Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

– Kalbu ne apie Naujųjų Gražuolių Miestą, – pertraukė ją Šėja. – Šiaip ar taip, ten nuobodu. O ir tektų slapstytis visą naktį.

– Aišku. Turbūt nori tiesiog aplėkti Bjaurulių Miestą?

Šėja papurtė galvą. Vėjas ginė jos lentą tolyn nuo Talės.

Talė nesmagiai pasimuistė.

– Tada kur?

Šėja susikišo rankas į kišenes ir išskėtė taip, kad jos striukė su bendrabučio logotipu virto burėmis. Vėjas nuginė ją dar toliau nuo Talės. Talė nevalingai kryptelėjo pirštų galus, stengdamasi neatsilikti nuo draugės.

– Štai ten, – Šėja linktelėjo priekyje plytinčio atviro lauko link.

– Į priemiesčius? Juk tai Nuobodybių Miestas.

– Ne į priemiesčius. Už jų.

Šėja praskėtė kojas beveik iki lentos kraštų. Vėsus vakaro vėjas pūtė į merginos sijoną ir ginė ją dar greičiau. Šėja artėjo prie žalios juostos pakraščio. Prie draudžiamos zonos.

Talė įsispyrė kojomis į lentą, nėrė žemyn ir prisiartino prie draugės.

– Ką turi omeny? Visiškai už miesto?

– Taip.

– Tai beprotiška. Ten nieko nėra.

– Ten daug ko yra. Tikri medžiai, kelių šimtų metų senumo. Kalnai. Ir griuvėsiai. Ar esi kada nors ten buvusi?

Talė sumirksėjo.

– Žinoma.

– Kalbu ne apie mokyklinę ekskursiją, Tale. Ar buvai ten naktį?

Talė staigiai sustabdė savo lentą. Rūdžių Griuvėsiai – taip vadinosi senojo miesto likučiai, griozdiškas priminimas tų laikų, kai žmonių buvo gerokai per daug, kai visi buvo kvaili. Ir bjaurūs.

– Ne, nebuvau. Tik jau nesakyk, kad pati buvai.

Šėja linktelėjo.

Talei atvipo žandikaulis.

– Tai neįmanoma.

– Manai, esi vienintelė, krečianti šaunius triukus?

– Na, gal ir tikiu tavimi, – sutiko Talė. Ji jau žinojo, kad tokia Šėjos veido išraiška nežada nieko gero, ji byloja: saugokis. – O jeigu mus sučiups?

Šėja nusijuokė.

– Tale, pati ką tik sakei, kad ten nieko nėra. Vadinasi, niekas negalės mūsų sučiupti.

– Ar ten veikia orlentės? Ar ten apskritai kas nors veikia?

– Ypatingosios orlentės – taip, jei žinai, kaip jas apgauti, ir maršrutą. O praskristi priemiesčius labai paprasta: tiesiog visą laiką leki virš upės. Toliau, prieš srovę, – baltas vanduo, greitaeigiams kateriams plaukioti ten pavojinga.

Talė neteko amo.

– Tu tikrai esi ten buvusi.

Vėjo gūsis išpūtė Šėjos striukę, ir ji, vis dar šypsodamasi, nusklendė tolyn. Talė turėjo vėl pasilenkti ir priversti orlentę judėti, kad galėtų girdėti draugę. Medžio viršūnė perbraukė jai per kulkšnis, o žemė apačioje beveik sustojo.

– Bus tikrai linksma! – šaukė Šėja.

– Atrodo per daug rizikinga.

– Liaukis. Norėjau parodyti tau nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos. Kai man pasakei, kad sužlugdei gražuolių vakarėlį ir paspaudei gaisro pavojaus mygtuką!

Talė pyktelėjo ant savęs, kad apie tą vakarą nepasakė visos tiesos – kad viskas įvyko savaime . Dabar Šėja mano, jog Talė – šauniausia pasaulyje nutrūktgalvė.

– Na, tą pavojaus signalą įjungiau atsitiktinai. Galima sakyti…

– Taip taip, žinoma.

– Gal vis dėlto palaukime. Juk liko vos pora mėnesių.

– Tikrai, – atšovė Šėja. – Prabėgs pora mėnesių, ir mes būsime įkalintos už upės. Gražu ir nuobodu.

Talė suprunkštė.

– Nemanau, kad ten nuobodu, Šėja.

– Daryti tai, ko iš tavęs tikimasi, visada nuobodu. Negaliu įsivaizduoti nieko blogesnio už įsakymą linksmintis.

– O aš galiu, – tyliai atsiliepė Talė. – Kur kas blogiau yra niekada nesilinksminti.

– Klausyk, Tale, šie du mėnesiai – tai mūsų paskutinė galimybė nuveikti ką nors išties šaunaus. Būti savimi. Kai mums sukaks po šešiolika, tapsime naujosiomis gražuolėmis, paskui vidutinės trukmės gražuolėmis, ilgalaikėmis gražuolėmis. – Šėja nuleido rankas, ir lenta nebesklendė. – Galiausiai – negyvomis gražuolėmis.

