Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

– Dabar jau visi, – pareiškė ji. – Keliaukime.

– O kaip tėtis? – sušuko Deividas.

– Jam padėti mes negalime, – atsakė Madė ir išbėgo į koridorių.

Talė su Deividu nerimastingai susižvalgė ir nusekė iš paskos.

Madė dūmė koridoriumi link lifto, tempdama paskui save Šėją. Ši paspaudė pulto mikrofono mygtuką.

– Luktelkite, regis, ji grįžta. Prašau neišjungti pulto.

Šėja sukikeno ir vėl išjungė prietaiso garsą.

– Paimkite Keibl! – šūktelėjo Madė. – Mums jos prireiks.

– Mama! – šaukė Deividas, bėgdamas iš paskos.

Talė pažvelgė į Krojų, tada – į susmukusią daktarę Keibl. Krojus linktelėjo, abu jaunuoliai čiupo nuožmiąją gražuolę už riešų ir bėgte nuvilko slidžiomis grindimis. Pasigirdo kibiapadžių Talės batų cypsėjimas.

Kai grupelė pribėgo prie lifto, Madė sugriebė daktarę Keibl už apykaklės ir kilstelėjusi prikišo jos galvą prie akių skaitytuvo. Moteris tyliai sudejavo. Madė atsargiai pramerkė vieną jos akį, liftas skimbtelėjo, ir durys atsivėrė.

Deivido motina nutraukė daktarės sąsajos žiedą ir nutėškė nuožmiąją gražuolę ant grindų, tada įtempė vidun Šėją. Talė su kitais dūmiečiais sekė iš paskos.

– Mama, kur tėtis? – neatlyžo Deividas.

– Jam negalime padėti, – atsakė Madė, išplėšė iš Šėjos rankų pultelį ir trenkė jį į sieną, tada įtraukė į vidų besipriešinantį Deividą. Durys užsivėrė, ir liftas paklausė:

– Į kurį aukštą?

– Ant stogo, – įsakė Madė, vis dar laikydama sąsajos žiedą. Liftas pajudėjo. Nuo greito kilimo Talei užgulė ausis.

– Kaip mes pabėgsime? – sušnypštė Madė. Jos žvilgsnis jau nebuvo stiklinis, atrodė, tarsi Deivido motina vakar vakare būtų nuėjusi gulti tikėdamasi, kad šįryt bus išvaduota.

– Orlentėmis, – vos pajėgė išspausti Talė. – Turime keturias. – Staiga ji prisiminė, kad lentų čia nėra. Saugos apyrankėmis ji kaipmat iškvietė skraidymo aparatus.

– Geras! – džiūgavo Šėja. – Nuo tada, kai išvykau iš Dūmų, nė karto neskraidžiau orlente.

– Esame septyni, – komandavo Madė. – Tale, tu paimsi Šėją, Astriksą ir Raidą. Krojau, tu skrisi vienas ir suklaidinsi persekiotojus. Deividai, aš skrisiu su tavimi.

– Mama… – maldavo vaikinas, – jei jis tapo gražuoliu, gal galėtum jį išgydyti? Ar bent jau pamėgintum?

– Tavo tėvas netapo gražuoliu, Deividai, – tyliai atsakė Madė. – Jis negyvas.

Pabėgimas

– Duokite man peilį, – paliepė Madė, nekreipdama dėmesio į žinios pritrenktą sūnų.

Talė pasirausė savo kuprinėje ir padavė Madei daugiafunkcinį peilį. Ši atlenkė trumpą geležtę ir iš savo sportinio kostiumo rankovės išpjovė nedidelę atraižą. Kai liftas pakilo iki stogo, jo durys pusiau prasivėrė ir dejuodamos užstrigo. Buvo matyti rantyta skylė, kurią Talė išplėšė, kad patektų į vidų. Bėgliai po vieną išsiropštė iš lifto ir nulėkė prie stogo krašto.

Už šimto metrų Talė pamatė saugos apyrankėmis iškviestas orlentes – jos skraidė virš stovyklos. Aplink kaukė sirenos. Matyt, Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojai per stebuklą dar nepastebėjo, kad sulaikytieji pabėgo, bet nepilotuojamos orlentės įjungė apsaugos sistemą.

Talė apsigręžė dairydamasi Deivido. Svirduliuodamas jis vilkosi grupelės gale tarytum apsvaigęs. Mergina sučiupo vaikiną už pečių.

– Labai apgailestauju.

Deividas papurtė galvą – jis atrodė kaip nesavas.

– Nežinau, ką daryti, Tale.

Ji paėmė vaikiną už rankos.

– Privalome bėgti. Tai viskas, ką dabar galime padaryti. Sek paskui motiną.

Deividas kilstelėjo veidą ir paklaikusiomis akimis pažvelgė į merginą.

– Gerai.

