Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Pasiekus žaliąją juostą, Krojus galų gale prisivertė pažvelgti į Talę.

– Beje, ką jie tau padarė? Kaip privertė šitaip pasielgti?

– Man pasakė, kad netapsiu gražuole, kol nesurasiu Šėjos.

Vaikinas nusuko žvilgsnį. Šį šaltą lapkričio vakarą Naujųjų Gražuolių Miestas buvo ryškiai apšviestas.

– Vadinasi, tavo svajonė pagaliau išsipildys.

– Manau, taip.

– Talė taps gražuole, – įsiterpė Šėja.

Krojus nekreipė į ją dėmesio, jis vėl pažvelgė į Talę.

– Na, ačiū, kad išvadavai. Tai buvo nebloga išdaiga. Tikiuosi, kad… – Jis gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą. – Iki pasimatymo.

– Tikiuosi, kad pasimatysime.

Krojus uždėjo orlentes vieną ant kitos ir nuskriejo atgal į aukštupį.

– Pamatysi, kaip bus šaunu! – džiūgavo Šėja. – Nekantraudama laukiu, kada galėsiu tave supažindinti su visais naujaisiais savo draugais. O tu pagaliau galėsi mane supažindinti su Perisu.

– Žinoma.

Jos nužingsniavo Bjaurulių Miesto link ir netrukus atsidūrė Kleopatros parke. Žemę jau buvo sukaustęs vėlyvo rudens gruodas, ir merginos susiglaudė, kad būtų šilčiau. Talė vilkėjo Dūmuose numegztą megztinį. Ji norėjo, kad Madė pasaugotų jį, kol grįš, bet galiausiai paliko mikropluošto striukę. Mieste pasiūtas drabužis buvo per daug vertingas, kad būtų atiduotas žmogui, grįžtančiam į civilizaciją.

– Žinai, aš jau buvau pradėjusi mėgautis populiarumu, – gyrėsi Šėja. – Į šauniausius vakarėlius patenka tiktai buvę nusikaltėliai. Supranti, niekas nenori klausytis apie tai, ko mokeisi bjaurulių mokykloje, – kikendama aiškino ji.

– Vadinasi, mudvi būsime žvaigždės.

– Be abejo. Ypač kai visiems papasakosime, kaip pagrobei mane iš Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinės būstinės. Arba apie tai, kaip aš tave prikalbinau pabėgti iš tų pamišėlių būrio. Bet mums teks šiek tiek pagražinti, Žvaire. Niekas nepatikės, jei papasakosime teisybę!

– Tu teisi.

Talė prisiminė Madei paliktą laišką. Ar ji pati po kelių savaičių patikės tiesa? Kaip gražuoliui skamba bjauraus, abejojančio, tragiško pabėgėlio bjaurulio žodžiai?

Ir koks jai pačiai atrodys Deividas, kai Talę nuolat sups gražuolių veidai? Ar ji vėl patikės pasakojimais apie bjaurumą, ar prisimins, kad galima būti gražiam ir be operacijos? Talė pamėgino įsivaizduoti Deivido veidą, bet, supratus, kad ilgai jo nematys, suspaudė širdį.

Mergina spėliojo, kiek laiko praeis po operacijos, kol ji nustos ilgėtis Deivido. Madė perspėjo, jog pakitimų smegenyse gali atsirasti per kelias dienas. Bet tai nereiškia, kad jos mąstymas pasikeis visiškai.

Gal Talės mąstymas nepasikeistų, jei ji nuspręstų nepaliaujamai ilgėtis Deivido? Kitaip nei dauguma žmonių, ji žino apie šiuos pakitimus. Galbūt pajėgtų pati juos nugalėti?

Virš galvų praskrido tamsus šešėlis – prižiūrėtojų oromobilis, ir Talė nevalingai sustingo vietoje. Miesto bjauruliai pasakojo, kad pastarosiomis dienomis padaugėjo patrulių. Net ir civilinė valdžia pastebėjo pokyčius.

Oromobilis sustojo ir sklandžiai nusileido greta merginų. Atsivėrė durys ir pro jas blykstelėjo akinama šviesa.

– Na, vaikai… ak, atleiskite, panele.

Prožektorius apšvietė Šėjos veidą, tada peršoko ant Talės.

– Ką judvi?.. – sumikčiojo prižiūrėtojas.

To buvo per daug. Kartu vaikščiojančios gražuolė ir bjaurulė. Sutrikęs prižiūrėtojas prisiartino prie merginų.

Talė nusišypsojo. Jai iki pat galo pavyko pridaryti rūpesčių.

– Esu Talė Jangblad, – prisistatė ji. – Paverskite mane gražuole.

Apsilankykite jo tinklalapyje adresu www.scottwesterfeld.com.