausdavosi sutrikęs.

Tiktai dabar jis atrodė labai dailus .

Mokykloje jiems buvo išaiškinta, kodėl grožis jaudina. Ir visai nesvarbu, nutuoki apie evoliuciją ar ne, tai veikia kiekvieną žmogų.

Egzistuoja tam tikras grožis, dailumas, kurį mato visi. Didelės tarsi vaiko akys ir putlios lūpos; šviesi oda; proporcingi veido bruožai ir tūkstančiai kitų dalykų. Žmonės kituose visada nesąmoningai ieško tų bruožų. Kad ir kaip žmogus būtų auklėjamas, jis juos pastebės. Milijonai evoliucijos metų šį gebėjimą pavertė žmogaus mąstymo dalimi.

Didelės akys ir putlios lūpos byloja: esu jaunas ir pažeidžiamas, aš tavęs neįskaudinsiu, o tu apsaugok mane. Kiti bruožai tvirtina: esu sveikas, tavęs neužkrėsiu. Todėl kad ir ką galvotum apie gražuolius, tavo galvoje sukirba mintis: jei mes turėtume vaikų, jie taip pat būtų sveiki . Aš geidžiu šio dailaus žmogaus…

Mokykloje buvo aiškinama, esą tai – biologija. Tad neįmanoma abejoti tokiais dalykais, kaip ir širdies plakimu, ypač matant tokį veidą. Dailų veidą.

Tokį veidą kaip Periso.

– Tai aš, – tarė Talė.

Perisas žengė atatupstas ir kilstelėjo antakius. Jis nužvelgė Talės drabužius.

Talė tik dabar suvokė vilkinti savo apsmukusį juodą ekspedicijų apdarą, išterliotą dumblu šliaužiant virvėmis, ropojant gėlynais, braunantis pro vijoklius. Periso frakas buvo juodo aksomo, marškiniai, liemenė ir kaklaraištis – spindinčiai balti.