Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

Parko gale Talė palinko į dešinę, ir lenta pradėjo ilgą, bet staigų posūkį. Mergina sulenkė kojas, kurios, grįžtant į pradinį tašką, darėsi vis sunkesnės.

Dabar Talė skriejo slalomo vėliavėlių link. Artėdama prie jų mergina pritūpė. Ji jautė, kaip vėjas džiovina lūpas ir kelia aukštyn į arklio uodegą surištus plaukus.

– O Viešpatie, – sušnibždėjo ji.

Lenta pralėkė pro pirmąją vėliavėlę, ir Talė smarkiai palinko į dešinę, plačiai išskėtusi rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą.

– Pakeisk padėtį! – sušuko Šėja.

Talė pasisuko taip, kad lenta atsidurtų po ja, ir aplenkė dar vieną vėliavėlę. Kai vėliavėlė liko užnugary, Talė vėl pasisuko.

Tačiau jos pėdos buvo per daug suglaustos. Tik ne dabar! Padai ėmė slysti lentos paviršiumi.

– Ne! – suriko Talė suriesdama kojų pirštus, delnais gaudydama orą, darydama bet ką, kad tik išsilaikytų ant lentos. Jos dešinės kojos batelis jau siekė lentos kraštą.

Medžiai! Talė skriejo beveik pusiaugulom, jos kūnas kabojo lygiagrečiai žemei.

Slalomo vėliavėlė pralėkė pro šalį, ir staiga kankynė baigėsi. Lenta palindo po Tale, skrydis išsilygino.

Jai pavyko atlikti posūkį!

Talė atsigręžė į Šėją.

– Aš apsisukau! – suriko ji.

Ir nuslydo žemyn.

Sutrikdyta tokio staigaus Talės suktuko, lenta pamėgino prisitaikyti – ir numetė merginą. Talę kažkas sučiupo už rankų, iškeltų aukštyn, ir pasaulis ėmė suktis aplinkui. Ji atsipalaidavo. Juokdamasi ir žvangindama savo apyrankėmis, nusileido ant žolės.

Šėja taip pat juokėsi.

– Beveik apsisukai.

– Ne! Aš apskridau vėliavėles. Pati juk matei!

– Gerai, gerai. Tau pavyko. – Vis dar juokdamasi Šėja nužengė ant žolės. – Tačiau nešokinėk taip kvailai, kaip dabar. Jokia čia ne jėga, Žvaire.

Talė parodė jai liežuvį. Per paskutiniąją savaitę pastebėjo, kad Šėja prasivardžiuoja tik norėdama jai įgelti. O šiaip primygtinai reikalavo, kad jos viena kitą vadintų vardais, ir Talė greitai apsiprato. Tiesą sakant, jai tai patiko. Iki tol niekas nevadino jos vardu, išskyrus Solą ir Elę, jos tėvus, bei dar kelis pasipūtusius mokytojus.

– Sakyk, ką nori, Džiūsna. Tai buvo puiku.

Talė susmuko ant žolės. Skaudėjo visą kūną, raumenys nebeklausė.

– Ačiū už pamoką. Skraidyti – jėga!

Šėja atsisėdo šalia.

– Ant orlentės niekada nenuobodžiausi.

– Tai maloniausias dalykas, kurį patyriau nuo tada, kai…

Talė nenorėjo ištarti Periso vardo. Ji pažvelgė į didingai žydrą dangų. Tobulą. Skraidyti jos pradėjo vėlyvą popietę. Dabar aukštai virš galvos pakibę debesys po truputį raudo, nors iki saulėlydžio dar buvo kelios valandos.

– Taip, – sutiko Šėja. – Man taip pat. Atsibodo dykinėti vienai.

– Kiek tau liko laiko?

Šėja atsakė akimirksniu:

– Du mėnesiai ir dvidešimt šešios dienos.

Talė apstulbo.

– Tu tikra?

– Žinoma.

Talės veidas nušvito plačia šypsena ir ji juokdamasi griuvo aukštielninka ant žolės.

– Turbūt juokauji. Mudvi gimėme tą pačią dieną!

– Negali būti.

– Gali. Puiku. Mes abi kartu tapsime gražuolėmis!

Šėja kurį laiką tylėjo, tada pritarė:

– Taip, tikriausiai.

– Rugsėjo devintoji, ar ne?

Šėja linktelėjo.

– Geras. Nepakęsčiau, jei tektų prarasti dar vieną draugę. Supranti? Mums nė vienos dienos nereikės jaudintis, nė dienos nepaliksime viena kitos bėdoje.

Šėja atsisėdo, šypsena nuo veido buvo dingusi.

– Kad ir kaip ten būtų, aš taip nepasielgčiau.

Talė sumirksėjo.

– Aš nesakiau, kad pasielgtum, bet…

– Bet… ką?

– Bet kai tampi gražuoliu, persikeli į Naujųjų Gražuolių Miestą.