– Tai kur kas geriau nei tapti negyvomis bjaurulėmis, – atšovė Talė.

Šėja gūžtelėjo pečiais ir praskleidė savo striukę, kad vėl galėtų sklęsti. Jos buvo atsidūrusios prie pat žaliosios juostos. Netrukus Šėja gaus įspėjimą. O tada jos orlentė viską išplepės.

– Be to, operacija dar nereiškia, jog nebegalėsime daryti ko nors panašaus, – ginčijosi Talė.

– Tačiau gražuoliai niekada šitaip nesielgia, Tale. Niekada.

Talė atsiduso ir vėl pakreipė pėdas, kad lenta sektų draugei iš paskos.

– Galbūt todėl, kad jie turi geresnių užsiėmimų nei vaikiški pokštai. Gal linksmintis mieste įdomiau, negu slampinėti po senus griuvėsius.

Šėjos akys blykstelėjo.

– O gal po operacijos – kai kaulai gramdomi ir tempiami, kad taptų taisyklingos formos, kai veidas nulupamas, oda nutrinama ir įstatomi plastikiniai skruostikauliai, kad atrodytum kaip visi, – gal po viso to pats tampi neįdomus?

Talė krūptelėjo. Ji dar niekada nebuvo girdėjusi šitaip kalbant apie operaciją. Net per biologijos pamokas, kur buvo aiškinamos smulkmenos, operacija neatrodė tokia baisi.

– Liaukis, mes nė nesužinosime, kaip tai vyksta. Tiesiog sapnuosime gražų sapną.

– Taip, kurgi ne.

Talės galvoje pasigirdo balsas: „Perspėjimas, draudžiamoji zona.“ Vėjas darėsi šaltesnis, o saulė nusileido.

– Klausyk, Šėja, leiskimės žemyn. Juk tuoj vakarienė.

Šėja nusišypsojo, papurtė galvą ir nusimovė savo sąsajos žiedą. Be jo perspėjimų ji nebegirdės.

– Tu dabar sklandai beveik taip pat gerai kaip aš.

– Šėja.

– Nagi, keliaukim drauge. Aš tau parodysiu atrakcionų geležinkeliuką.

– Ką tokį?

„Antras perspėjimas. Draudžiamoji zona.“

Talė sustabdė savo orlentę.

– Šėja, jei skrisi toliau, tave sučiups, ir mudvi šiąnakt nebegalėsime nieko nuveikti.

Šėja truktelėjo pečiais, o vėjas nunešė ją dar toliau.

– Tale, tiesiog noriu tau parodyti, kaip aš suprantu smagumą. Kol dar netapome gražuolėmis ir nepradėjome apie smagumą galvoti taip, kaip visi kiti.

Talė krestelėjo galvą. Ji norėjo pasakyti, kad Šėja ir taip jau išmokė ją skraidyti orlente. Kad tai šauniausias dalykas, ką Talė iki šiol patyrė. Trumpiau nei per mėnesį jiedvi su Šėja tapo geriausiomis draugėmis. Panašiai kaip tada, kai ji, dar mažvaikė, susipažino su Perisu, ir abu iškart suprato būsią kartu per amžius.

– Šėja…

– Prašau…

Talė atsiduso.

– Na, gerai.

Šėja nuleido rankas ir sulenkė kojų pirštus, kad orlentė sustotų.

– Tikrai? Šiąnakt?

– Žinoma. Į Rūdžių Griuvėsius.

Talė pamėgino atsipalaiduoti. O ir iš tiesų, didelio čia daikto. Ji nuolat laužė taisykles, be to, į griuvėsius kartą per metus buvo rengiama mokyklos ekskursija. Taigi išvyka negalėjo būti pavojinga.

Šėja pasitraukė nuo žaliosios juostos krašto, prisklendė prie Talės ir apkabino draugę.

– Tik turėk kantrybės, kol pamatysim upę.

– Sakei, ten vanduo baltas?

– Taip.

– Ir ką tai reiškia?

Šėja nusišypsojo.

– Tai tikrai vanduo. Bet daug daug geresnis.

Upės slenkstis

– Labanakt.

– Saldžių sapnų, – atsakė kambarys.

Talė užsitempė striukę, prisisegė jutiklį prie pilvo žiedo ir atidarė langą. Oras buvo ramus, upės paviršius toks lygus, kad jame aiškiai atsispindėjo miestas. Gražuoliai, matyt, kažką šventė. Talė girdėjo sklindantį minios klegesį, čia slopstančius, čia garsėjančius tūkstančius šūksnių. Artėjo pilnatis, linksmybių bokštai stūksojo tamsūs, tik fejerverkai tvieskė melsvom ugnim, bet taip aukštai, kad nė nesigirdėjo sprogimų.