Скотт Вестерфельд: Ypatingi: parodyk savo tikrą veidą

– Man atrodai tiesiog kaip Talė.

Talė nuleido akis. Jose tvenkėsi ašaros.

– Kas yra?

– Nieko, Deividai. – Ji papurtė galvą. – Tiesiog tu ką tik peršokai penkis milijonus evoliucijos metų.

– Ką? Ar pasakiau ką nors ne taip?

– Ne, – nusišypsojo Talė. – Tu labai gerai pasakei.

Jie valgė miesto maistą. Talė savo „SpagBolą“ išmainė į Deivido tailandietiškų ryžių skardinę.

Ji papasakojo vaikinui, kaip panaudojo švirkštą, kad pakeistų daktarę Keibl, kaip mėnesį praleido nelaisvėje ir galiausiai ištrūko. Talė paaiškino, kad Deivido per žinias išgirsti debatai reiškia, jog vaistas įsigali ir miestas pagaliau ima keistis.

Dūmiečiai nugalėjo net čia.

– Vadinasi, vis dar esi ypatingoji? – galiausiai išdrįso paklausti Deividas.

– Mano kūnas – taip. Bet visa kita… manau, viskas… – Talė įkvėpė, kad pajėgtų ištarti Zeino žodį, – yra perprogramuota.

Deividas nusišypsojo.

– Žinojau, kad tau pavyks.

– Dėl to čia ir laukei, tiesa?

– Žinoma. Kažkas juk privalėjo laukti. – Vaikinas atsikosėjo. – Mama galvoja, kad keliauju po pasaulį keldamas revoliucijas.

Talė pažvelgė į sugriuvusį miestą.

– Revoliucija sėkmingai vyksta pati. Jos neįmanoma sustabdyti.

– Taip, – sutiko Deividas ir atsiduso. – Bet man ne itin sekėsi gelbėti tave.

– Aš ne iš tų, kuriuos reikia gelbėti, Deividai, – atšovė Talė. – Jau nereikia. Ak, tiesa ! Madė man atsiuntė tau adresuotą žinutę.

Vaikinas kilstelėjo antakius.

– Ji tau atsiuntė žinutę, kad perduotum man?

– Taip. Aš tave myliu… – Talė nutilo. – Madė prašė, kad šitai pasakyčiau. Tad galbūt ji žino, kur esi.

– Galbūt.

– Jūs, atsitiktiniai, esate siaubingai lengvai nuspėjami, – nusišaipė Talė.

Ji įdėmiai nužvelgė vaikiną ir pastebėjo visus jo netobulumus: nesimetriškus veido bruožus, odos poras, per didelę nosį. Randą.

Tai nebuvo bjaurulis, tai buvo tiesiog Deividas. Galbūt jis teisus. Gal Talei ir nereikėtų vienai likti tyruose.

Juk ir Deividas nekenčia miestų. Jis nemoka naudotis sąsaja ir nežino, kaip išsikviesti oromobilį, o jo rankų darbo drabužiai per puotą visada atrodys sumautai. Be to, vaikinas tikrai negalės gyventi ten, kur žmonių mažieji pirštai virtę gyvatėlėmis.

O svarbiausia, kad ir kaip pakryptų Talės planai, kad ir kokius bjaurius dalykus pasaulis priverstų ją daryti, Deividas visada žinos, kokia ji yra iš tikrųjų.

– Turiu vieną sumanymą, – tarė ji.

– Ar kalbi apie artimiausius planus?

– Taip, – linktelėjo Talė. – Tai tam tikras planas… kaip išgelbėti pasaulį.

Deividas nutilo, valgomosios lazdelės sustingo ore, „SpagBolo“ gabalėlis įkrito atgal į paketą. Vaikino veide mainėsi bjauruliškai akivaizdžios emocijos: sumišimas, smalsumas, paskui – miglotas suvokimas.

– Gal galėčiau tau padėti? – paklausė jis tiesiai.

Talė linktelėjo.

– Prašom. Tu kaip tik labai tinki šitam reikalui.

Tada ji viską paaiškino.

