Скотт Вестерфельд - Bjaurūs - neprarask savo veido

– Vėliau, Šėja. Negaliu patikėti, kad neturi nė vieno būsimo savo atvaizdo. Prašau .

– Tai kvaila. Gydytojai vis tiek padarys savaip, kad ir ką jiems sakytum.

– Žinau, bet tai smagu .

Šėja užvertė akis į lubas, bet galiausiai linktelėjo. Ji nučiuožė nuo lovos, pliumptelėjo priešais sieninį ekraną ir nusibraukė plaukus nuo veido.

– Vadinasi, jau esi tai dariusi, – sušnarpštė Talė.

– Taigi sakiau. Kai buvau mažvaikė.

– Žinoma.

Talė pasuko savo sąsajos žiedą iškviesdama sieninio ekrano meniu ir mirksėdama – tarsi kokia optine pele – pasirinko reikiamą programą. Ekrano vaizdo kameroje sublyksėjo lazerio spindulys, ir Šėjos veidą apgaubė žalias tinklelis – maži kvadratėliai nusėjo jos skruostikaulius, nosį, lūpas ir kaktą.

Netrukus ekrane atsirado du veidai. Abu jie buvo Šėjos, tačiau akivaizdžiai skyrėsi: vienas veidas atrodė netvarkingas, truputį piktas; kitas – truputį užsisvajojęs.

– Keista, ar ne? – stebėjosi Talė. – Tarsi būtų du skirtingi žmonės.

Šėja pritardama linktelėjo.

– Šiurpoka.

Bjaurūs veidai visada būdavo asimetriški – viena veido pusė skyrėsi nuo kitos. Tad veidų transformavimo programinė įranga pirmiausia padvigubindavo kiekvieną veido pusę taip, tarsi per vidurį būtų padėtas veidrodis, ir sukurdavo du idealios simetrijos pavyzdžius. Taigi abi simetriškosios Šėjos išsyk atrodė geriau nei originalas.

– Nagi, Šėja, kuri tavo pusė yra geroji?

– Kodėl privalau būti simetriška? Man labiau patiktų veidas su skirtingomis pusėmis.

Talė sudejavo.

– Tai dėl vaikystėje patirto streso. Joks žmogus nenori taip atrodyti.

– O ne, tik ne kamuojama streso, – piktai purkštelėjo Šėja ir parodė į veidą, kuris atrodė netvarkingesnis. – Gerai, tebūnie. Dešinė pusė geresnė, ar ne?

– Nekenčiu savo dešinės pusės, visada pradedu nuo kairės.

– Na ir kas. O man lyg tyčia patinka dešinė. Ji atrodo griežtesnė.

– Tiek to. Kaip sau nori.

Talė sumirksėjo, ir dešinė draugės veido pusė užpildė ekraną.

– Iš pradžių – pagrindiniai bruožai.

Programa ėmėsi darbo. Akys padidėjo, o tarp jų esanti nosis proporcingai sumažėjo. Skruostikauliai pakilo aukštyn, o lūpos tapo truputėlį putlesnės (jos ir taip beveik atitiko gražuolių standartą). Visi trūkumai išnyko, veido oda tapo nepriekaištingai glotni. Prisitaikydama prie naujų veido bruožų, subtiliai transformavosi kaukolė: kakta pasviro atgal, išryškėjo smakras, sutvirtėjo žandikauliai.

Kai ši darbo dalis buvo baigta, Talė net švilptelėjo.

– Oho, jau dabar gana gerai.

– Nuostabu! – Šėja sunkiai atsiduso. – Atrodau visiškai taip, kaip kitos Naujojo Pasaulio gražuolės.

– Na, mes juk tik pradėjome. Kokių norėtum plaukų? – Talė mirksėdama greitai peržvelgė meniu rinkdama šukuoseną.

Kai vaizdas sieniniame ekrane galų gale pasikeitė, Šėja ėmė kikenti ir griuvo ant grindų. Virš jos prakaulaus veido pūpsojo plaukų kupeta, aukšta ir smaila tarsi popierinė kepurė, kokias senovėje už bausmę užmaudavo nepažangiam mokiniui. Šviesūs plaukai visiškai nederėjo prie jos alyvų spalvos odos.

Talė irgi kvatojo taip, kad vos pajėgė kalbėti.

– Gerai, galbūt ši nelabai kokia. – Ji peržvelgė dar kelias šukuosenas ir išrinko klasikinę: plaukai tamsūs, kirpti trumpai. – Pirmiausia sutvarkykime veidą.

Talė timptelėjo antakius, išraiškingiau išriesdama lanku, kiek suapvalino skruostus. Šėja vis dar atrodė labai prakauli, net kai programa pritempė jos išvaizdą iki vidutinės.

– Gal truputį pašviesinkim? – paklausė Talė, odos atspalvį derindama prie veido kontūrų.

– Ei, Žvaire, – pasipiktino Šėja. – Kieno čia veidas?

