Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

– Viršininke, gal man susisiekti su stovykla ir iškviesti pastiprinimą? – paklausė Faustas.

– Jie per toli, nespės atvykti.

– O kaip daktarė Keibl?

– Pamiršk ją, – atkirto Šėja. – Tai pjaustytojų reikalas. Nenoriu, kad paprasti ypatingieji prisiskirtų sau nuopelnus.

– Ypač šįkart, Viršininke, – įsiterpė Talė. – Ten Deividas.

Kurį laiką tvyrojo tyla, tada odos antenos sugavo šaižų Šėjos juoką, nuo kurio Talę net nupurtė, tarsi kas būtų lediniu pirštu perbraukęs per nugarą.

– Tavo buvęs vaikinas, tiesa?

Talė sugriežė dantimis. Draugei priminus jos dramas iš bjaurulių laikų, jai lyg kas akmenį po širdim pakišo. Tas kaltės jausmas kažkodėl niekaip nepalieka jos ramybėj.

– Kiek pamenu, Viršininke, tavo taip pat.

Šėja tik nusijuokė.

– Vadinasi, mes abi turime nesuvestų sąskaitų. Kad ir kas atsitiktų, su niekuo nesusisiek, Faustai. Tas vaikinas – mūsų.

Talė nutaisė ryžtingą veidą, bet sunkumas po širdimi nedingo. Dūmuose Šėja buvo kartu su Deividu. Tačiau atvykus Talei vaikinas nusprendė, kad ji jam patinka labiau, o dėl bjauruliško pavydo ir skurdumo reikalai, kaip visada, dar labiau susijaukė. Dėl šios išdavystės Šėja pyko ant Talės net tada, kai Dūmai buvo sunaikinti, netgi kai jiedvi tapo neišmanėlėmis burbulagalvėmis.

Dabar, kai abi yra ypatingosios, senovinės dramos lyg ir neturėtų rūpėti. Tačiau pamačiusi Deividą Talė nežinia kodėl nebebuvo lediniai rami; be to, įtarė, kad Šėja iki šiol giliai širdyje slepia pyktį.

Galbūt sučiupus Deividą visi nesusipratimai tarp draugių kartą ir visiems laikams baigtųsi? Talė giliai įkvėpė ir palinko į priekį, ragindama orlentę skristi greičiau.

Jie artėjo prie miesto pakraščio. Apačioje plytinti žalioji juosta staiga virto priemiesčiais – eilėmis nuobodžių namų, kuriuose vidutinės trukmės gražuoliai augino savo mažvaikius. Abu dūmiečiai nusileido žemiau; kojas sulenkę per kelius ir išskėtę rankas jie nardė tarp namų, darydami staigius posūkius.

Juos persekiodama Talė įveikė pirmą staigų posūkį. Ji vis plačiau šypsojosi jausdama, kaip atsipalaiduoja persikreipęs kūnas. Dūmiečiams pavykdavo pabėgti kaip tik šitaip – nardant. Paprastų ypatingųjų niekam tikę oromobiliai greitai skrenda tik tiesia linija. Tačiau pjaustytojai – ypatingi ypatingieji, jie mobilūs kaip ir dūmiečiai. Ir tokie pat pašėlę.

– Neatsilik nuo jų, Tale-va, – paliepė Šėja. Kiti persekiotojai vis dar buvo keliomis sekundėmis atsilikę nuo Talės.

– Nesirūpink, Viršininke, – atsakė Talė, skriedama siauromis gatvėmis, vos per metrą nuo grindinio. Gerai, kad tokiu vėlyvu metu vidutinės trukmės gražuoliai sėdi namie. Jei kas nors jai šitaip lekiant pasipainiotų kely, nuo smūgio orlente kaipmat virstų koše.

Nors gatvės buvo siauros, persekiodama bėglius greičio Talė nemažino. Dar iš dūmiečių laikų ji žinojo, kad Deividas puikiai skraido, lyg būtų gimęs ant orlentės. O anoji mergina tikriausiai taip pat dažnai treniruojasi Rūdžių Griuvėsiuose, senoviniame mieste, iš kurio dūmiečiai rengia savo antpuolius.

Tačiau dabar Talė yra ypatingoji. Palyginti su jos, Deivido refleksai – menkutėliai, ir jokios treniruotės čia negelbės, nes vaikinas tėra gamtos atsitiktinai sukurta būtybė. O Talė sukurta specialiai ar bent jau iš naujo – tam, kad medžiotų miesto priešus ir perduotų juos teisingumui. Jos misija – išsaugoti laukinę gamtą.

Dideliu greičiu atlikdama viražą, Talė kliudė tamsoje skendinčio namo kampą ir nuplėšė lietvamzdį. Deividas buvo taip arti, kad Talė girdėjo, kaip slidinėdami ant orlentės cypia jo kibiapadžiai batai.