– Na ir kas? Gražuoliams leidžiama čionai grįžti, juk pati žinai. Arba parašyti laišką.

Talė prunkštelėjo.

– Bet jie to nedaro.

– Aš daryčiau.

Šėja pažvelgė į linksmybių bokštus kitapus upės ir įgrūdo nykščio nagą tarp dantų.

– Aš taip pat, Šėja. Ateičiau tavęs aplankyti.

– Tikrai?

– Žinoma.

Šėja gūžtelėjo pečiais, atsigulė ant nugaros ir įsistebeilijo į debesis.

– Gerai. Bet tu nesi pirmoji, duodanti tokį pažadą.

– Žinau.

Kurį laiką jos abi tylėjo. Debesys iš lėto uždengė saulę, ir oras atvėso. Talė galvojo apie Perisą, pamėgino prisiminti, kaip vaikinas atrodė tada, kai dar vadinosi Nosis. Tačiau kažin kodėl prisiminti bjauraus jo veido jai nepavyko. Tarsi tos kelios minutės, kai Talė matė jį gražų, visiškai ištrynė senuosius prisiminimus. Dabar ji regėjo tik dailų Perisą, jo žavias akis ir šypseną.

– Įdomu, kodėl jie niekada negrįžta? – svarstė Šėja. – Juk galėtų aplankyti, ir tiek.

Talė atsiduso.

– Nes mes esame bjaurūs, Džiūsna. Štai kodėl.

Akistata su ateitimi

– Štai antrasis variantas.

Talė palietė sąsajos žiedą, ir vaizdas sieniniame ekrane pasikeitė.

Šitoji Talė buvo liekna, itin aukštais skruostikauliais, giliomis žaliomis tarsi katės akimis ir plačia burna, o lūpose žaidė visažinės šypsena.

– Tai… hm… visiškai kas kita.

– Taip. Tiktai labai abejoju, ar legalu. – Talė pažymėjo akis ir antakių lankus, tada sumažino juos iki beveik įprasto dydžio. Kai kuriuose kituose miestuose buvo leidžiamos egzotiškos operacijos – žinoma, tik naujiesiems gražuoliams, bet šiame mieste valdžia garsėjo konservatyvumu. Talė abejojo, ar gydytojas apskritai teiksis antrąkart dirstelėti į šitaip išdarkytą veidą, bet buvo smagu patikrinti, ką gali programinė įranga. – Manai, atrodau per daug bauginamai?

– Ne. Atrodai kaip tikra katytė, – sukikeno Šėja. – Beje, kalbu tiesiogine prasme: katė, kuri ėda peles.

– Na, gerai, keliaukime toliau.

Kita Talė buvo kur kas labiau įprasta, migdolinėmis rudomis akimis, tiesiais juodais plaukais su ilgais kirpčiukais, labai putliomis sodrios spalvos lūpomis.

– Gana standartinė, Tale.

– Liaukis. Ilgai ją kūriau. Manau, tokia atrodysiu išties šauniai. Šioje išvaizdoje slypi Kleopatros paslaptis.

– Žinai, skaičiau, kad tikroji Kleopatra nebuvo išvaizdi, – atšovė Šėja. – Ji visus sugundydavo savo išmintimi.

– Kurgi ne. Matei jos nuotrauką?

– Tais laikais dar nebuvo fotoaparatų, Žvaire.

– Taigi. Iš kur tada žinai, kad ji buvo bjauri?

– Nes taip rašė tų laikų istorikai.

Talė gūžtelėjo pečiais.

– Greičiausiai ji buvo klasikinio grožio, bet tada niekas to nesuprato. Tais laikais grožio supratimas buvo labai keistas. Jie nieko neišmanė apie biologiją.

– Laimingi žmonės, – atsiliepė Šėja, žvelgdama pro langą.

– Jei manai, kad visi mano veidai nevykę, kodėl neparodai savųjų?

Talė išvalė sieninį ekraną ir atsilošė lovoje.

– Negaliu.

– Daliji patarimus kitiems, bet pati išklausyti nenori, ką?

– Ne, tiesiog negaliu. Nesu susikūrusi sau veido.

Talei atvėpo žandikaulis. Visi kūrė savo atvaizdus, net mažvaikiai, kurių veido struktūra dar nebuvo susiformavusi. Tai buvo puikus būdas laikui užmušti įsivaizduojant kaip atrodysi, kai galiausiai tapsi gražuoliu.

– Nė vieno?

– Gal kai buvau maža. Bet aš ir mano draugai jau seniai liovėmės tai darę.

– Na, – pratarė Talė ir atsisėdo, – tokiu atveju derėtų nedelsiant ištaisyti klaidą.

– Aš geriau jau palakiočiau orlente.

Šėja nekantriai timptelėjo savo palaidinę. Talė suprato, kad draugė miega nenusiėmusi pilvo daviklio ir net per sapnus skraido orlente.