Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

Nanai smegenyse naikina pakitimus, gražuolius paverčiančius burbulagalviais, skatina jų smurtines aistras ir verčia vulgariais. Kitaip nei paprastų trumpai veikiančių tablečių, šių vaistų sukelti pokyčiai išlieka visam laikui. Nanai veikia tarsi mažulytės alkanos mašinos – jie auga, dauginasi ir kasdien jų atsiranda vis daugiau. Jie netgi gali visai sunaikinti smegenis. Išgėrei vieną tabletę – ir netenki proto.

Talei teko matyti, kaip tai atsitinka.

– Sučiupkit ją, – įsakė Šėja.

Talė pajuto adrenalino antplūdį; muzika ir minios siautulys tarsi prislopo. Ji pirmoji pastebėjo merginą, tad sučiupti ją – Talės pareiga, jos privilegija .

Pasukusi žiedą ant didžiojo piršto, Talė pajuto, kaip iš jo iššoka geluonis. Vienas dūris, ir dūmietė pradės svirduliuoti, neteks sąmonės, lyg būtų per daug išgėrusi. O pabus Ypatingųjų aplinkybių skyriaus pagrindinėje būstinėje, kur jos laukia chirurgo skalpelis.

Nuo šios minties Talei pašiurpo oda – netrukus toji mergina taps burbulagalve: bus graži, daili ir laiminga. Ir visiška neišmanėlė.

Tačiau jai vis tiek pasiseks labiau nei vargšeliui Zeinui.

Talė pirštais uždengė adatėlę, kad netyčia neįdurtų kuriam nors kitam bjauruliui iš minios. Prisiartinusi dar kelis žingsnius, ji ištiesė kitą ranką ir atitraukė vaikiną.

– Ar galiu įsiterpti? – paklausė.

Vaikinukas išpūtė akis ir plačiai išsiviepė.

– Ką? Judvi norite šokti kartu?

– Nieko tokio, – nuramino jį dūmietė. – Galbūt ir ji šio to nori.

Mergina nusirišo striukę nuo juosmens ir užsimetė ant pečių, tada įkišo rankas į rankoves, paskui – į kišenes. Talė išgirdo šnarant plastikinį maišelį.

– Linksminkitės, – šaipydamasis tarė bjaurulis, šnairuodamas į merginas.

Nuo jo žvilgsnio Talės skruostai dar labiau užkaito. Vaikinas iš jos šaiposi , tarsi Talė būtų tokia pat vidutinybė kaip kitos – lyg ji nebūtų ypatingoji. Veidą bjaurojantis išmanusis plastikas degino tarsi liepsna.

Tas kvailys turbūt mano, jog Talė čia yra tam, kad jį pralinksmintų. Teks jam pakeisti savo nuomonę.

Talei kaipmat dingtelėjo naujas planas.

Ji paspaudė mygtuką ant savo saugos apyrankės. Duotas signalas garso greičiu pasklido išmaniuoju plastiku, dengiančiu Talės veidą ir rankas, ir sumaniosios molekulės atsijungė viena nuo kitos. Bjaurulės kaukė sprogo, sukeldama dulkių debesėlį, ir pasimatė tikrasis nuožmiai gražus Talės veidas. Talė stipriai sumirksėjo, kad iššoktų kontaktiniai lęšiai, ir po akimirkos suspindo vilkiškos, juodos kaip anglis jos akių rainelės. Ji pajuto, kaip atsipalaiduoja dantų vainikėliai, ir išspjovė juos vaikinui po kojų, o tada nusišypsojo jam, parodydama iltis.

Visa ši transformacija truko trumpiau nei sekundę, tad bjauruliui net veidas nespėjo ištįsti.

– Dink iš čia, bjauruli, – šypsodamasi ištarė Talė. – O tu… – ji atsigręžė į dūmietę, – ištrauk rankas iš kišenių.

Mergina nurijo seilę ir išskėtė rankas į šalis.

Talė pajuto, kaip į nuožmų jos veidą sminga žvilgsniai, kaip minia apstulbusi žiūri į jos pulsuojančias tatuiruotes, marginančias veidą it virpantys juodi nėriniai. Tada ji ištarė įprastus tokiais atvejais žodžius:

– Nenoriu tavęs sužaloti, bet sužalosiu, jeigu reikės.

– Nereikės, – ramiai atsakė mergina ir keistai pasuko delnus, iškeldama nykščius į viršų.

– Nė nemanyk… – ištarė Talė ir tik tada pamatė, kad prie merginos rankovių prisiūti dirželiai, panašūs į tąsiųjų striukių. Dirželiai akimirksniu patys savaime apsivijo merginos pečius ir šlaunis.

– Dūmai gyvuoja, – sušvokštė mergina.

Talė ištiesė ranką…

…tačiau kaip tik tą akimirką mergina šovė aukštyn tarsi guminė juostelė, kurią kažkas buvo ištempęs ir dabar paleido. Talės ranka pagraibė vien orą. Išsižiojusi ji spoksojo užvertusi galvą. Mergina vis kilo aukštyn. Tąsiosios striukės baterija buvo įkrauta taip, kad stovinčią merginą keltų statmenai aukštyn.

