Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

– Nuostabiai siaubinga. – Šėja nusišypsojo, bet veidas tuoj surimtėjo. Ji ėmė kramtyti nagą – vienas tų blogų įpročių, kurių atsikratyti padeda operacija. – Vadinasi, Tale, ėjai į tą vakarėlį… kad su kažkuo susitiktum?

Dabar nustebo Talė.

– Kaip tu supratai?

Šėja atsiduso ir pažvelgė į apkramtytus savo nagus.

– Aš ten taip pat turiu draugų. Tai yra jie buvo mano draugai. Kartais aš juos seku. – Mergina kilstelėjo galvą. – Žinai, aš visada buvau jauniausia. O dabar…

– Esi visiškai viena.

Šėja linktelėjo.

– Regis, tu ne tik šnipinėjai, ar ne? – pasiteiravo ji.

– Taip. Galima sakyti, lyg ir pasisveikinau.

– Oho, tai juk beprotiška. Su savo vaikinu, tiesa?

Talė papurtė galvą. Perisas susidėdavo su kitomis merginomis, bet Talė nepykdavo, net pati mėgindavo taip elgtis, tačiau abiem buvo svarbiausia jųdviejų draugystė. Matyt, dabar jau ne.

– Jei jis būtų mano vaikinas, nemanau, kad būčiau išdrįsusi taip elgtis, supranti? Būčiau nenorėjusi, kad jis pamatytų mano veidą. Bet kai esame draugai, pagalvojau, jog…

– Taigi. Ir kaip sekėsi?

Talė akimirką mąstė žvelgdama į raibuliuojantį vandenį. Perisas buvo itin dailus, atrodė toks suaugęs, pasakė, kad jie vėl bus draugai. Kai Talė taps gražuole…

– Tiesą sakant, suknistai, – atsakė ji.

– Taip ir maniau. Bet pasitraukimas buvo geras, – šyptelėjo Šėja.

– Turbūt. Toks… gudrus.

Abi nutilo, mat virš jų kaip tik praskrido oromobilis.

– Vis dėlto mudvi dar nepasprukome, – pareiškė Šėja. – Kai kitą kartą sumanysi paskelbti gaisro pavojų, pranešk man iš anksto.

– Atleisk, kad per mane čia įstrigai.

Šėja pažvelgė į Talę ir susiraukė.

– Ne tai turėjau omeny. Norėjau pasakyti: jei ir man tektų sprukti, norėčiau, kad tai būtų smagu.

Talė tyliai nusijuokė.

– Gerai. Kitą kartą aš tau pranešiu.

– Puiku, – atsakė Šėja, atidžiai nužvelgdama upę. – Regis, šiek tiek aprimo. Kur tavo lenta?

– Kas?

Šėja ištraukė iš po krūmo paslėptą orlentę.

– Juk turi orlentę, ar ne? O gal tu plaukte perplaukei upę?

– Ne, aš… ei, palauk. Kaip tau pavyko kirsti upę orlente? Juk sargybiniai seka visus skraidančius aparatus.

Šėja nusijuokė.

– Tai pati seniausia gudrybė. Maniau, kad tų ją žinai.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Nedažnai naudojuosi orlente.

– Na, ant šios tilpsime abi.

– Palauk, ššš.

Virš upės pasirodė dar vienas oromobilis, jis skrido maždaug tiltų aukštyje.

Kai oromobilis dingo, Talė suskaičiavo iki dešimt, tik tada prabilo:

– Nemanau, kad skristi būtų protinga.

– O kaip tu persikėlei per upę?

– Sek paskui mane, – paliepė Talė, atsistojo keturpėsčia ir slystelėjo pirmyn. Paskui atsigręžė. – Ar paneši tą savo aparatą?

– Žinoma. Jis sveria visai nedaug. – Šėja spragtelėjo pirštais, ir orlentė pakilo aukštyn. – Tiesą sakant, ji nieko nesveria, nebent aš liepčiau tapti sunkia.

– Labai patogu.

Šėja irgi ėmė šliaužti pirmyn, o lenta sekė iš paskos šokčiodama ore tarsi mažvaikės balionas. Tik nebuvo jokios virvelės.

– Na, ir kur mudvi keliaujame? – pasidomėjo Šėja.

– Žinau vieną tiltą.

– Bet jis juk išplepės.

– Tik ne šitas. Jis – senas mano draugas.

Slydimas

Talė nukrito. Jau ne pirmą sykį.

Šįkart kritimas nebuvo toks skaudus. Kai Talės kojos nuslydo nuo orlentės, ji atsipalaidavo, kaip kad mokė Šėja. Katapultavimas nuo lentos nebuvo baisus, veikiau priminė žaidimą, kai tėtis vaikystėj suka ratu suėmęs už riešų.

Nebent tas tėtis būtų antžmogis ir norėtų išrauti rankas.