Tą naktį juodu su Deividu orlentėmis nuskrido į patį miesto pakraštį ir sustojo tik tada, kai retransliacijos tinklas aptiko Talės odos anteną. Ji vis dar nebuvo atsakiusi į tris žinutes – Šėjos, Periso ir Madės. Talė nervingai pamankštino pirštus.

– Pažvelk, – tarė Deividas, mostelėdamas ranka.

Naujųjų Gražuolių Miesto kontūrai švytėjo, raketos kilo aukštyn ir virto didžiulėmis raudonomis ir purpurinėmis žaižaruojančiomis puokštėmis. Jie vėl leido fejerverkus.

Galbūt miestas šventė daktarės Keibl valdymo pabaigą, gal naujų laikų pradžią, gal karo baigtį. O gal šie fejerverkai ženklino Ypatingųjų aplinkybių skyriaus gyvavimo pabaigą – juk paskutinė ypatingoji pabėgo į laukinius tyrus.

O gal miestiečiai tiesiog vėl pradėjo elgtis kaip burbulagalviai.

Talė nusijuokė.

– Jau esi matęs fejerverkus, tiesa?

Vaikinas papurtė galvą.

– Nelabai daug. Jie nuostabūs .

– Taip. Miestai nėra tokie jau ir blogi, Deividai.

Talė nusišypsojo vildamasi, kad kasnakt leidžiami fejerverkai reiškia, jog karas baigėsi. Nors jos miesto laukia daug sukrėtimų, ji tikėjo, kad ši tradicija išliks. Pasauliui reikia fejerverkų – ypač dabar, kai gražių nenaudingų dalykų netrukus ims trūkti.

Talė jau nusiteikė kalbėti, bet kūnu perbėgo nervinis drebulys. Ypatingoji ji ar ne, šis pranešimas turi būti ledinis ir įtikinamas. Jis reikalingas pasauliui.

Ir mergina susikaupė.

Jaunuoliams žvelgiant į švytintį Naujųjų Gražuolių Miestą ir akimis sekant aukštyn šaunančias ir pražystančias raketas, Talė prabilo perrėkdama vandens riaumojimą, žodžius tardama aiškiai, kad juos sugautų žandikauliuose įmontuotos mikroschemos.

Visiems – Šėjai, Madei ir Perisui – ji nusiuntė tą patį atsakymą…

Manifestas

Manęs nereikia išgydyti. Man nereikia pjaustytis, kad pajėgčiau mąstyti ar jausti. Nuo šiol niekas, išskyrus mane pačią, neperprogramuos mano smegenų.

Diege gydytojai pasakė, kad galiu išmokti kontroliuoti savo elgseną. Ir aš išmokau. O jūs visi vienaip ar kitaip man padėjote.

Tačiau žinote ką? Aš nerimauju ne dėl savo, o dėl jūsų elgesio.

Dėl to kurį laiką, o gal ilgėliau, manęs nematysite. Mudu su Deividu liekame čia, tyruose.

Visi tvirtinate, kad mudu esame jums reikalingi. Ką gi, gal tai ir tiesa, bet jums reikia ne mūsų pagalbos. Netrukus į laisvę ištrūks milijonai burbulingų protų ir miestai pagaliau pabus, tad pagalbininkų turėsite užtektinai. Jūs visi kartu pasaulį pakeisit ir be mūsų.

Tad nuo šiol mudu su Deividu stovėsime jums skersai kelio.

Žinot, laisvė – tai ir proga naikinti.

Jūs turite Naujuosius Dūmus, naujų minčių, naujus miestus ir Naująją Sistemą. Ką gi… o mudu esame naujasis Ypatingųjų aplinkybių skyrius.

Jei per toli įsibrausite į laukinę gamtą, mes jus išstumsime. Prisiminkite mus kaskart, kai nuspręsite kasti naujus pamatus, statyti užtvanką ar nukirsti medį. Bijokite mūsų. Kad ir kaip išalktų žmonija gražuoliams bundant, laukinė gamta vis dar turi dantis. Ypatingus, bjaurius dantis. Mus.

Mes jus stebėsime ir visada priminsime, kokią kainą rūdžiai sumokėjo už tai, kad nužengė per toli.

Atsargiai elkitės su pasauliu, nes kitas mūsų susitikimas gali būti bjaurus.

Talė Jangblad