Po kelių sekundžių Talė šoks nuo savo lentos, sugriebs vaikiną ir abu kris žemyn, kol saugos apyrankės juos sulaikys, vos neišnarindamos pečių. Lekiant tokiu greičiu, net ypatingas kūnas bus truputį sužalotas, o normaliam žmogui gresia patys įvairiausi lūžiai…

Talė sugniaužė kumščius, bet kiek pristabdė orlentę. Kai atsidurs atviresnėje vietoje, privers aparatą skristi greičiau. Ji nenorėjo nužudyti Deivido, o tik pasirūpins, kad vaikinas būtų sutramdytas, paverstas burbulagalviu, gražuoliu, neišmanėliu. Tada jis dings iš jos gyvenimo visam laikui.

Kitame staigiame posūkyje Deividas išdrįso dirstelėti per petį, ir Talė pamatė, kad vaikinas ją atpažino. Jos naujas nuožmiai gražus veidas turėjo išgąsdinti Deividą.

– Taip, tai aš, vaikine, – sušnibždėjo ji.

– Ramiau, Tale-va, – perspėjo Šėja. – Palauk, kol pasieksime miesto pakraštį. Tik neatsilik.

– Gerai, Viršininke, – sutiko Talė ir dar sulėtino greitį. Ji jautė pasitenkinimą, kad dabar Deividas žino, kas jį persekioja.

Skriedami maksimaliu greičiu, persekiojamieji ir persekiotojai netrukus pasiekė fabrikų zoną. Visi pakilo aukščiau, kad nesusidurtų su tamsoje dardančiais sunkvežimiais, kurių oranžiniai žibintai, sumontuoti apačioje, skaitė ženklus ant kelio ir pagal juos riedėjo tikslo link. Kiti trys pjaustytojai išsisklaidę skrido už Talės, užkirsdami dūmiečiams kelią atgal.

Dirstelėjusi į žvaigždes Talė akimirksniu apskaičiavo, kad bėgliai vis tolsta nuo upės, vadinasi, miesto pakraštyje bus neišvengiamai sučiupti.

– Keistoka, Viršininke, – kreipėsi ji į Šėją. – Kodėl jis neskrenda prie upės?

– Gal pasiklydo? Juk jis – tik atsitiktinis, Tale-va. Ir nėra toks drąsuolis, kokį tu jį prisimeni.

Talės odos antenų tinklas sugavo tylų juoką, ir merginos skruostai iškaito. Kodėl visi elgiasi taip, lyg Deividas jai vis dar ką nors reikštų? Juk jis – tik atsitiktinis bjaurulis. Žinoma, įsmukdamas į miestą jis pasielgė drąsiai … nors ir gana kvailai.

– Gal jie traukia Takų link? – spėliojo Faustas.

Takai – tai didelis gamtos draustinis kitoje Sukriošėlių Miesto pusėje; vidutinės trukmės gražuoliai mėgdavo eiti tenai pasivaikščioti įsivaizduodami, kad iškylauja gamtoje. Draustinis buvo panašus į laukinius tyrus, bet tuos sukriošėlius, kurie pavargdavo, atgal pargabendavo oromobiliai.

Gal dūmiečiai tikisi pasislėpti keliaudami pėsčiomis? Nejau Deividas nesupranta, kad pjaustytojai gali skristi ir už miesto ribų? Kad mato tamsoje.

– Gal man priartėti? – paklausė Talė. Čia, fabrikų zonoje, ji galėtų nutempti Deividą nuo orlentės, nenužudydama vaikino.

– Nurimk, Tale, – sausai paliepė Šėja. – Tai įsakymas. Netrukus tinklas baigsis, kad ir kuria kryptimi jie skristų.

Talė sugniaužė kumščius, bet nesiginčijo.

Šėja ypatingąja buvo ilgiau nei bet kuris kitas iš jų grupės. Jos protas buvo toks ledinis, kad mergina beveik pati pavertė save ypatingąja ar bent jau išmintinga. Ir atsikratė burbulingumo, pjaustydamasi aštriu peiliu. Tai Šėja susitarė su daktare Keibl, kad pjaustytojai sunaikins Naujuosius Dūmus taip, kaip jiems šaus į galvą.

Todėl Šėja – Viršininkė, tiesą sakant, jai paklusti – ne taip jau ir blogai. Tai daug lediniškiau, nei mąstyti pačiai, antraip galima visiškai susipainioti.

Apačioje išdygo tvarkingi Sukriošėlių Miesto dvarai. Pro šalį skriejo tušti darželiai, laukiantys, kada pagyvenę gražuoliai pradės sodinti pavasarines gėles. Deividas ir jo bendrininkė nusileido beveik prie pat žemės, matyt, norėjo, kad jų orlenčių pakėlėjai maksimaliai išnaudotų tinklo keliamąją galią.

Talė matė, kaip, peršokdami neaukštą gyvatvorę, jie susiliečia pirštais. Įdomu, ar jiedu draugauja? Tikriausiai Deividas susirado naują dūmietę, kad ir šiai apkartintų gyvenimą.