Bet, kaip aiškino Šėja, varomoji jėga privalo būti kažkur nukreipta, taigi skrieti ratais kur kas geriau nei vis atsitrenkti į medį. Čia, Kleopatros parke, jų buvo daugybė.

Kelis kartus apsisukus, apsvaigusi, bet nesužalota Talė buvo nuleista ant žolės – kažkas prilaikė merginą suėmęs už riešų.

Šėja prisklendė ir sustabdė savo orlentę taip elegantiškai, tarsi ant jos būtų gimusi.

– Dabar atrodė truputį geriau.

– Bet aš nesijaučiau geriau.

Talė nusimovė apsauginę apyrankę ir pasitrynė riešą. Jis paraudo, o pirštai buvo nutirpę.

Apyrankė buvo sunki ir tvirta. Apsauginių apyrankių viduje buvo metalo, nes jos reagavo į magnetus, kaip ir orlentės. Kai tik Talės kojos nuslysdavo, apyrankės pakeldavo į orą ir sulaikydavo krintančią merginą – saugojo ją nuo pavojų tarsi koks draugiškas milžinas.

Sulaikyta už riešų, ji stabtelėdavo ir vėl skriedavo.

Talė nusitraukė kitą apyrankę ir pasitrynė riešą.

– Nepasiduok. Juk beveik išmokai!

Talės orlentė sklandė palei kulkšnis glaustydamasi tarsi kaltas šuo. Mergina sukryžiavo rankas ir pasitrynė pečius.

– Norėjai pasakyti: beveik perlūžau pusiau.

– Taip niekada nenutiks. Esu daugybę kartų kritusi atrakcionų geležinkeliuke.

– Kur?

– Nesvarbu. Na, pamėgink dar kartą.

Talė atsiduso. Skaudėjo ne tik riešus. Maudė ir kelius nuo kieto nusileidimo ir tokio trankymosi per staigius posūkius, kad atrodė, jog kūnas sveria visą toną. Šėja tai vadino „padidėjusia gravitacija“, kuri pasireiškia kaskart, kai dideliu greičiu judantis objektas pakeičia kryptį.

– Skraidyti orlente atrodo labai smagu, tarsi būtum paukštis. Bet iš tiesų tai sunkus darbas.

Šėja gūžtelėjo pečiais.

– Būti paukščiu turbūt taip pat sunkus darbas. Na, kai visą dieną mosuoji sparnais.

– Galbūt. Ar galima patobulėti?

– Paukščiams? Nežinau. Skraidant orlente? Be abejonės.

– Tikiuosi, taip ir bus.

Talė užsidėjo apyrankes ir užlipo ant orlentės. Lenta kiek paspyruokliavo, prisiderindama prie merginos svorio.

– Patikrink savo pilvo jutiklį.

Talė palietė prie pilvo prigludusį žiedą, prie kurio Šėja buvo pritvirtinusi mažą jutiklį. Jis nurodydavo Talės lentai, kur yra merginos svorio centras ir į kurią pusę ji atsisukusi. Jutiklis net registravo Talės pilvo raumenų veiklą, nes, kaip paaiškėjo, orlentininkui nusiteikiant posūkiui, raumenys visada susitraukia. Lenta buvo tokia protinga, kad netgi ilgainiui galėjo įsiminti, kaip juda Talės kūnas. Juo dažniau Talė ja skraidys, juo tvirčiau lenta jausis po merginos kojomis.

Žinoma, ir pati Talė turėjo mokytis. Šėja nuolat kartojo, kad net protingiausia pasaulyje lenta neišlaviruos įtaikydama, jeigu Talė neteisingai statys kojas. Lentos paviršius buvo gumbuotas dėl geresnio sukibimo, tačiau nuslysti nuo jos – stulbinamai lengva.

Lenta buvo ovalo formos, ilgoka – maždaug pusės Talės ūgio, juoda su sidabriniais lopais lyg gepardo – vienintelio pasaulyje žvėries, greitesnio už orlentę, – kailis. Tai buvo pirmoji Šėjos lenta, todėl mergina ją saugojo ir neatidavė perdirbti. Iki šios dienos lenta kabėjo ant sienos virš Šėjos lovos.

Talė spragtelėjo pirštais, sulenkė kelius ir pakilo į orą, tada palinko į priekį, kad skristų greičiau.

Šėja truputį atsilikusi skrido virš jos.

Pro šalį lėkė medžiai, amžinai žaliuojantys spygliuočiai, skaudžiai daužydami spygliais Talei per rankas. Lenta saugojo merginą nuo susidūrimo su masyviais daiktais, o mažos šakelės jai ne itin rūpėjo.

– Ištiesk rankas į šonus. Laikyk kojas plačiai! – tūkstantąjį kartą šaukė Šėja. Talė nervingai stumtelėjo kairę pėdą į priekį.