Tačiau argi ji neturėtų vėl kristi žemyn?

Tamsiame danguje Talė pamatė kažką judant. Iš pamiškės atskrido dvi orlentės ir prasklendė virš puotaujančiųjų. Ant vienos lentos stovėjo primityviais odos drabužiais apsirengęs dūmietis, kita lenta buvo tuščia. Kai mergina pasiekė aukščiausią pakilimo tašką, dūmietis ištiesė jai ranką, sugriebė ore ir užtraukė ant tuščios orlentės.

Talė atpažino dūmiečio švarką, odinį, rankų darbo, ir suvirpėjo. Blykstelėjus sklandančiam prožektoriui, ji spėjo pamatyti randą, kertantį antakį.

Deividas – dingtelėjo jai.

– Tale! Aukštyn!

Išgirdusi Šėjos įsakymą, Talė atitoko ir nukreipė žvilgsnį į kitas orlentes, sklendžiančias virš minios. Ji pajuto, kaip timptelėjo saugos apyrankės, pagavusios jos orlentės signalą, ir sulenkė kelius, pasiruošdama šuoliui.

Išgąsdinti nuožmiai gražaus veido ir staigaus merginos šuolio į orą, žmonės pasitraukė į šalis, bet vaikinas, šokęs su dūmiete, pamėgino sulaikyti Talę.

– Ji – ypatingoji! Padėkime aniems pabėgti!

Vaikinas čiupo Talei už rankos lėtai ir nerangiai, tad Talė smeigė nepanaudotą geluonį jam į delną. Vaikinas atitraukė ranką, akimirką kvailai į ją spoksojo ir susmuko ant žemės.

Kai bjaurulis parkrito, Talė jau buvo pakilusi į orą. Abiem rankomis įsitvėrusi į kibų orlentės kraštą, įsispyrė kojomis ir apgręžė savo skraidymo aparatą.

Šėja jau stovėjo ant savosios orlentės.

– Paimk jį, Ho! – paliepė Šėja, rodydama į be sąmonės gulintį bjaurulį. Jos bjauruliška kaukė taip pat pavirto dulkių debesėliu ir išnyko. – Visi kiti skriskite su manimi!

Talė nuskriejo pirmyn. Šaltas vėjas gairino veidą, ledinis kovos šūksnis tvenkėsi gerklėje, šimtai apstulbusių veidų žvelgė į Talę nuo žemės, sulaistytos alumi.

Deividas – vienas iš dūmiečių lyderių. Tai būtų geriausias prizas pjaustytojams, kokio tik galima tikėtis šią šaltą naktį. Talė stebėjosi, kad vaikinas išdrįso atvykti į miestą, bet ji pasirūpins, kad Deividas daugiau niekada iš jo neiškeliautų.

Talė nardė virš miško tarp blyksinčių sklandančių sferinių prožektorių. Akys greitai priprato prie tamsos, ir netrukus mažiau nei už dviejų šimtų metrų ji pamatė persekiojamus dūmiečius. Jie skrido žemai, palinkę tarsi banglentininkai ant stačios bangos.

Bėgliai atitrūko, bet Talės orlentė buvo ypatinga – geriausia, kokią tik miestas galėjo pagaminti. Mergina dar padidino greitį, skrisdama lentos priekiu braukė per vėjo siūbuojamų medžių viršūnes ir nuo jų tarsi plunksnos į visas puses žiro ledas.

Talė nepamiršo, kad tai Deivido motina išrado nanus – mašinas, dėl kurių buvo sužalotos Zeino smegenys. Ir kad Deividas prieš kelis mėnesius išviliojo Šėją į tyrus – iš pradžių sugundė ją, paskui ir Talę, ir visaip stengėsi išardyti merginų draugystę.

Ypatingieji nepamiršta savo priešų. Niekada.

– Dabar nepaspruksi, – sumurmėjo Talė.

1 Autoriaus išgalvotas ilgio vienetas. ( Vert. past. )

Medžiotojai ir grobis

– Išsiskleiskite, – sukomandavo Šėja. – Neleiskite jiems atsitraukti prie upės.

Talė prisimerkė nuo veidą talžančio vėjo ir liežuviu perbraukė per išsikišusius aštrius dantis. Pjaustytojų orlenčių priekyje ir gale buvo pritvirtinti keliamieji propeleriai, besisukančios mentės, dėl to jie galėjo skristi už miesto. O senovinės dūmiečių orlentės nukris žemėn tarsi akmenys, vos tik baigsis magnetinis tinklas. Tai bent Užmiesčio privalumai: nudegi saulėje, būni sukandžiotas vabzdžių ir turi sumautą techniką. Dūmiečiams neliks nieko kito, kaip tik mėginti prasiveržti prie upės, kurioje yra susikaupusių metalo sąnašų.