Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Mergina atsitraukė.

– Ak, atleisk. Nenoriu tavęs išpurvinti.

– Ką čia veiki , Tale?

– Aš tiesiog… – neaiškiai sumurmėjo ji. Stovėjo šalia vaikino užmiršusi, ką ketino jam pasakyti. Visi įsivaizduojami pokalbiai staiga ištirpo didelėse gražiose jo akyse. – Norėjau sužinoti, ar mes vis dar…

Talė ištiesė dešinę ranką randuotu delnu į viršų. Jį vagojo purvino prakaito srovelės.

Perisas atsiduso. Jis nepažvelgė nei į jos ranką, nei į akis – žvairas akis arti viena kitos, rudas ir liūdnas. Niekieno akis.

– Taip, – linktelėjo jis. – Bet negi negalėjai palaukti, Žvaire?

Gražuolio lūpomis ištarta jos pravardė nuskambėjo keistai. Žinoma, būtų buvę dar keisčiau, jei Talė būtų pavadinusi jį Nosimi kaip anksčiau, kai taip šaukdavo kone šimtą kartų per dieną. Ji pamėgino nusiraminti.

– Kodėl man neparašei?

– Mėginau. Tačiau viskas atrodė labai netikra. Aš dabar labai pasikeitęs.

– Bet mes… – Talė parodė į savo randą.

– Pažvelk, Tale. – Perisas ištiesė savo ranką.

Jo delno oda buvo lygi ir nepažeista. Tai buvo ranka, kuri bylojo: man nereikia sunkiai dirbti ir esu per daug protinga, kad susižaločiau .

Randas, kurį jie pasidarė kartu, buvo išnykęs.

– Tau jį pašalino.

– Žinoma, Žvaire. Visa mano oda nauja.

Talė sumirksėjo. Ji apie tai nepagalvojo.

Perisas palingavo galvą.

– Tu vis dar tokia pat mažvaikė.

– Buvo užsakytas liftas, – priminė liftas. – Aukštyn ar žemyn?

Nuo mašinos balso Talė pašoko.

– Prašom luktelėti, – ramiai paliepė Perisas.

Talė atsiduso ir sugniaužė kumštį.

– Bet juk tavo kraujo nepakeitė. Kad ir kaip ten būtų, mes juo apsikeitėme.

Pagaliau Perisas pažvelgė Talei tiesiai į veidą, tačiau, jos nuostabai, nekrūptelėjo. Jis žaviai nusišypsojo.

– Ne, nepakeitė. Didelio čia daikto, nauja oda. Po trijų mėnesių iš to abu juoksimės. Nebent…

– Nebent kas? – Ji įsispitrėjo jam į akis – rudas, dideles, susirūpinusias dėl jos.

– Tiesiog pažadėk man, kad daugiau nekrėsi kvailysčių, – paprašė Perisas. – Na, nebeisi čia, ir panašiai. Dėl ko galėtum pakliūti į bėdą. Noriu pamatyti tave gražią.

– Žinoma.

– Tada pažadėk.

Perisas buvo tik trimis mėnesiais vyresnis už Talę, bet ji nudelbė akis į grindis ir vėl pasijuto mažytė.

– Gerai, pažadu. Jokių kvailysčių. O šįvakar manęs nenutvers.

– Puiku, užsidėk savo kaukę ir… – jis nutilo vidury sakinio.

Talė pažvelgė į tą vietą, kur buvo nukritusi plastikinė kaukė. Išmesta ji pati susinaikino virsdama rausvomis dulkėmis, kurias jau filtravo kiliminė lifto danga.

Abu jaunuoliai tylėdami spoksojo vienas į kitą.

– Buvo užsakytas liftas, – primygtinai pakartojo mašina. – Aukštyn ar žemyn?

– Perisai, patikėk, manęs nepagaus. Nė vienas gražuolis negali bėgti taip greitai kaip aš. Tiesiog nuvesk mane žemyn prie…

Vaikinas papurtė galvą.

– Prašau į viršų. Ant stogo.

Liftas pajudėjo.

– Į viršų? Perisai, kaip aš…

– Tiesiai priešais duris, ant didelės lentynos, rasi tąsiųjų striukių. Ten jų visa krūva, tam atvejui, jei kiltų gaisras.

– Nori pasakyti, kad turėsiu šokti žemyn? – išgąstingai paklausė Talė. Jai net silpna pasidarė, kai liftas sustojo.

Perisas gūžtelėjo pečiais.

– Aš dažnai šokinėju, Žvaire. – Jis mirktelėjo. – Tau tikrai patiks.

Gražus vaikino veidas nušvito, ir Talė neiškentė – prišokusi apsivijo jo liemenį rankomis. Prisiglaudus jis regėjosi toks pat kaip anksčiau, na, gal truputėlį aukštesnis ir lieknesnis. Tačiau buvo šiltas, tvirtas ir vis dar – Perisas.

– Tale!

Kai durys atsivėrė, ji atšoko. Balta Periso liemenė buvo visa išterliota purvu.

