Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Mergina nurepečkojo šalin ir nusirideno po dviem susipynusiom šakom. Įsispraudusi į siaurą tarpą, paklausė:

– Ką dabar darysime, Viršininke?

– Įkrėsime jiems, Tale-va, – tyliai atsakė Šėja. – Juk mes – ypatingos . Pirmą mūšį jie laimėjo, bet vis tiek yra tik atsitiktiniai.

Vėl pokštelėjo lankas, ir Šėja krioktelėjo. Netrukus pasigirdo per krūmus bėgančių žmonių žingsniai.

Vėl išgirdusi pokšint lankus, Talė parkrito ant žemės, bet strėlės švilpdamos nulėkė toliau, tenai, kur pasitraukė Šėja. Miške šokinėjo dantyti šešėliai, lydimi elektros iškrovos traškesio.

– Ir vėl pro šalį, – sukikeno Šėja.

Talė įtempė ausis, o širdis daužėsi it pašėlusi. Ji keikė save ir draugus, kad pjaustytojai nepasivargino užsivilkti maskuojamųjų kostiumų, kad nepasiėmė laidynių ar kokių nors įnagių, kuriais dabar galėtų pasinaudoti. Teks pasikliauti pjaustytojos peiliu, nagais, ypatingaisiais refleksais ir raumenimis.

Talė taip suirzo, kad pati nepajuto, kaip apsigręžė. Ar tikrai ji saugi už šių medžių? O gal užpuolikas stovi tiesiai priešais ją ir ramiai stato į lanką kitą strėlę, ketindamas ją pašauti?

Talė dirstelėjo aukštyn, mėgindama susiorientuoti pagal žvaigždes, bet dangų dengė medžių šakos. Ji kiek palaukė, stengdamasi giliai kvėpuoti ir nusiraminti. Jei į ją strėlių nepaleido, tikriausiai jos nemato.

Tačiau ką jai daryti: bėgti ar tyliai tūnoti?

Įsispraudusi tarp medžių, Talė jautėsi lyg nuoga. Dūmiečiai šitaip dar nėra kovęsi; kai tik pasirodydavo ypatingieji, jie visada pabėgdavo ir pasislėpdavo. Pjaustytojų rengimo stovykloje Talę mokė tik susekti ir sučiupti; niekas nė neužsiminė apie nematomus užpuolikus.

Akies krašteliu Talė pamatė, kaip ryškiai geltonas Šėjos siluetas toldamas slenka Takų link. Draugė palieka Talę vieną.

– Viršininke, – pašnibždomis šūktelėjo Talė, – gal reikėtų išsikviesti paprastus ypatinguosius?

– Nė nesvajok. Nedrįsk statyti manęs į keblią padėtį prieš daktarę Keibl. Lik kur esi, o aš apeisiu juos iš šono. Galbūt mums pačioms pavyks surengti pasalą.

– Gerai. Tačiau kaip mes ją surengsime? Juk dūmiečiai nematomi ir net nebuvo…

– Kantrybės, Tale-va. Ir pasistenk nekelti triukšmo.

Talė atsiduso, prisivertė užsimerkti, įsakė širdžiai plakti tyliau ir ėmė klausytis įtemptų lankų stygų zvimbesio.

Visai čia pat pasigirdo dūzgimas – kažkas įtempė lanką ir pasirengė šauti. Dar vienas toks pat garsas, tada trečias… Ar strėlės nutaikytos į ją ? Laukdama pokštelėjimo paleidus strėlę, Talė iš lėto suskaičiavo iki dešimties.

Tačiau jokio garso nepasigirdo.

Matyt, ji čia saugiai pasislėpė. Tačiau Talė juk suskaičiavo penkis dūmiečius. Jei trys laiko paruošę šauti lankus, kur dingo kiti du?

Ir tada Talė išgirdo kažką žengiant per pušų spyglius. Žingsniai buvo tylūs, tylesni nei ramus ir lygus Šėjos kvėpavimas. Mieste gimęs atsitiktinis nemokėtų vaikščioti taip atsargiai ir tyliai. Šitaip juda tik tas, kuris užaugo laukiniuose tyruose.

Deividas.

Nugara remdamasi į medžio kamieną, Talė iš lėto atsistojo ir atsimerkė.

Žingsniai artėjo iš dešinės. Talė pasislinko į šalį stengdamasi, kad tarp jos ir ateinančiojo būtų medis.

Tada dirstelėjo aukštyn. Ar storos medžio šakos gerai ją slepia? Ar infraraudonoji optika neaptiks jos kūno skleidžiamos šilumos? Vis dėlto įlipti į medį taip, kad Deividas neišgirstų, jai nepavyks.

Vaikinas buvo visai arti… Gal jai pavyktų staigiai prišokti ir įdurti jam, kitiems dūmiečiams nespėjus paleisti strėlių? Šiaip ar taip, jie – tik bjauruliai, pasipūtę atsitiktiniai, jie nesugebės užklupti jos netikėtai.