– Aš juk tik žaidžiu, – atsakė Talė. – Gal pati nori pamėginti?

– Ne. Noriu paskraidyti orlente.

– Puiku. Bet pirmiau sutvarkykime štai šitą.

– Ką reiškia „sutvarkykime“, Tale? O gal man labiausiai patinka dabartinis mano veidas!

– Taip, jis puikus, – atsakė Talė šnairuodama. – Kaip bjaurulės.

Šėja piktai pažvelgė į draugę.

– Ką? Negali manęs pakęsti? Negi tau būtinai reikia įsibrukti į galvą kažin kokį atvaizdą, kad įsivaizduotum jį, o ne mane?

– Šėja! Liaukis. Mes tik linksminamės.

– Kai pasijunti bjauri – jokia čia linksmybė.

– Bet mes iš tiesų esame bjaurios!

– Šis žaidimas sugalvotas tik tam, kad mes savęs nekęstume.

Talė sudejavo, parkrito ant lovos ir įsispitrėjo į lubas. Šėja kartais tapdavo visiškai nesuprantama. Ją visada slėgė mintis apie operaciją, tarsi kas būtų vertęs tapti šešiolikmete.

– Kurgi ne. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kai visi buvo bjaurūs. O gal nebuvai mokykloje tą dieną, kai apie tai kalbėjo?

– Taip taip, žinau. – Ir Šėja išpyškino mokytojų žodžius: – Anksčiau visi vertino vienas kitą tik pagal išvaizdą. Aukštesnio ūgio žmonės gaudavo geresnius darbus, net rinkėjai balsuodavo už kai kuriuos politikus tik todėl, kad jie buvo gražesni už kitus… lia lia lia…

– Taip, ir žmonės vieni kitus žudydavo dėl to, kad skyrėsi jų odos spalva. – Talė krestelėjo galvą. Kad ir kiek kartų tai buvo kartojama mokykloje, vis dėlto ji negalėjo iki galo tuo patikėti. – Na, ir kas, kad žmonės dabar panašesni vienas į kitą? Tai vienintelis būdas padaryti juos lygius.

– O kaip būtų, jeigu kas nors sumanytų padaryti juos išmintingesnius?

Talė nusijuokė.

– Beviltiška. Šiaip ar taip, tik pamėginome pažiūrėti, kaip abi atrodysime po… dviejų mėnesių ir penkiolikos dienų.

– Gal galime tiesiog palaukti?

Talė užsimerkė ir atsiduso.

– Kartais man atrodo, kad negaliu.

– Ką gi, sėkmės. – Talė pajuto Šėjos svorį ant lovos ir lengvą draugės kumštelėjimą į ranką. – Ei, o gal viskas susiklostys kuo puikiausiai. Ar jau galime eiti paskraidyti orlente? Būk gera.

Talė atsimerkė. Jos draugė šypsojosi.

– Gerai, eime skraidyti orlente. – Ji atsisėdo ir pažvelgė į ekraną. Net nedaug padirbėjus, Šėjos veidas tapo malonus, pažeidžiamas, sveikas… dailus. – Negi nemanai, kad esi graži?

Šėja nė nepažvelgė į ekraną, tik gūžtelėjo pečiais.

– Tai ne aš. Tai nežinia kokio komiteto mintis, kokia aš turėčiau būti.

Talė nusišypsojo ir apkabino draugę.

– Tačiau tu būsi tokia. Tikroji tu. Netrukus.

Nuobodybė

– Manau, kad esi pasirengusi.

Talė nuleido dešinę pėdą, pakėlė kairę, sulenkė kelius, ir orlentė sustojo.

– Kam?

Nešama vėjelio Šėja lėtai praskriejo pro šalį. Jos buvo nusigavusios į miesto pakraštį ir pakilusios iki pat orlentėms leistinos aukščio ribos, virš medžių viršūnių. Net keista, kaip greitai Talė priprato prie aukščio, nors tokioje aukštybėje ją galėjo apsaugoti tik pati orlentė ir apyrankės.

Iš viršaus atsivėrė nuostabus vaizdas. Tolumoje kilo Naujųjų Gražuolių Miesto bokštai, apjuosti žalia juosta – miško ruožu, vidutinės trukmės ir ilgalaikius gražuolius skiriančiu nuo jauniklių. Vyresnieji gražuoliai gyveno už kalvų pasislėpusiuose priemiesčiuose, namuose, vienas nuo kito atskirtuose privačiais sodais, kuriuose žaidė jų mažyliai.

Šėja nusišypsojo.

– Naktiniam reidui.

– Oho! Na, nežinau, ar noriu vėl kirsti upę, – prisipažino Talė, prisiminusi Perisui duotą pažadą. Per paskutiniąsias tris savaites jiedvi su Šėja parodė viena kitai daugybę triukų, bet į Naujųjų Gražuolių Miestą grįžusios nebuvo. – Turiu omeny, prieš operaciją, kol dar nevirtome gražuolėmis. Be to, po ano karto visi inspektoriai tikriausiai…