– O, ne! Aš tuoj…

– Eik!

– Bet mes – geriausi draugai, tiesa?

Vaikinas atsiduso ir patrynė rudą dėmę.

– Žinoma, per amžius. Po trijų mėnesių.

Talė apsisuko ir nubėgo. Lifto durys užsitrenkė.

Ant stogo niekas jos iš pradžių nepastebėjo, mat visi žiūrėjo žemyn. Buvo tamsu, ir tik retsykiais blykstelėdavo bengališkoji ugnis.

Talė rado lentyną su tąsiosiomis striukėmis ir čiupo vieną iš jų. Tačiau striukė buvo prisegta prie lentynos. Virpančiais pirštais ji ėmė ieškoti sagties. Kaip apmaudu, kad nepasiėmė sąsajos žiedo, jis būtų jai paaiškinęs, ką daryti.

Staiga ji išvydo mygtuką, ant kurio buvo užrašyta: Paspauskite kilus gaisrui .

– Šūdas, – nusikeikė Talė.

Jos šešėlis šokinėjo ir virpėjo. Du gražuoliai su bengališkomis ugnimis rankose pasuko jos link.

– Nagi, kas ten? Ir ką ji apsivilkusi?

– Ei, klausyk! Dabar baltų kaklaraiščių vakarėlis!

– Pažvelk jai į veidą…

– Šūdas, – vėl nusikeikė Talė.

Ir paspaudė mygtuką.

Orą perskrodė kurtinama sirena, ir tąsioji striukė, regis, pati nušoko nuo lentynos tiesiai Talei į glėbį. Mergina užsimetė saugos diržus ir atsisuko į abu gražuolius. Šie atšoko, tarsi ji būtų vilkolakis. Vienas jų išmetė bengališkąją ugnį, kuri kaipmat pati užsigesino.

– Gelbėjimosi per gaisrą pratybos, – paaiškino Talė ir nubėgo prie stogo krašto.

Vos tik ji užsimetė striukę ant pečių, raišteliai ir užtrauktukai apsivijo kūną tarsi gyvatės, plastikas glaudžiai prigludo prie liemens ir šlaunų. Ant apykaklės ėmė žybčioti aiškiai matoma žalia švieselė.

– Gera striukė, – pagyrė Talė.

Bet striukė tylėjo, matyt, nebuvo tokia protinga, kad galėtų atsakyti.

Ant stogo žaidžiantys gražuoliai buvo nuščiuvę, tik lakstė spėliodami, ar tikrai kilo gaisras. Jie rodė į Talę, ir ji išgirdo: „Bjaurulė.“

Kas Naujųjų Gražuolių Mieste yra blogiau, svarstė Talė: degantys rūmai ar į vakarėlį įsibrovusi bjaurulė?

Talė pasiekė stogo kraštą, kūliais persivertė per turėklą ir susvyravo. Apačioje pamatė gražuolius, kurie iš Garbo rūmų bėgo į pievelę ir žemyn nuo kalvos. Jie vis gręžiojosi tikėdamiesi išvysti dūmus ar liepsnas. Bet matė tik Talę.

Iki žemės buvo gana toli, ir merginai net kvapą užėmė pagalvojus apie laisvą kritimą. Kita vertus, ji buvo sužavėta: spiegianti sirena, į ją spoksanti minia, tarsi milijonas žvakučių išsibarsčiusios Naujųjų Gražuolių Miesto šviesos.

Talė giliai įkvėpė ir sulenkė kelius pasiruošdama šuoliui.

Trumpą akimirką merginai kilo abejonė, ar striukė tikrai apsaugos be sąsajos žiedo. Ar Talė šokčios aukštyn ir žemyn, jei striukei ji tebus niekas ? O gal tėkšis į žemę?

Tačiau ji pažadėjo Perisui nesileisianti sučiumpama. Striukė buvo skirta nenumatytiems atvejams. Be to, degė žalia lemputė…

– Visi šalin! – sušuko Talė.

Ir šoko žemyn.

Šėja

Sirenos riaumojimas už nugaros silpo. Talei regėjosi, kad krinta visą amžinybę – o gal tik kelias sekundes. Spoksantys veidai apačioje vis didėjo.

Žemė skriejo jos link, o panikos apimta minia prasiskyrė, kad Talei būtų kur nusileisti. Kelias akimirkas ji tarsi skriejo svajonėje, tylioje ir nuostabioje.

Tada tikrovė sugriebė už pečių ir šlaunų, austiniai striukės diržai skaudžiai įsirėžė į kūną. Talė buvo aukštesnė nei standartinė gražuolė, tad striukė, matyt, nesitikėjo tokio svorio.

Mergina apsivertė kūliais ore, kelias siaubingas akimirkas karodama žemyn galva, veidu kone palietė žemę taip, kad spėjo žolėje pastebėti buteliuko kamštį. Tada šovė į viršų lanku, virš jos praskriejo dangus, mergina vėl apsivertė aukštyn kojomis ir nėrė žemyn. Minia apačioje dar labiau prasiskyrė.