Talė pasuko žiedą su geluonimi, ir iš jo iššoko naujai užtaisyta adata.

– Šėja, kur jis? – pašnibždomis paklausė ji.

– Už dvylikos metrų nuo tavęs, – atsakė draugė. Ji beveik nekvėpavo. – Atsiklaupęs kažko ieško ant žemės.

Startavusi iš vietos, dvylika metrų Talė įveiktų per kelias sekundes… Tačiau ar tokio greičio užteks, kad dūmiečiai į ją nepataikytų?

– Blogai, – sušnibždėjo Šėja. – Jis rado Takso orlentę.

Talė prikando lūpą – suprato, kodėl buvo surengta ši pasala. Dūmiečiams reikėjo Ypatingųjų aplinkybių skyriaus orlentės.

– Pasiruošk, – perspėjo Šėja. – Traukiu prie tavęs.

Tolumoje tarp dviejų medžių sušmėžavo švytintis draugės siluetas. Šėja tapo aiškiai pastebima, bet ji buvo per toli ir judėjo per greitai, kad į ją pataikytų lėta strėlė.

Talė vėl prisivertė užsimerkti ir įtempė ausis. Ji išgirdo žingsnius, jie buvo garsesni ir nerangesni nei Deivido – penktasis dūmietis ieškojo kitos pjaustytojų orlentės.

Atėjo metas pajudėti ir Talei. Ji atsimerkė.

Mišką sudrebino nemalonus riaumojimas: tai griaudė kylančios orlentės propeleriai, į šonus lakstė nukirstos medžių šakelės ir spygliai.

– Sulaikyk jį! – sušvokštė Šėja.

Talė nuskubėjo triukšmo link. Staiga išsigandusi suvokė, kad propelerių sukeltas triukšmas užgožia lankų pokšėjimą. Ji išvydo aukštyn kylančią orlentę, o ant jos tamsus siluetas laikė apkabinęs susmukusį ryškiai geltonai spindintį kūną.

– Jis pagrobė Taksą! – sušuko Talė. Dar pora žingsnių, ir ji galės šokti.

– Tale, atsargiai!

Mergina krito ant žemės. Jai verčiantis ore, strėlės plunksnos kliudė petį, ir nuo elektros krūvio pasišiaušė plaukai. Dar viena strėlė pralėkė pro šalį, kai Talė pašoko ant kojų vildamasi, kad daugiau niekas į ją nešaus.

Orlentė jau buvo per tris metrus atsiplėšusi nuo žemės ir palengva kilo aukštyn, svyruodama nuo dvigubo svorio. Talė šoktelėjo į viršų. Į ją bloškė propelerių sukeltas oro gūsis. Paskutinę akimirką šmėstelėjo mintis, kad pirštai gali patekti tarp keliamųjų propelerių ir sukapotos jos kremzlės išsitaškys kartu su krauju. Akimirką Talė išsigando. Tačiau pirštų galais vis tiek įsikibo į orlentę. Nuo papildomo svorio ši ėmė iš lėto leistis žemyn.

Akies krašteliu Talė pamatė dar vieną į ją lekiančią strėlę. Mėgindama jos išvengti, ji energingai pasisuko ore. Strėlė pralėkė pro šalį, bet pirštai ėmė slysti. Iš pradžių nuslydo viena ranka, paskui kita…

Kai Talė nukrito ant žemės, oras vėl sudrebėjo – tai kilo antra orlentė. Dūmiečiai pagrobė dar vieną.

Per triukšmą atsklido Šėjos šūksnis:

– Kilstelėk mane!

Susirietusi į kamuoliuką Talė nusileido į pušų spyglių sūkurį ir pamatė, kaip į ją visu greičiu lekia geltonai švytintis Šėjos siluetas. Talė sunėrė pirštus, delnus kilstelėjo iki juosmens laukdama, kol prilėks Šėja ir ji galės pamėtėti draugę iki orlentės, vėl kylančios aukštyn.

Iš tamsos į Talę lėkė dar viena strėlė. Jeigu ji dabar susigūš, strėlė pataikys į šokančią ant lentos Šėją. Sukandusi dantis Talė laukė, kada strėlė atsitrenks į nugarą ir ji pajus elektros smūgį.

Tačiau orlentės rotoriaus sukeltas oro gūsis bloškė strėlę žemyn. Ji nukrito tarp Talės kojų ant apledėjusios žemės ir sprogo, pažerdama spindintį žiežirbų spiečių. Drėgname ore Talė pajuto elektros skonį, maži nematomi pirštai ėmė kutenti kūną, bet jos kojas saugojo kibiapadžiai batai.

Tada ji pajuto, kaip ant sunertų rankų užšoko Šėja, sukriokė ir iš visų jėgų švystelėjo draugę aukštyn.

Šėja suklykė.

Manydama, kad į ją dabar šaus, Talė metėsi į šalį, bet paslydo užkliuvusi už įelektrintos strėlės, apsisuko ratu ir griuvo aukštielninka.