Jis prasižiojo dar kažką sakyti, bet žodžius nustelbė triukšmas, tarsi kas nagais draskytų metalą. Drebindami visą stogą, didieji vartai mėgino įveikti nano technologijų klijus ir atsiverti.

Madė iš lifto išėjo paskutinioji ir užblokavo jo duris elektriniu laužtuvu. Iš lifto be paliovos sklido balsas: „Liftas užsakytas.“

Tačiau ant stogo buvo galima patekti ne tik liftu. Madė atsigręžė į Deividą.

– Užklijuok liukus, kad pro juos niekas negalėtų išlipti.

Vaikino žvilgsnis akimirką praskaidrėjo, jis linktelėjo.

– Pasirūpinsiu orlentėmis, – tarė Talė ir apsigręžusi nudūmė prie stogo krašto. Pribėgusi ji šoko nuo stogo vildamasi, kad tąsiosios striukės baterija dar neišsikrovė.

Talė tik vieną kartą šoktelėjo aukštyn žemyn, tada atsidūrė ant žemės ir pasileido bėgte. Pagavusios saugos apyrankių signalus, orlentės visu greičiu nėrė prie merginos.

– Tale! Atsargiai!

Išgirdusi Krojaus riksmą, Talė grįžtelėjo atgal. Per stovyklą link jos bėgo būrys Ypatingųjų aplinkybių skyriaus kovotojų. Pirmo aukšto durys buvo praviros. Kovotojai skuodė nežmogiškai greitai – ilgais šuoliuojančiais žingsniais.

Orlentės baksnojo Talei į blauzdas tarsi žaisti nusiteikę šunys. Talė užšoko ant abiejų suporuotų lentų ir dėl pusiausvyros truputį pasvyravo į šonus. Jai neteko girdėti, kad kažkas būtų skridęs keturiomis orlentėmis iš karto, bet artimiausias persekiotojas buvo vos už kelių žingsnių.

Talė spragtelėjo pirštais ir staigiai pakilo aukštyn.

Ypatingojo skyriaus agentas pašoko stulbinamai aukštai – ištiestos rankos pirštai bakstelėjo į priekinį orlenčių kraštą. Nuo jo prisilietimo lentos susvyravo, Talė pasijuto taip, tarsi stovėtų ant tramplino, ant kurio užšoko dar kažkas. Kiti kovotojai stebėjo merginą laukdami, kol ji nukris.

Tačiau Talė atgavo pusiausvyrą ir palinko į priekį, sukdama skraidymo aparatus pastato pusėn. Lentos ėmė skristi greičiau, ir netrukus Talė, nušokusi ant stogo, paspyrė Krojui vieną porą orlenčių. Vaikinas atskyrė vieną orlenčių porą, o Talė – kitą.

– Dabar keliaukite, – paliepė Madė. – Paimk tai.

Ji padavė Talei oranžinio audeklo gabalėlį, kurio vienoje pusėje buvo matyti plonyčiai laideliai. Talė pastebėjo, kad Madė iš visų sportinių kostiumų rankovių išpjovė po audeklo skiautelę.

– Ten yra padėties davikliai, – paaiškino Madė. – Išmesk juos kur nors, kad suklaidintum persekiotojus.

Talė linktelėjo ir ėmė dairytis Deivido. Vaikinas paniurusiu veidu bėgo prie jų, rankoje spausdamas tuščią klijų tūbelę.

– Deividai, – kreipėsi į vaikiną Talė.

– Keliauk, – Madė paragino Šėją ir stumtelėjo ją ant orlentės Talei už nugaros.

– Be saugos apyrankių? – dvejojo Šėja, neryžtingai lipdama ant lentos. – Supranti, šis vakarėlis – man ne pirmasis.

– Žinau. Įsikibk tvirčiau, – paliepė Talė ir nėrė nuo stogo.

Abi merginos susvirduliavo ir vos nesidrėbė žemėn. Bet Talė atgavo pusiausvyrą. Pajuto, kaip Šėja tvirtai apglėbia ją per liemenį.

– Ei, Tale! Lėčiau!

– Laikykis.

Talė palinko darydama posūkį, niršdama, kad orlentė tokia vangi. Aparatui teko skraidinti dvi keleives, be to, Šėja svirduliuodama jį klaidino.

– Nejau pamiršai, kaip skristi?

– Žinoma, ne! – atsakė Šėja. – Na, tik truputį, Žvaire. Be to, šįvakar per daug išgėriau.

– Tada pasistenk nenukristi. Kitaip susižeisi.

– Ei! Aš nesiprašiau išvaduojama!

– Ne, regis, nesiprašei.

Talė pažvelgė žemyn. Merginos perskrido Sukriošėlių Miestą, kirto žaliąją juostą ir pasuko upės link. Jei skrendant tokiu greičiu Šėja nukristų ant žemės, ji nesusižalotų – ji kaipmat užsimuštų.